Raštai
Almos knyga 12


12 Skyrius

Alma žodžiu kovoja su Ziezromu. Dievo slėpiniai gali būti atskleidžiami tik ištikimiesiems. Žmonės teisiami savo minčių, įsitikinimų, žodžių ir darbų. Nelabieji patirs dvasinę mirtį. Šis mirtingasis gyvenimas yra bandomoji būsena. Išpirkimo planas įgyvendina prikėlimą ir, per tikėjimą, nuodėmių atleidimą. Atgailaujantieji turi teisę į gailestingumą per Viengimį Sūnų. Apie 82 m. prieš Kristaus gim.

1 Dabar, Alma, matydamas, jog Amuleko žodžiai nutildė Ziezromą, nes jis pamatė, kad Amulekas pagavo jį meluojant ir apgaudinėjant, idant jį sunaikintų, ir matydamas, kad jis pradėjo drebėti, suvokdamas savo kaltę, atvėrė savo burną ir pradėjo kalbėti jam, įtvirtindamas Amuleko žodžius, ir aiškinti toliau, arba atverti Raštus toliau, negu Amulekas buvo tai padaręs.

2 Dabar, žodžius, kuriuos Alma pasakė Ziezromui, girdėjo žmonės aplinkui; nes buvo didelė minia, ir jis kalbėjo taip:

3 Dabar, Ziezromai, matai, kad buvai sugautas savo melagystėje ir klastoje, nes pamelavai ne tik žmonėms, bet pamelavai Dievui; nes štai, jis žino visas tavo mintis, ir tu matai, kad jo Dvasia atskleidė mums tavo mintis.

4 Ir tu matai, jog mes žinome, kad tavo planas buvo labai gudrus, turint omenyje velnio gudrumą – meluoti ir apgauti šiuos žmones, idant galėtum nuteikti juos prieš mus, kad jie plūstų mus ir išmestų lauk.

5 Dabar, tai buvo tavo priešininko planas, ir jis panaudojo savo galią per tave. Dabar, norėčiau, kad atmintumėt, jog tai, ką sakau tau, aš sakau visiems.

6 Ir štai sakau jums visiems, jog tai buvo priešininko pinklės, kurias jis paspendė šiems žmonėms sugauti, kad pajungtų jus sau, idant galėtų aprišti savo grandinėmis, kad surakintų jus nesibaigiančiam sunaikinimui sulig savo nelaisvės galia.

7 Dabar, kai Alma pasakė šiuos žodžius, Ziezromas pradėjo dar labiau drebėti, nes jis vis labiau ir labiau įsitikino Dievo galia; ir jis taip pat įsitikino, kad Alma ir Amulekas žino tiesą apie jį, nes jis įsitikino, kad jie žinojo jo širdies mintis ir sumanymus; nes jiems buvo duota galia žinoti apie tai pagal pranašystės dvasią.

8 Ir Ziezromas pradėjo uoliai jų teirautis, kad daugiau sužinotų apie Dievo karalystę. Ir jis tarė Almai: Ką reiškia tai, ką Amulekas pasakė apie mirusiųjų prikėlimą, kad visi kelsis iš mirusiųjų, tiek teisieji, tiek ir neteisieji, ir bus atvesti stoti priešais Dievą, idant būtų teisiami pagal savo darbus?

9 Ir dabar, Alma pradėjo smulkiai aiškinti jam tai, sakydamas: Daugeliui duota žinoti Dievo slėpinius; tačiau jiems griežtai įsakyta jų neperduoti, o tik pagal tą jo žodžio dalį, kurią jis duoda žmonių vaikams, pagal dėmesį ir stropumą, kurį jie skiria jam.

10 Ir todėl tas, kuris užkietins savo širdį, gaus vis mažesnę žodžio dalį; o tam, kuris neužkietins savo širdies, bus duodama vis didesnė žodžio dalis, kol jam bus duota pažinti Dievo slėpinius, kol jis žinos juos visiškai.

11 O tiems, kurie užkietins savo širdis, bus duodama vis mažesnė žodžio dalis, kol jie nieko nebežinos apie jo slėpinius; ir tada velnias juos paima nelaisvėn ir vedasi pagal savo valią žemyn į sunaikinimą. Dabar, būtent tai reiškia pragaro grandinės.

