2013
    Mirtis ir gyvenimas. Pionierių požiūris į Prisikėlimą
    Footnotes
    Theme

    Mirtis ir gyvenimas

    Pionierių požiūris į Prisikėlimą

    Keliaudami į Jungtinių Valstijų vakarus prisijungti prie šventųjų, ankstyvieji Bažnyčios atsivertusieji susidūrė su mirtimi, bet rėmėsi savo nauju tikėjimu sugrąžintąja Evangelija. Pateikiame ištraukas iš pionierių pasakojimų, rodančių, kad šventieji vylėsi prisikėlimu, taip pat guodžiančiais pirmų penkių Bažnyčios prezidentų mokymais.

    Nežinomo pastarųjų dienų šventojo iš Skandinavijos, kurio jaunas sūnus mirė kelionėje iš Niujorko į Jutą 1866 m., pasakojimas:

    „Draugo padedamas iškasiau mažą kapelį ir padėjau ten kūnelį. Vaikui mirus nuo užkrečiamos ligos nebuvo susirinkusių gedinčiųjų, oficialių laidotuvių, gėlių, giesmių ar panegirikos. Bet prieš nueidamas sielvartaujantis tėvas sukalbėjo tokią pašventinimo maldą savo gimtąja (danų) kalba:

    „Dangiškasis Tėve, Tu davei man šį mažą turtą – šį mielą berniuką ir dabar jį pasiėmei. Prašau, padaryk, kad jo palaikai išliktų čia nepaliesti iki prisikėlimo ryto. Teįvyksta Tavo valia. Amen.“

    Ir atsistojęs nuo žemės jis atsisveikino žodžiais:

    „Sudie, mano brangus mažasis Hansai.“ Tada nunarinta galva ir geliančia širdimi jis ryžtingai nuėjo į savo stovyklą.“1

    Prezidentas Džozefas Smitas (1805–1844):

    „Kokia paguoda gedintiesiems, kuriems tenka išsiskirti su savo vyru, žmona, tėvu, motina, vaiku ar brangiu giminaičiu, žinoti, kad nors žemiškas kūnas bus palaidotas ir suirs, jie prisikels vėl gyventi amžinai liepsnojančioje šlovėje, kad daugiau neliūdėtų, nekentėtų, nemirtų, bet būtų Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Jėzumi Kristumi.“2

    Džozefas Vatsonas Jangas (1828–1873), Brigamo Jango sūnėnas, 1853 m. keliavęs iš Anglijos į Jungtines Valstijas:

    „Tai buvo liūdnas vaizdas – nykiu nakties metu atiduoti žmogišką būtybę nebyliai gelmei dalyvaujant vos keliems liudininkams. […] Laive nebuvo nei jo artimųjų, nei kitų, kurie jo gedėtų, išskyrus jo bendratarnį. Taip akimirksniu žlugo gražiausios žmogaus viltys. Šis jaunuolis paliko viską, kad nuvyktų į Sionę, ir jo širdis degė ateities lūkesčiais, nekreipdama dėmesio, kad jam teks atiduoti savo žemišką kūną išalkusioms bangoms. Tačiau jis mirė ne taip kaip tie, kurie neturi vilties, nes jo atilsis – pas Dievą, ir jis buvo tikras, kad šlovingai prisikels teisiųjų rytą.“3

    Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877):

    „Koks tamsus slėnis ir šešėlis yra tai, ką vadiname mirtimi! Kaip keista pereiti iš šios būsenos, turint omenyje mirtingą kūną, į būseną be kūno! Koks tamsus šis slėnis! Koks paslaptingas šis kelias, ir jį turime nueiti vieni. Noriu jums pasakyti, mano draugai ir brolija, jei galėtume viską matyti taip, kaip tai yra iš tikrųjų, ir kai tai pamatysime ir suprasime, šis tamsus šešėlis ir slėnis pasirodys toks nereikšmingas, kad perėję jį mes atsigręšime, pažvelgsime į jį ir pagalvosime: iš tiesų, tai buvo didžiausias visos mano egzistencijos nuotykis, nes aš perėjau iš sielvarto, liūdesio, gedulo, vargo, nelaimingumo, skausmo, gėlos ir nusivylimo būsenos į būseną, kurioje galiu džiaugtis gyvenimo pilnatve, kiek tai įmanoma be kūno.“4

    Denas Džonsas (1811–1862), atsivertusysis iš Velso, kuris su ponia Viljams ir kitais Bažnyčios nariais 1849 m. plaukė į Jungtines Valstijas:

    „Ponios Viljams iš Ainisibonto prie Tregarono [Velse] sveikata sparčiai blogėja ir yra ženklų, kad nedaug jai beliko gyventi. […] Ji sakė, kad didžiausia kada nors jai tekusi garbė buvo galimybė tapti tikrosios Dievo Sūnaus Bažnyčios nare, kad ji nesibaimina dėl kito gyvenimo ir kad jos religija dabar įrodė savo jėgą labiau nei bet kada. […] Ji iškilmingai prisakė savo sūnums likti ištikimiems iki mirties, kad jie galėtų su ja pasiekti geresnį prisikėlimą. […] Visą naktį ji išliko sąmoninga, o ryte, penkiolika minučių po ketvirtos, jos dvasia iškeliavo palikdama šypseną jos lūpose.“5

    Prezidentas Džonas Teiloras (1808–1887):

