Jonas Krikštytojas skelbė atgailos „krikštą nuodėmėms atleisti“ (Morkaus 1:4). Kai buvo pakrikštytas Jono, Gelbėtojas dieviška galia ir įgaliojimu pradėjo skelbti Evangeliją ir daryti stebuklus. Jis išvarė piktąsias dvasias ir išgydė raupsuotąjį. Kalbos apie Jį pasklido po Galilėją.
Keletą dienų prieš pamoką dviejų mokinių paprašykite trumpai paliudyti apie Jėzų Kristų. Po dvasinės įžangos pakvieskite kelis mokinius paliudyti apie Gelbėtoją. Paskui paklauskite visų:
Kodėl verta išgirsti ne vieno, bet kelių žmonių liudijimus?
Kodėl, jūsų manymu, Morkaus liudijimą verta studijuoti po to, kai jau išstudijavote Mato liudijimą?
Pakvieskite mokinius tyliai peržvelgti Morkaus 1:1–4, 9–11 ir surasti, kokiu įvykiu Morkus pradeda savo pasakojimą apie Gelbėtojo gyvenimą.
Kokiu įvykiu Morkus pradeda savo pasakojimą?
Paaiškinkite, kad Morkaus pasakojimas apie Gelbėtojo gyvenimą skiriasi nuo Mato pasakojimo. Šis prasideda staiga, veiksmas vystosi greitai, dėmesys sutelkiamas į Gelbėtojo dieviškumą pabrėžiant Jo darbus ir stebuklus. Tikėtina, kad Morkus šį pasakojimą užrašė remdamasis tuo, ką išgirdo iš apaštalo Petro.
Apibendrinkite Morkaus 1:12–20, paaiškindami, kad pasninkavęs 40 dienų, Jėzus buvo gundomas velnio. Taip pat jis skelbė atgailą Galilėjoje ir pašaukė mokinius sekti paskui Jį. (Pastaba. Detaliai šie įvykiai analizuojami pamokose, kuriose nagrinėjamas Mato 4 skyrius.)
Lentoje užrašykite žodžius Priešo teritorija ir paklauskite mokinių, su kokiais pavojais karys gali susidurti priešo teritorijoje.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti prezidento Boido K. Pakerio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
„Jūs, jaunieji žmonės, augate priešo teritorijoje.
Iš Raštų žinome, kad danguje vyko karas ir kad Liuciferis maištavo ir kartu su savo pasekėjais „buvo išmestas žemėn“ [Apreiškimo 12:9]. Jis pasiryžęs sužlugdyti mūsų Dangiškojo Tėvo planą ir siekia užvaldyti visų protus ir elgesį“ („Patarimas jaunimui“, 2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kuo jūsų žemiškasis gyvenimas panašus į buvimą priešo teritorijoje?
Paprašykite, kad ranką pakeltų tie mokiniai, kurie kada nors jautėsi prislėgti dėl blogio įtakos ir juos supančių pagundų. Kai mokiniai studijuos Morkaus 1:21–39, paraginkite juos ieškoti tiesos, kuri padėtų susidūrus su blogio įtaka arba pagundomis.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Morkaus 1:21–22. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką Jėzus padarė Kafarnaume ir kaip į tai reagavo žydai.
Kodėl žydus nustebino Gelbėtojo mokymai?
Ką, jūsų manymu, reiškia, kad Jėzus mokė „kaip turintis galią“? (Morkaus 1:22.)
Paaiškinkite, kad Rašto aiškintojai buvo laikomi Mozės įstatymo žinovais. Pamokslaudami jie dažnai remdavosi buvusiais teisės autoritetais (žr. New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 103). Kita vertus, Jėzus kalbėjo su galia ir Savo Tėvo įgaliojimu kaip didis Jehova, davęs Mozės įstatymą (Džozefo Smito vertimas, Mato 7:37 patikslina, kad „Jėzus mokė juos, kaip turintis Dievo, o ne Rašto aiškintojų įgaliojimą“).
Mokinių paprašykite tyliai perskaityti Morkaus 1:23–26 arba parodykite jiems filmuką „Jesus Heals a Possessed Man“ (liet. „Jėzus išgydo apsėstąjį“) (1:48) iš The Life of Jesus Christ Bible Videos, (liet. „Biblijos filmukai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą“), kurį galima rasti internete adresu LDS.org. Pasiūlykite mokiniams surasti, kas nutiko Jėzui mokant sinagogoje. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado. Paaiškinkite, kad „netyroji dvasia“ reiškia piktąją dvasią.
Ką apie Jėzų žinojo netyroji dvasia?
Kodėl netyroji dvasia žinojo, kas yra Jėzus? (Žmonių kūnus užvaldyti siekiančios piktosios dvasios – tai Liuciferio pasekėjai. Prieš išvarant jas iš dangaus, jos gyveno Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus akivaizdoje.)
Ką būtumėte pamanę apie Jėzų, jeigu tuo metu būtumėte buvę sinagogoje?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Morkaus 1:27–28. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip reagavo žmonės, pamatę Jėzų iš žmogaus išvarant netyrąją dvasią.
