1831 m. gruodžio 4 d. pranašas Džozefas Smitas gavo dabar Doktrinos ir Sandorų 72 skyriuje užrašytą apreiškimą, kuriame Viešpats pašaukė naują vyskupą Ohajuje ir apreiškė kai kurias jo pareigas. Apreiškime, žr. Doktrinos ir Sandorų 73, duotame 1832 metų sausį, Viešpats nurodė Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui vėl imtis Biblijos vertimo darbo. Jiems beverčiant, Viešpats davė dabar Doktrinos ir Sandorų 74 skyriuje užrašytą apreiškimą, kuriame yra 1 Korintiečiams 7:14 paaiškinimas.
Ar kada esate gavę kokį nors pašaukimą arba jūsų buvo paprašyta padaryti ką nors sunkaus Bažnyčioje ir jautėtės nepajėgūs arba netinkantys tai atlikti? Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 72:1–2 ieškodami pašaukimo, kurio reikėjo Ohajuje („šioje Viešpaties vynuogyno dalyje“).
1831 m. vasarą vyskupas Edvardas Partridžas, pirmasis Bažnyčioje pašauktas vyskupas, persikėlė maždaug 1448 kilometrus į vakarus nuo Kirtlando, Ohajo valst., į Independensą, Misūrio valst., kad tarnautų vyskupu Sionėje. Todėl Viešpats paskelbė, kad Ohajuje reikia naujo vyskupo. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 72:3–6 ir raskite frazes, paaiškinančias, kodėl Ohajuje šventiesiems, kurie buvo prievaizdai pagal pašventimo įstatymą, reikėjo vyskupo. (Jūs buvote supažindinti su pašventimo įstatymu šio vadovėlio 10 dalies 3 dienos Doktrinos ir Sandorų 42:30–42 pamokoje.)
Pagalvokite, kaip jūsų vyskupas ar skyriaus prezidentas dabar padeda jums atsiskaityti už savo, kaip Bažnyčios nario, pareigas.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 72:7–8 ir atkreipkite dėmesį, ką Viešpats pašaukė naujuoju vyskupu Ohajuje.
Paveikslėlis
Džozefas Smitas ir Njuelas K. Vitnis
Njuelas K. Vitnis, pašauktas vyskupu Ohajuje, jautėsi netinkamas eiti tokias pareigas. Šis jo anūko, vyresniojo Orsono F. Vitnio iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, paaiškinimas padeda mums suprasti, kaip Njuelas K. Vitnis jautėsi ir ką jis sužinojo apie tai, iš kur kilo jo pašaukimas:
Paveikslėlis
Orsonas F. Vitnis
„Mintis imtis šių svarbių pareigų (vyskupo pareigybės) beveik viršijo tai, ką jis galėjo ištverti. Nors mažai kas buvo labiau apdovanotas ir pasiruošęs tokioms pareigoms, jis vis tiek nepasitikėjo savo sugebėjimais ir [jautėsi] negalintis atitikti tokio aukšto ir švento pasitikėjimo. Suglumęs jis taip kreipėsi į pranašą:
„Broli Džozefai, neįsivaizduoju savęs kaip vyskupo, bet jei tu sakai, kad tokia Viešpaties valia, aš pamėginsiu.“
„Tau nereikia remtis vien mano žodžiu, – švelniai atsakė pranašas, – eik ir pats paklausk Tėvo.“
Njuelas […] nusprendė padaryti, kaip patarė [pranašas]. Į jo nuolankią nuoširdžią maldą buvo atsakyta. Nakties tylumoje nuošaliai savo kambaryje jis išgirdo balsą iš dangaus: „Tavo stiprybė manyje.“ Tai buvo keli paprasti, bet labai prasmingi žodžiai. Jo abejonės išsisklaidė kaip rasa brėkštant. Jis iš karto nuėjo pas pranašą, pasakė jam, kad nusiramino ir yra pasiryžęs priimti pašaukimą eiti šias pareigas“ (iš B. H. Roberts, A Comprehensive History of the Church, 1:271).
Raštų studijavimo žurnale atsakykite, ką darytumėte tokioje situacijoje: įsivaizduokite, kad vienas draugas arba šeimos narys gauna pašaukimą tarnauti Bažnyčioje ir jaučiasi netinkantis ir nepajėgus vykdyti to pašaukimo. Remdamiesi tuo, ką sužinojote iš Doktrinos ir Sandorų 72 skyriaus ir Njuelo K. Vitnio patyrimo, susijusio su pašaukimu, užrašykite kelių sakinių liudijimą arba patarimą, kurį duotumėte, kad padėtumėte tam žmogui su pasitikėjimu priimti ir vykdyti tą pašaukimą.
Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros taip pat mokė apie pašaukimų tarnauti Bažnyčioje šaltinį:
Paveikslėlis
Prezidentas Henris B. Airingas
„Visiems vyrams, moterims, mergaitėms ir berniukams, kurie jau pašaukti arba dar tik bus pašaukti, aš duodu savo patarimą. Yra keletas dalykų, kuriuos turite užtikrintai žinoti. […]
Visų pirma, jūs esate Dievo pašaukti. Viešpats pažįsta jus. Jis žino, ką pašaukti tarnauti į kiekvieną Savo Bažnyčios pareigybę. Jis pasirinko jus. […] Asmuo, kuris buvo įkvėptas rekomenduoti jus šiam pašaukimui, padarė tai ne todėl, kad jūs jam patikote, ir ne todėl, kad jam reikėjo žmogaus darbui atlikti. Jis meldėsi ir gavo atsakymą, kad jūs turite būti pašauktas.
Asmuo, kuris pašaukė jus, neskyrė jums pašaukimo paprasčiausiai todėl, kad žinojo jus esant vertą ir pasiryžusį. Jis meldėsi, kad galėtų sužinoti Viešpaties valią dėl jūsų. Jus čia atvedė malda ir apreiškimas, kurį gavo Viešpaties įgaliotieji“ (“Rise to Your Call,” Ensign, Nov. 2002, 75–76).
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip supratimas, kad pašaukimai tarnauti Viešpaties Bažnyčioje ateina iš Dievo, padeda jums priimti ir uoliai stengtis vykdyti jūsų pašaukimus?
Raštų studijavimo žurnale surašykite visas jums žinomas vyskupų ir skyrių prezidentų pareigas.
Doktrinos ir Sandorų 72:9–26 Viešpats apreiškė kai kurias vyskupo Njuelo K. Vitnio pareigas. Pareigos, kurias nurodė Viešpats, visų pirma buvo susijusios su vyskupo Vitnio vaidmeniu vykdant pašventimo įstatymą. Šiais laikais kai kurios vyskupų ir skyrių prezidentų pareigos Bažnyčioje susijusios su tomis pirmųjų Bažnyčios vyskupų pareigomis.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 72:10–12 ir ieškokite, kokias pareigas vyskupui Vitniui nurodė Viešpats. Raštų studijavimo žurnale apibraukite tas jūsų užrašytas pareigas, kurios yra panašios į apibūdintas šiose eilutėse.
Kai kurios iš pareigų, kurias vykdyti Viešpats įsakė vyskupui Vitniui, yra panašios į vyskupų pareigas šiais laikais. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 72:16–18 ieškodami, ką vyskupas Vitnis turėjo duoti Bažnyčios nariams, keliavusiems į Misūrį.
Šventieji, persikeliantys į Misūrį, turėjo vyskupui Partridžui, Sionės vyskupui, perduoti pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie verti paveldo Sionėje. Mūsų laikais tuos pažymėjimus atstoja šventyklos rekomendacijos, kurias vyskupai ir skyrių prezidentai duoda Bažnyčios nariams, kad patvirtintų jų vertumą ir leistų jiems įžengti į šventyklas.
Iš šio apreiškimo apie vyskupo Vitnio pareigas galime sužinoti, kad vyskupai ir skyrių prezidentai tvarko Bažnyčios materialiuosius ir dvasinius reikalus savo apylinkėse ir skyriuose. (Žodis materialusis reiškia dalykus, susijusius su materialiu gyvenimu, pavyzdžiui, drabužiais, maistu, nekilnojamuoju turtu ir pinigais.)
Pagalvokite, kaip buvo palaimintas jūsų gyvenimas dėl to, kad Viešpats pašaukė jūsų vyskupą arba skyriaus prezidentą tarnauti jums ir jūsų šeimai.
Viešpats nurodo Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui toliau versti Bibliją
Paveikslėlis
Džozefas Smitas verčia Bibliją
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 73 skyriaus įvadą ir ieškokite, kuo nuo 1831 metų gruodžio pradžios buvo užsiėmę pranašas Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas.
Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas skelbė Evangeliją, prisidėdami prie kovos su klaidinga informacija apie Bažnyčią, pasklidusia išspausdinus Ezros Būto laiškus. Doktrinos ir Sandorų 73:1–2 Viešpats apreiškė vyresniesiems, kurie taip pat skelbė Evangeliją, kad jie tęstų tai iki kitos konferencijos. Ta konferencija turėjo būti pravesta po dviejų savaičių.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 73:3–4 ieškodami, į kokį darbą Viešpats įsakė sutelkti dėmesį Džozefui ir Sidniui. Tas „vertimo darbas“, į kurį turėjo sutelkti dėmesį Džozefas ir Sidnis, buvo įkvėptas Biblijos taisymas. Daugelis pranašo Džozefo Smito įkvėptų taisymų dabar yra Raštų rodyklės dalyje „Ištraukos iš Biblijos Džozefo Smito Vertimo“. Mozės knyga ir Džozefas Smitas–Mato Brangiajame Perle taip pat yra iš to įkvėpto vertimo.