    „Kokia paguoda tiems, kuriems tenka apverkti brangių draugų netektį dėl mirties, žinoti, kad vėl bendrausime su jais! Kaip visus, kurie gyvena pagal apreikštus tiesos principus, o ypač tuos, kurie gerai nugyveno gyvenimą, kurie iškentė dienos karštį ir naštą, stiprina žinojimas, kad netrukus ištrūksime iš kapo gniaužtų ir išeisime kaip nemirtingos sielos džiaugtis savo išbandytų ir patikimų draugų bendryste, nebesikankinti dėl mirties sėklų ir užbaigti darbą, kurį Tėvas pavedė mums atlikti!“6

    Endriu Džensonas (1850–1941), danų kilmės imigrantas, 1866 metais keliavęs Endriu H. Skoto vežimų grupėje iš Nebraskos JAV į Jutą:

    „Matydami, kaip jų [mūsų bendrakeleivių] žemiški palaikai laidojami į motiną žemę tyruose, mes verkėme arba jautėme, kad pravirksime; nes galvoti, kad brangius žmones turime laidoti tokiu būdu, kada draugai ir artimieji nedelsdami turi keliauti tolyn be vilties kada nors aplankyti savo mirusiųjų poilsio vietas, buvo liūdna ir išties sunku. […] Bet jų kapai bus surasti, kai Gabrielius suskardens savo trimitu pirmojo prisikėlimo rytą. Šie mirusieji paguldė savo kūnus, keliaudami į Sionę. Viešpats pašaukė juos namo prieš jiems pasiekiant savo kelionės tikslą; jiems nebuvo leista kūne pamatyti Sionės; bet jie gaus šlovę ir džiaugsis vėliau; jie mirė stengdamiesi paklusti Dievui ir vykdyti Jo įsakymus, o tie, kurie miršta Viešpatyje, yra palaiminti.“7

    Prezidentas Vilfordas Vudrafas (1807–1898):

    „Be Kristaus Evangelijos išsiskyrimas dėl mirties yra viena niūriausių temų apmąstymams; bet kai tik gauname Evangeliją ir sužinome prisikėlimo principą, tas mirties sukeliamas niūrumas, sielvartas ir kančia žymiai atlėgsta. […] Apšviestame žmogaus prote iškyla mirusiųjų prisikėlimo vaizdas ir tampa pagrindu jo dvasiai. Tokia dabar yra pastarųjų dienų šventųjų padėtis. Mes tai žinome, nesame tamsoje šiuo klausimu; Dievas apreiškė tai mums; mes suprantame mirusiųjų prisikėlimo principą ir kad Evangelija nušviečia gyvenimą ir nemirtingumą.“8

    Viljamas Draiveris (1837–1920), pionierius, 1866 metais keliavęs iš Anglijos į Niujorką, JAV:

    „Vilis, mano brangiausias vaikas, labai sirgo visą naktį iki 7:30 ryto, kada buvo išvaduotas nuo kančių. Telaimina Dievas jo brangią sielą. Kaip jis kentėjo. Mirtis jį ištiko dėl to, kad ant Šv. Onos kalvos, Vandsvorte, Surėjuje, Anglijoje, sulūžo pono Poulterio vežimas. O, kaip aš sielvartauju dėl šios baisios netekties. O Viešpatie, Savo galia padėk man tai priimti kaip iš Tavo rankos ir sustiprink mane kilniau ir ištikimiau tarnauti Tau ir gyventi taip, kad pasiruoščiau susitikti su juo ir jo seserimi Elžbieta Mariana laimingesniame ir geresniame pasaulyje ir kad per teisiųjų prisikėlimą galėčiau ten susitikti su jais.“9

    Prezidentas Lorencas Snou (1814–1901):

    „Kitame gyvenime mūsų kūnai bus pašlovinti ir nepavaldūs ligoms ar mirčiai. Nėra nieko gražesnio už prikeltą ir pašlovintą žmogų. Nėra nieko mielesnio, nei būti tokios būsenos su savo žmona, vaikais ir draugais.“10

    Maiklo T. Malmo iILIUSTRACIJOS; FONAS VELDENO C. ANDERSENO © IRI

    Kairėje: Prezidentas Brigamas Jangas. Viršuje: Džozefas Vatsonas Jangas.

    Dešinėje: Prezidentas Džonas Teiloras. Viršuje: Denas Džonsas.

    Įdėtiniuose lapuose: Brigamas Jangas, aut. Džonas Vilardas Klausonas; Džozefo Vatsono Jango nuotrauka, Bažnyčios Istorijos bibliotekai maloniai leidus; Deno Džonso nuotrauka © IRI; Džonas Teiloras, aut. A. Vestvudas, Bažnyčios Istorijos bibliotekai maloniai leidus

    Kairėje: Prezidentas Vilfordas Vudrafas. Viršuje: Endriu Džensonas.

    Dešinėje: Prezidentas Lorencas Snou. Viršuje: Viljamas Draiveris.

    Įdėtiniuose lapuose: Vilfordas Vudrafas, aut. H. E. Petersonas © IRI; Endriu Džensono nuotrauka, aut. Haroldas Hovelas Džensonas, Bažnyčios Istorijos bibliotekai maloniai leidus; Viljamo Draiverio nuotrauka, Bažnyčios Istorijos bibliotekai maloniai leidus; Lorencas Snou, aut. Liujis Ramzis, Bažnyčios Istorijos bibliotekai maloniai leidus © IRI