Kaip reagavo žmonės?
Ko šis pasakojimas moko mus apie Gelbėtojo galią? (Mokiniai turėtų nurodyti tiesą, panašią į šią: Gelbėtojas turi galią velniui ir jo pasekėjams.)
Kaip šios tiesos žinojimas padeda mums, kai esame prislėgti dėl blogio įtakos ir mus supančių pagundų?
Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šį prezidento Džeimso E. Fausto iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
„Džozefas Smitas sakė: „Piktosios dvasios turi ribas, apribojimus ir dėsnius, kuriems jos turi paklusti“ [History of the Church, 4:576]. Taigi, Šėtonas ir jo angelai nėra visagaliai. […]
Šėtono pastangas gali sugriauti visi, kurie ateina pas Kristų paklusdami Evangelijos sandoroms ir apeigoms“ (“Serving the Lord and Resisting the Devil,” Ensign, Sept. 1995, 6, 7).
Ką, pasak prezidento Fausto, galime daryti, kad įgytume daugiau galios atsispirti velniui?
Kas, anot 28 eilutės, įvyko Gelbėtojui išvarius piktąją dvasią?
Apibendrinkite Morkaus 1:29–39 paaiškindami, kad Gelbėtojas išgydė Simono Petro uošvę nuo karštinės, pagydė daug kitų sergančiųjų ir išvarė daugybę demonų. Pamokslavimą Gelbėtojas tęsė Galilėjoje.
Paprašykite mokinių tyliai peržvelgti Morkaus 1:40 ir surasti, kas atėjo pas Gelbėtoją Jam toliau mokant Galilėjoje. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado. Pakvieskite kurį nors mokinį išeiti prieš klasę. Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad prieš juos stovintis mokinys serga raupsais.
Paaiškinkite, kad raupsai tai lėtinė odą, nervus, akis, kaulus ir galūnes pažeidžianti liga. Negydoma ji veda prie skausmingos mirties. Senovėje buvo tikima, kad kiekvienas, prisilietęs prie raupsuotojo, apsikrės šia liga. Parodykite į prieš klasę stovintį mokinį ir paklauskite:
Jei (mokinio vardas) būtų senovėje gyvenęs raupsuotasis, kaip su juo arba ja būtų elgiamasi?
Paaiškinkite, kad siekiant apsaugoti bendruomenės sveikatą ir gerovę, raupsuotieji buvo verčiami gyventi už miesto ribų. Įstatymas reikalavo, kad perspėdami besiartinančius jie šauktų: „Nešvarus!“ (žr. Raštų rodyklę, „Raupsai“; Kunigų 13:44–46). Paprašykite kelių mokinių suvaidinti šią situaciją – praeiti pro raupsuotąjį vaidinantį mokinį. Paprašykite, kad jiems praeinant šis sušuktų: „Nešvarus! Nešvarus!“ Pro šalį praeinančių mokinių paklauskite, kaip jie jaustųsi tokioje situacijoje. Tada leiskite mokiniams sugrįžti į savo vietas.
Kaip jūsų gyvenimas pasikeistų susirgus raupsais?
Pasiūlykite mokiniams įsivaizduoti save esant raupsuotaisiais Kristaus laikais. Paklauskite, ką jie darytų, pamatę prieinant Gelbėtoją.
Ką, pagal Morkaus 1:40, padarė raupsuotasis, kai prie jo priėjo Viešpats?
Kaip raupsuotasis parodė tikėjimą Jėzumi Kristumi? Kaip frazė „jei panorėsi“ parodo raupsuotojo tikėjimą?
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Morkaus 1:41–42 ir rasti, kaip Viešpats atsiliepė į šio žmogaus maldavimą.
Kas Gelbėtojo atsakyme į šio žmogaus maldavimą paliko jums įspūdį?
Jei būtumėte raupsuotasis, ką jums reikštų Gelbėtojo prisilietimas? Kodėl?
Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jeigu Jėzus Kristus išgydytų jus nuo raupsų?
Lentoje užrašykite šį teiginį: Raupsus galima palyginti su nuodėme.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip raupsus galima palyginti su nuodėme (žr. Kunigų 14), pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Briuso R. Makonkio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
„Biblijos laikais raupsai be naikinančio fizinio poveikio dar buvo laikomi nuodėmės ir nešvarumo simboliu, leidžiančiu suprasti, kad kaip ši pikta liga sunaikina fizinį kūną, taip nuodėmė sunaikina ir suteršia žmogaus dvasią“ (The Mortal Messiah, 4 vols. [1979–1981], 2:45).
Kodėl raupsus galima palyginti su nuodėme? (Kalbėdami apie raupsų palyginimą su nuodėme įsitikinkite, jog mokiniai supranta, kad ligos nebūtinai yra nuodėmės pasekmė.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Morkaus 1:40–42 šį kartą žodį raupsuotasis pakeisdami žodžiu nusidėjėlis, o žodį raupsai – žodžiu nuodėmė. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip šio raupsuotojo išgydymą galime palyginti su apvalymu nuo nuodėmių.