Įsivaizduokite, kad tarnaujate nuolatiniu Bažnyčios misionieriumi. Kalbėdami su Bažnyčia besidominčia sutuoktinių pora sužinote, kad jie turėjo sūnų, kuris mirė būdamas vos kelių mėnesių. Tos poros religinis vadovas pasakė jiems, kad vaikas negalės būti danguje, nes mirė nekrikštytas. Abu tėvai labai sielojasi dėl vaiko netekties ir įsitikinimo, kad jų kūdikis neteko išgelbėjimo.
Ką pasakytumėte tiems tėvams? (Vėliau pamokoje turėsite progą užrašyti savo atsakymą.)
Doktrinos ir Sandorų 74 skyriuje yra 1 Korintiečiams 7:14 eilutės Viešpaties paaiškinimas. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 74:1, kur yra apaštalo Pauliaus žodžiai iš 1 Korintiečiams 7:14. Žodis netikintis1 eilutėje reiškia žydus, kurie nepriėmė Jėzaus Kristaus Evangelijos. Paulius nesakė, kad žmogų gali išgelbėti jo sutuoktinio teisumas, bet kad vieno iš sutuoktinių atsivertimas gali įnešti į jų šeimą šventinančios įtakos. Frazė „antraip jūsų vaikai būtų netyri“ iš 1 Korintiečiams 7:14 buvo naudojama siekiant pateisinti kūdikių krikštą.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 74:2–6 ieškodami, kokios problemos kilo apaštalo Pauliaus laikais, kai vienas iš sutuoktinių atsiversdavo į Jėzaus Kristaus Evangeliją, o kitas sutuoktinis toliau laikėsi Mozės įstatymo.
Jėzaus Kristaus Apmokėjimas išpildė Mozės įstatymą ir apipjaustymo nebereikėjo. Tačiau tie žydai, kurie laikėsi Mozės įstatymo, tikėjo, kad vyriškos lyties vaikai nešvarūs, jeigu, kaip įprasta, aštuntą dieną po vaiko gimimo nėra apipjaustomi. Doktrinos ir Sandorų 74:2–6 Viešpats paaiškino, kad toks klaidingas įsitikinimas dėl vaikų dvasinės padėties ir apipjaustymo praktika sukeldavo problemas tose šeimose, kuriose vienas iš gimdytojų tikėjo Jėzaus Kristaus Evangelija, o kitas tikėjo Mozės įstatymu. Panašūs konfliktai dėl religinių įsitikinimų ir papročių gali kilti ir šiais laikais šeimose, kuriose vienas iš sutuoktinių yra Bažnyčios narys, o kitas – ne.
Raštų studijavimo žurnale užrašykite, ko mokytumėte tą sutuoktinių porą, kuri mano, kad jų miręs kūdikis negalės būti danguje. Kaip padėtumėte jiems suprasti šiose eilutėse mokomą doktriną, kad maži vaikai yra pašventinti per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą?
Vyresnysis Šeinas M. Bouvenas iš Septyniasdešimties kvorumo papasakojo, ką patyrė būdamas nuolatiniu misionieriumi Čilėje. Atkreipkite dėmesį, kokį poveikį tai moteriai padarė vyresniojo Bouveno ir jo porininko mokoma tikroji doktrina, kad maži vaikai yra pašventinti per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Paveikslėlis
Vyresnysis Šeinas M. Bouvenas
„Sesuo Ramirez greitai išklausė pamokas. Ji nekantravo sužinoti visą mūsų mokomą doktriną. Vieną vakarą, mums aptariant kūdikių krikštą, mokėme, kad visi maži vaikai yra nekalti ir jiems nereikia krikšto. Pakvietėme ją perskaityti Moronio knygoje [Moronio 8:10–12]. […]
Perskaičiusi šią Raštų ištrauką sesuo Ramirez pradėjo raudoti. Mudu su porininku sutrikome, aš paklausiau: „Sese Ramirez, ar mes pasakėme ar padarėme ką nors, kas įžeidė jus?“
Ji atsakė: „Ak ne, vyresnieji, jūs nieko blogo nepadarėte. Prieš šešerius metus man gimė berniukas. Jis mirė anksčiau, nei galėjome jį pakrikštyti. Mūsų kunigas mums sakė, jog dėl to, kad nebuvo pakrikštytas, jis liks pragare visą amžinybę. Šešerius metus nešiojuosi tą skausmo ir kaltės jausmą. Perskaičiusi šią ištrauką, Šventosios Dvasios galia sužinojau, kad tai tiesa. Pajutau, kad didelė našta nuimta nuo manęs, ir tai yra džiaugsmo ašaros.“ […]
Po šešerių metų beveik nepakeliamos širdgėlos ir skausmo mylinčio Dangiškojo Tėvo per šiuolaikinį pranašą apreikšta doktrina atnešė šiai iškankintai moteriai saldų ramybės pojūtį. Nereikia nė sakyti, kad sesuo Ramirez su savo aštuonerių metų ir vyresniais vaikais buvo pakrikštyti“ („Nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“, 2012 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite: