2013
    Geresniosios dalies pasirinkimas
    Footnotes
    Theme

    Geresniosios dalies pasirinkimas

    Kartais reikia atsisakyti kažko gero, kad gautumėte geresnį.

    Kartą Zoltanas Siuidžas iš Vengrijos Segedo miesto nustebino savo irklavimo trenerį, pasakydamas, kad nevyks rungtyniauti į Vokietiją.

    Siuidžas aiškino: „Rungtynės turėjo vykti mano krikšto dieną.“

    Septyniolikmetis Siuidžas buvo daugelio irklavimo varžybų nugalėtojas. Vengrijoje tai populiari sporto šaka, o Zoltanas buvo geras irkluotojas – toks geras, kad tikrai galėjo tapti profesionalu. Zoltanas ne tik nusprendė nevykti į tas konkrečias varžybas, bet palengva visiškai liovėsi irkluoti. Jis rado geresnį užsiėmimą.

    Irklavimas Siuidžui buvo naudingas. Per visus irklavimo ir bendravimo su treneriu metus jis išmoko savikontrolės, paklusnumo ir darbštumo. Zoltanas taip pat išmoko nevartoti tokių medžiagų ir nedaryti to, kas neigiamai paveiktų jo sporto rezultatus. Tai nebuvo lengvas gyvenimas; gyvenimas buvo vienišas, o tam, kad pasiektų profesionalų lygą, reikėjo dar daugiau laiko. Profesionalams reikia treniruotis 12 valandų per parą ir varžytis kiekvieną sekmadienį.

    Zoltanas aiškina: „Daugiausia laiko praleisdavau irkluodamas. Buvau tikras fanatikas. Dėl irklavimo daug ko gyvenime atsisakiau.“

    Štai kodėl Zoltanas nusprendė, kad vienu metu negali pasišvęsti ir Evangelijai, ir irklavimui. 2004-aisiais jis savo treneriui pasakė, kad daugiau neirkluos.

    Prieš šį įvykį, tais pačiais metais, misionieriai pradėjo mokyti Siuidžo mamą. Tose pamokose jis nedalyvavo. Jis nenoriai priėmė mamos kvietimą atvykti į jos krikštą. Tačiau vos įžengęs į Bažnyčios pastatą, širdyje pajuto permainą. Zoltanas sutiko susitikti su misionieriais, iš dalies todėl, kad jiems prijautė.

    Jis aiškina: „Misionieriai man buvo įdomūs todėl, kad jie buvo normalūs žmonės, tačiau gyvenantys pagal aukštesnį standartą.“

    Kadangi Zoltanas būdamas irkluotoju jau gyveno pagal aukštesnį standartą, jam nesunku buvo branginti Evangelijos mokymus. Po dviejų mėnesių jis pasikrikštijo.

    Iš pradžių manė, kad galės ir toliau irkluoti, tik nebegalės varžytis sekmadieniais. Jis buvo toks žmogus, kuris pasirinkęs vieną konkretų užsiėmimą nori jį daryti labai gerai, todėl galiausiai nusprendė daugiau nebeirkluoti.

    Po krikšto kurį laiką jis dar bandė irkluoti savo malonumui. Kadangi nedalyvavo varžybose, jo treneris prašydavo padėti mokyti kitus ir organizuoti išvykas. Tačiau jis jau nebenorėjo stengtis perprasti irklavimo ar kurio kito užsiėmimo, galinčio trukdyti eiti mokinystės keliu.

    Tad Zoltanas padėjo į šalį savo irklus ir pasišventė tarnystei Bažnyčioje, panašiai kaip Prezidentas Hovardas V. Hanteris (1907–1995) tuo metu, kai susituokė. Prezidentas Hanteris buvo talentingas muzikantas ir mokėjo groti tuzinu muzikos instrumentų. Vakarais jis grodavo orkestre, tačiau jo kolegų gyvenimo būdas prieštaravo Evangelijos standartams. Todėl Prezidentas Hanteris padėjo į šalį savo instrumentus ir juos tik retkarčiais išsitraukdavo, kai ką nors dainuodavo kartu su šeima.1

    Zoltanas pasiilgsta irklavimo, tačiau jis laiku suprato, kad jei ir toliau užsiims tuo sportu, tai jo meilė irklavimui dar labiau stiprės ir galbūt net nugalės meilę Viešpačiui.

    Šis principas tinka bet kuriam užsiėmimui, kuris trukdo mums tapti tokiais, kokiais mus nori matyti Dievas. Visiems mums gyvenime tenka ko nors atsisakyti – net ir gerų dalykų – ir dėl to nerizikuoti savo amžinuoju gyvenimu.

    Zoltanas aiškina: „Bažnyčia tapo mano gyvenimu. Kai supratau, kad iš irklavimo vis tiek nepragyvensiu ir kad jis tebus laisvalaikio užsiėmimas, man buvo lengviau jo atsisakyti. Visą dėmesį norėjau sutelkti į Dangiškąjį Tėvą.“

    Zoltanas Evangeliją pradėjo studijuoti taip pat uoliai, kaip anksčiau užsiimdavo kitais dalykais. Jis užsibrėžė tikslą tarnauti misijoje. Jis norėjo likti savo šalyje ir mokyti kitus.

    Zoltanas tarnavo Vengrijoje ir dabar vidurinėje mokykloje dirba anglų kalbos mokytoju. Jis ir toliau pirmenybę teikia Evangelijai. Jis paaiškina: „Kartais tenka atsisakyti to, kas trukdo Dievo dalykams. Lengva liautis daryti kažką blogo, kai žinome, jog tai bloga. Tačiau dažnai net nesusimąstome, kad reikia išsižadėti ir gero, kad gautume geresnį. Mes galvojame, kad jei kas nors nėra bloga, tai galime to neišsižadėti ir vis dar sekti Dievo planu.“ Tačiau Zoltanas žino, kad turime atsisakyti net ir gero, jei tai trukdo sekti mums skirtu Dievo planu.

    Zoltanas Siuidžas iš Vengrijos Segedo miesto irklavimo atsisakė todėl, kad turėtų daugiau laiko Evangelijai.

    Viršuje: nuotrauka iš © Thinkstock; apačioje: Adamo C. Olsono nuotrauka