Kai šitaip skaitote šias eilutes, kokie žodžiai padeda suprasti, kad buvo atleista?
Kaip tai, ką darė raupsuotasis, siekdamas apvalymo nuo raupsų, rodo mums, ką mes turime daryti, kad būtume apvalyti nuo nuodėmės?
Kokį principą sužinome palygindami raupsuotojo išgydymą su apvalymu nuo nuodėmės? (Mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, tačiau turėtų paminėti tokį principą: Kai parodysime tikėjimą ir ateisime pas Gelbėtoją, Jis mūsų pasigailės ir apvalys nuo nuodėmės. Šį principą lentoje užrašykite remdamiesi mokinių žodžiais.)
Kaip turime parodyti tikėjimą ir ateiti pas Gelbėtoją, kad Jis galėtų atleisti mums mūsų nuodėmes?
Pasiūlykite mokiniams pagalvoti, koks buvo raupsuotojo gyvenimas iki išgydymo ir po jo.
Kaip pasikeistų žmogaus gyvenimas jam atėjus pas Jėzų Kristų, kad būtų apvalytas nuo nuodėmių?
Ar matėte keičiantis kieno nors gyvenimą po apvalymo nuo nuodėmių per Kristaus Apmokėjimą? (Įspėkite mokinius, kad nederėtų minėti žmonių vardų arba vardinti savo praeities nuodėmių.)
Paprašykite mokinių pagalvoti, nuo kokių nuodėmių jie turi būti apvalyti. Kvieskite mokinius ateiti pas Gelbėtoją parodant tikėjimą Juo per maldą, atgailą ir paklusnumą, kad Jis galėtų padaryti juos švarius. Galite paliudyti apie apvalančiąją Gelbėtojo Apmokėjimo galią.
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Morkaus 1:43–45. Kitiems pasiūlykite surasti, kokį nurodymą Viešpats davė išgydytam raupsuotajam. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Paaiškinkite, jog Mozės įstatymas reikalavo, kad išgijusieji nuo raupsų pasirodytų šventyklos kunigui ir atneštų auką.
Ką tas vyras darė po to, kai Gelbėtojas liepė jam niekam apie tai nepasakoti?
Kas nutiko dėl to, kad tas vyras paskleidė žinią apie savo išgijimą?
Pamoką galite pabaigti paklausdami mokinių, kuris iš Morkaus 1 skyriuje užrašytų Jėzaus Kristaus poelgių paliko didžiausią įspūdį.
Komentarai ir kontekstas
Morkaus 1:24–25. Kodėl Gelbėtojas įsakė demonams „nutil[ti]“?
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad Jėzus „nuolat draudė [demonams] liudyti apie Jo dieviškumą. Atsivertimą nešantis liudijimas ateina iš Dievo, ne iš Liuciferio. Jeigu Jėzus nesudrausmintų netyrųjų dvasių arba jei priimtų jų liudijimą apie Save (nors iš tikrųjų taip ir buvo), žydai turėtų daugiau pagrindo nepagrįstai kaltinti Jį sakydami: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ (Jono 10:20.)“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:168.)
Vienas Biblijos žinovas taip apibūdino siaubingą raupsų poveikį:
„Šios ligos simptomai ir poveikis yra pasibjaurėtinas. Iškyla balti pūliniai, arba šašai, plaukų spalva pasikeičia […] iš natūralios į geltoną; atsiranda gilūs randai arba pažeistose vietose atsidengia kūno audiniai. […] Nagai nebesilaiko ir nukrenta, nunyksta dantenos, o dantys sugenda ir iškrenta; iš burnos sklinda tvaikas, suyra nosis; kartais prarandami pirštai, rankos, pėdos arba liga išėda akis. Žmogaus grožis sunyksta“ (Charles F. Deems, The Light of the Nations [1884], 185).
Morkaus 1:40–42. Per Gelbėtojo Apmokėjimą galime tapti švarūs nuo nuodėmės
Vyresnysis Šeinas M. Bouvenas iš Septyniasdešimties mokė:
„Jėzaus Kristaus Apmokėjimas prieinamas kiekvienam iš mūsų. Jo Apmokėjimas yra begalinis. Jis pritaikomas kiekvienam, netgi tau. Jis gali apvalyti, pataisyti ir pašventinti netgi tave. Tai ir reiškia žodis „begalinis“. Absoliutus, pilnas, visiškas, amžinas. Prezidentas Boidas K. Pakeris mokė: „Nėra tokio įpročio, tokio polinkio, tokio pasipriešinimo, tokio prasižengimo, tokio atsimetimo, tokios piktadarystės, kuriems negaliotų visiško atleidimo pažadas. Tai yra Kristaus Apmokėjimo pažadas“ (“The Brilliant Morning of Forgiveness,” Ensign, Nov. 1995, 20)“ („Apmokėjimas gali apvalyti, taisyti ir šventinti mūsų gyvenimus“, 2006 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).