2013
    Šventyklos trauka
    Footnotes
    Theme

    Šventyklos trauka

    Vyresnysis Žairas Mazagardžis

    Daugumai žmonių šventykla sukelia tokius jausmus, kurie gali akimirksniu persmelkti širdį.

    Prieš tai, kai buvau pašauktas į antrąjį Septyniasdešimčių kvorumą, kartu su žmona kelerius metus praleidau tarnaudamas Brazilijos Kampinaso ir San Paulo šventyklose. Abiejose šventyklose stebėdavausi, kodėl pravažiuojančius žmones jos traukia taip, kad šie net stabteli, užeina ir klausinėja apie jas.

    Jiems užėjus, mes pasakydavome, kad tinkamai nepasiruošę jie negali eiti toliau. Mes paaiškindavome šventyklos paskirtį, pagrindines Evangelijos doktrinas ir pakviesdavome juos susitikti su misionieriais. Daugumai gerų žmonių pati šventykla yra nepaprastas misionierius, nes sukelia tokius jausmus, kurie gali akimirksniu persmelkti širdį.

    Mudu su žmona Elžbieta asmeniškai patyrėme tokių jausmų galią. Beveik prieš 40 metų vienas geras draugas ir kolega, Bažnyčios narys, per įprastinius pokalbius pradėjo kalbėti apie Evangeliją. Kelis kartus jis net atsiuntė pas mus misionierius. Misionieriai mums patiko, todėl sutikome dalyvauti jų pamokose, tačiau nelabai domėjomės tuo, ko jie mokė.

    Visa tai pasikeitė 1978 m. spalį, kai mano kolega pasikvietė kelis draugus, taip pat ir mus, į Brazilijos San Paulo šventyklos atvirų durų dienas. Savo lėšomis jis išnuomojo kelis autobusus tam, kad su savo draugais galėtų nuvykti į šventyklą, esančią už 80 km.

    Įžengusi į krikštyklą Elžbieta pajuto tai, ko iki tol nebuvo pajutusi, tai, ką vėliau ji įvardijo Šventąja Dvasia. Savo širdyje ji jautė didelį džiaugsmą. Būtent tą akimirką ji suprato, kad ši Bažnyčia yra tikra ir kad ji nori prisijungti prie šios Bažnyčios.

    Panašų jausmą atvirų durų dienai einant į pabaigą pajutau ir aš, kai gidas mus nuvedė į užantspaudavimo kambarį, kuriame išgirdome mokymą apie amžinąsias šeimas. Toji doktrina mane sujaudino. Nors profesinėje veikloje tuomet man sekėsi puikiai, tačiau jau kurį laiką jutau sielos tuštumą. Tiksliai nežinojau, kaip galėčiau užpildyti tą tuštumą, tačiau jutau, kad tai susiję su šeima. Būtent ten, užantspaudavimo kambaryje, mano prote ir širdyje viskas pradėjo aiškėti.

    Po kelių dienų misionieriai vėl su mumis susisiekė. Šį kartą labai nekantravome išklausyti jų žinią.

    Vyresnieji paragino mus nuoširdžiai pasimelsti dėl tiesos. Suvokiau, kad tai yra vienintelis būdas, kaip galiu melstis. Suvokiau, kad negaliu įsipareigoti ir prisijungti prie Bažnyčios tol, kol neturėsiu tikro liudijimo. Kreipdamasis į Dangiškąjį Tėvą nerimavau, ar Jis man atsiųs patvirtinimą, tačiau tuo pat metu žinojau, kad Jis tikrai man atsakys. Jam liejau slapčiausius savo širdies troškimus ir prašiau tokio atsakymo, kuris mane įtikintų, jog prisijungimas prie Bažnyčios yra teisingas kelias.

    Po savaitės sekmadieninėje mokykloje už manęs atsisėdo mus į šventyklos atvirų durų dienas pakvietęs draugas. Jis palinko arčiau manęs ir pradėjo kalbėti. Jo ištarti žodžiai buvo tas atsakymas, kurį meldžiau išgirsti. Tikrai neabejojau, kad per jį man kalbėjo Dangiškasis Tėvas. Tuo metu buvau nepalenkiamas ir užsispyręs žmogus, tačiau mano širdis atlėgo ir aš pravirkau. Kai mano draugas baigė, pakvietė mudu su žmona pasikrikštyti. Mes sutikome.

    1978 m. spalio 31 d., nepraėjus nė mėnesiui nuo mūsų vizito San Paulo šventykloje, mes pasikrikštijome ir buvome patvirtinti. Kitą dieną dalyvavome antroje Brazilijos San Paulo šventyklos pašventinimo sesijoje. Po metų į tą šventyklą sugrįžome jau su savo abiem sūnumis, kad būtume užantspauduoti kaip šeima. Visi šie trys įvykiai buvo nuostabūs ir įsimintini patyrimai. Ateinančiais metais mes puoselėjome tuos jausmus reguliariai garbindami šventykloje.

    Dabar, kai nuo mūsų krikšto dienos jau praėjo dvidešimt aštuoneri metai, mudu su žmona vėl stovėjome Brazilijos San Paulo šventykloje. Neseniai mane pašaukė būti šios šventyklos prezidentu. Mums buvo be galo malonu vaikščioti po Viešpaties namus ir dar kartą pajusti tuos malonius jausmus, kurie buvo mūsų atsivertimo katalizatorius.

    Mudviem su žmona šventykla ir toliau teikia daug laimės. Kai matome jauną porą, žengiančią į šventyklą užantspauduoti savo šeimą, jaučiame didelę viltį.

    Visame pasaulyje yra daug žmonių, pasiruošusių išgirsti Evangeliją. Jie jaučia tokį troškulį, kuris mane kankino prieš daugiau nei 30 metų. Šventykla ir jos apeigos yra pakankamai galingos, kad numalšintų tą troškulį ir užpildytų juose tuštumą.

    Laureni Fočeto nuotraukos