12 Ir Amulekas aiškiai kalbėjo apie mirtį bei prikėlimą iš mirtingumo į nemirtingumo būseną ir apie tai, kaip būsime atvesti priešais Dievo teismo pertvarą, kad būtume teisiami pagal mūsų darbus.

13 Tuo atveju, jei mūsų širdys buvo užkietintos, taip, jei užkietinome savo širdis prieš žodį tiek, kad jo nerasta mumyse, tada mūsų būsena bus baisi, nes tokiu atveju būsime pasmerkti.

14 Nes mūsų žodžiai pasmerks mus, taip, visi mūsų darbai pasmerks mus; mes nebūsime pripažinti be dėmės; ir mūsų mintys taip pat pasmerks mus; ir šitoje baisioje būsenoje mes neišdrįsime pažvelgti į mūsų Dievą; ir mes būtume laimingesni, jei galėtume įsakyti uoloms ir kalnams griūti ant mūsų, kad paslėptų mus nuo jo akivaizdos.

15 Bet tai neįmanoma; mes turime ateiti ir stoti priešais jį jo šlovėje, galioje ir jo galybėje, didybėje ir viešpatystėje ir nesibaigiančiai savo gėdai pripažinti, kad visi jo teismai teisingi; kad jis teisus visuose savo darbuose ir kad jis gailestingas žmonių vaikams, ir kad jis turi visą galią išgelbėti kiekvieną žmogų, kuris tiki jo vardą ir veda atgailą atitinkantį vaisių.

16 Ir dabar štai sakau tau, tada ateina mirtis, būtent antroji mirtis, kuri yra dvasinė mirtis; tada yra laikas, kai kiekvienas, kuris miršta savo nuodėmėse, kalbant apie laikinąją mirtį, taip pat mirs ir dvasine mirtimi; taip, jis mirs su teisumu susijusių dalykų atžvilgiu.

17 Tada yra tas laikas, kada jų kankynė bus kaip ugnies ir sieros ežeras, kurio liepsnos kyla aukštyn per amžių amžius; ir tada yra tas laikas, kada jie bus surakinti nesibaigiančiam sunaikinimui, sulig Šėtono galia ir nelaisve, kadangi jis pajungė juos pagal savo valią.

18 Tada, sakau tau, jie bus lyg nebūtų padaryta jokio išpirkimo; nes pagal Dievo teisingumą jie negali būti išpirkti; ir negali numirti, kadangi jau nebėra gendamumo.

19 Dabar buvo taip, kad Almai baigus kalbėti šiuos žodžius, žmonės pradėjo dar labiau stebėtis.

20 Bet toks Antionas, kuris buvo vyriausiasis vadovas tarp jų, išėjo į priekį ir tarė jam: Ką tu čia pasakei, kad žmogus kelsis iš mirusiųjų ir bus perkeistas iš šitos mirtingos būsenos į nemirtingą, kad siela niekados negalės numirti?

21 Ką reiškia Rašto vieta, sakanti, jog Dievas Edeno sodo rytuose pastatė cherubus ir liepsnojantį kalaviją, kad mūsų pirmieji gimdytojai neįeitų ir nevalgytų vaisiaus nuo gyvybės medžio ir negyventų per amžius? Ir taip matome, kad nebuvo galimybės jiems gyventi per amžius.

22 Dabar Alma tarė jam: Būtent tai aš ir rengiausi paaiškinti. Dabar mes matome, kad Adomas puolė, paragaudamas uždrausto vaisiaus, pagal Dievo žodį; ir taip matome, kad per jo nuopuolį visa žmonija tapo paklydusiais ir nupuolusiais žmonėmis.

23 Ir dabar štai aš sakau jums, kad jei tik būtų buvę įmanoma Adomui valgyti vaisiaus nuo gyvybės medžio tuo metu, tai nebūtų buvę mirties ir žodis būtų buvęs tuščias, padarantis Dievą melagiu, nes jis pasakė: Jei valgysi, tikrai mirsi.

24 Ir mes matome, kad mirtis ištinka žmoniją, mirtis, apie kurią kalbėjo Amulekas, kuri yra laikinoji mirtis; tačiau žmogui buvo duotas laikotarpis, per kurį jis galėtų atgailauti; todėl šitas gyvenimas tapo bandomąja būsena – laiku, kad pasiruoštume susitikti su Dievu, laiku, kad pasiruoštume begalinei būsenai, apie kurią kalbėjome, kuri bus po mirusiųjų prikėlimo.

25 Dabar, jei ne išpirkimo planas, kuris buvo paruoštas nuo pasaulio įkūrimo, nebūtų buvę jokio mirusiųjų prikėlimo; bet buvo paruoštas išpirkimo planas, kuris įgyvendins mirusiųjų prikėlimą, apie kurį buvo kalbėta.

26 Ir dabar štai, jei būtų buvę įmanoma, kad mūsų pirmieji gimdytojai būtų galėję nueiti ir valgyti nuo gyvybės medžio, jie būtų buvę nelaimingi per amžius, neturėdami jokios paruošiamosios būsenos; ir tokiu būdu išpirkimo planas būtų buvęs sužlugdytas, ir Dievo žodis būtų buvęs tuščias, neturintis jokio poveikio.

27 Bet štai viskas yra ne taip; žmonėms buvo paskirta, kad jie turi mirti; ir po mirties jie turi ateiti į teismą, būtent tą patį teismą, apie kurį kalbėjome, kuris yra pabaiga.

28 Ir po to, kai Dievas paskyrė, kad tai ištiktų žmogų, štai, tada jis pamatė, jog žmogui tikslinga žinoti apie tai, ką jis paskyrė jiems.

29 Todėl jis pasiuntė kalbėtis su jais angelus, kurie davė žmonėms pamatyti jo šlovės.

30 Ir nuo to laiko jie ėmė šauktis jo vardo; todėl Dievas kalbėjosi su žmonėmis ir atskleidė jiems išpirkimo planą, paruoštą nuo pasaulio įkūrimo; ir tai jis atskleidė jiems sulig jų tikėjimu ir atgaila, ir jų šventais darbais.

31 Todėl jis davė žmonėms įsakymus, kadangi jie pradžioje peržengė pirmuosius įsakymus, susijusius su laikinaisiais dalykais, ir tapo kaip dievai, pažinodami kas gera ir kas pikta, pastatydami save į veikėjo padėtį, kitaip sakant, būdami pastatyti į veikėjo padėtį veikti pagal savo norus ir pageidavimus, daryti pikta arba daryti gera.

32 Todėl po to, kai atskleidė jiems išpirkimo planą, Dievas davė jiems įsakymus, kad jie nedarytų pikta, už ką bausmė – antroji mirtis, kuri yra nesibaigianti mirtis teisumo dalykų atžvilgiu; nes tokiems išpirkimo planas neturi galios, nes pagal aukščiausiąjį Dievo gerumą teisingumo darbai negali būti panaikinti.

33 Bet Dievas šaukė žmones savo Sūnaus vardu (toks buvo paruoštas išpirkimo planas), sakydamas: Jei atgailausite ir neužkietinsite savo širdžių, tada aš būsiu gailestingas jums per savo Viengimį Sūnų.

34 Todėl kiekvienas, kuris atgailauja ir neužkietina savo širdies, turės teisę į gailestingumą per mano Viengimį Sūnų, kad būtų atleistos visos jo nuodėmės; ir šitie įeis į mano atilsį.

35 Ir kiekvienas, kuris užkietins savo širdį ir darys nedorybę, štai aš pažadu savo rūstybėje, kad jis neįeis į mano atilsį.

36 Ir dabar, mano broliai, štai aš sakau jums, kad jei užkietinsite savo širdis, jūs neįeisite į Viešpaties atilsį; taigi jūsų nedorybė išprovokuoja jį, tad jis siunčia savo rūstybę ant jūsų, kaip per pirmąjį provokavimą, taip, pagal savo žodį, per paskutinį provokavimą, kaip ir per pirmąjį, nesibaigiančiam jūsų sielų sunaikinimui; taigi, pagal jo žodį, paskutinei mirčiai, kaip ir pirmajai.

37 Ir dabar, mano broliai, matydami, kad žinome tai, ir tai yra tikra, atgailaukime ir neužkietinkime savo širdžių, kad nepykdytume Viešpaties, savo Dievo, idant nepasiųstų savo rūstybės ant mūsų dėl šitų jo antrųjų įsakymų, kuriuos jis davė mums; bet įeikime į Dievo atilsį, paruoštą pagal jo žodį.