Doktrinos ir Sandorų 135

Įvadas

1844 m. birželio 27 d. pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas, kuris tuo metu buvo prezidento padėjėjas ir Bažnyčios patriarchas, buvo nužudyti Karteidže, Ilinojaus valstijoje. Dvylikos Apaštalų Kvorumas pritarė, kad pranešimas apie nužudymą būtų įtrauktas į Doktrinos ir Sandorų 1844 m. leidimą, kuris buvo beveik paruoštas spaudai. Pranešimas buvo paremtas liudytojų vyresniųjų Džono Teiloro ir Vilardo Ričardso, Dvylikos Kvorumo narių, pasakojimais. Jis dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 135 skyriuje.

Doktrinos ir Sandorų 135

Pranešimas apie Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymą

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:1. Įsivaizduokite, kad esate Bažnyčios narys, 1844 m. gyvenantis Navū, Ilinojaus valst., ir pagalvokite, kaip būtumėte pasijutęs, sužinojęs tragiškas naujienas.

Daugybė šventųjų, sužinoję apie Džozefo ir Hairumo Smitų mirtį, buvo prislėgti liūdesio. Mokydamiesi apie paskutines pranašo Džozefo Smito gyvenimo dienas, apgalvokite savo jausmus jam ir liudijimą apie jį.

Džozefas Smitas ir šventieji maždaug ketverius metus Ilinojaus valstijoje gyveno santykinėje taikoje. Tačiau 1842 m. jie vėl pradėjo jausti priešiškumą. Bažnyčios atskalūnai ir priešai už jos ribų suvienijo jėgas prieš Bažnyčios pranašą. Kai kurie Ilinojaus piliečiai pradėjo bijoti ir nekęsti Bažnyčios politinės įtakos. Kiti ėmė pavydėti Navū ekonominio augimo ir kritikavo Navū miesto valdžios ir nereguliariosios kariuomenės galią. Kai kurie pradėjo nemėgti šventųjų, nesuprasdami išskirtinės mormonų doktrinos ir papročių, tokių kaip daugpatystė, apie kurią neteisingą nuomonę suformavo atsimetę Bažnyčios nariai. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, [Church Educational System manual, 2003], 263–66, 270–71.)

1844 m. birželį stipriai išaugo priešiškumas Bažnyčiai. Kai kurie Ilinojaus piliečiai svarstė šventųjų išvarymą iš valstijos, o kiti tarėsi, kaip nužudyti Džozefą Smitą. Kai kurie iš rengiančių sąmokslą prieš pranašą ir Bažnyčią buvo atsimetę Bažnyčios nariai. 1844 m. birželio 7 d. Viljamas Lo, tarnavęs antruoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje, ir kiti atsimetėliai išspausdino pirmą laikraščio Nauvoo Expositor (liet. „Navū komentatorius“) leidinį. Siekdami sukurstyti visuomenę prieš pranašą ir Bažnyčią tie vyrai pasinaudojo laikraščiu, kad apšmeižtų Džozefą Smitą ir kitus Bažnyčios vadovus. Džozefas Smitas ir Navū miesto taryba pripažino, kad kurstytojiškas laikraštis prives prie gaujų smurto mieste. Jie paskelbė tai esant viešosios tvarkos pažeidimu ir įsakė, kad Nauvoo Expositor spaustuvas būtų sunaikintas.

Atsimetėliai pasinaudojo *Nauvoo Expositor*, kad galėtų šmeižti pranašą Džozefą Smitą ir kitus Bažnyčios vadovus ir kurstyti visuomenę prieš Bažnyčią.

Nauvoo Expositor turinys, o taip pat ir spaustuvo sunaikinimas dar labiau sustiprino priešiškumą mormonams. Spaustuvo savininkai pateikė ieškinį dėl Džozefo Smito ir kitų miesto vadovų, kaltindami juos riaušių kurstymu. Džozefą Smitą išteisino tiek pastarųjų dienų šventieji, tiek ir nepriklausantys Bažnyčiai prisiekusieji, bet tai tik dar labiau supykdė jo priešus. Pasklidus pranešimams, kad gaujos ruošiasi pulti Navū miestą, būdamas meras, Džozefas Smitas įvedė Navū mieste karinę padėtį (laikiną karinį valdymą) ir, vadovaudamasis Ilinojaus valstijos gubernatoriaus Tomo Fordo nurodymu, įsakė Navū legionui ginti miestą.

Neramumai krašte taip sustiprėjo, kad gubernatorius Fordas atvyko į Karteidžą, buvusį to rajono valdžios centrą, neutralizuoti įkaitusios situacijos. Jis parašė Džozefui Smitui, kad tik pranašo ir kitų vadovų teismas su ne mormonais prisiekusiaisiais Karteidže patenkintų tuos žmones. Gubernatorius Fordas taip pat pažadėjo jiems visišką apsaugą ir teisingą teismą, jeigu jie atvyktų savanoriškai. Džozefas atsakė, kad keliaujant jo gyvybei grėstų pavojus ir kad jis neatvyks.

Tuo sunkiu metu pasitaręs su broliu, pranašas manė, kad jeigu jis su Hairumu išvyks iš Navū ir keliaus į vakarus, šventieji Navū nenukentės. Elgdamiesi pagal tą įkvėpimą, Džozefas su Hairumu persikėlė per Misisipės upę ir nukeliavo į Ajovą. Tačiau kai kurie Bažnyčios nariai Navū abejojo pranašo planu. Keli atėjo pas jį ir apkaltino bailumu, sakydami, kad jis apleidžia šventuosius ir palieka jiems vieniems kęsti persekiojimus. Pranašas atsakė: „Jeigu mano gyvybė nieko neverta mano draugams, ji nieko neverta ir man“ (iš History of the Church, 6:549). Kartu pasitarę Džozefas ir Hairumas sugrįžo į Navū. Ankstų 1844 m. birželio 24 dienos rytą jie išvyko į Karteidžą.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:4 ir ieškokite, ką Džozefas Smitas išpranašavo eidamas pakeliui į Karteidžą.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
1. Kaip manote, ką Džozefas Smitas galėjo jausti palikdamas savo šeimą ir žinodamas, kad nebegrįš pas juos?
2. Kodėl, jūsų manymu, pranašas buvo „ramus kaip vasaros rytas“ žinodamas, kad eina „kaip avinėlis į skerdyklą“?

Pranašas žinojo, kad jo mirtis apsaugos šventųjų gyvybes.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:5 ir atkreipkite dėmesį, ką, prieš išvykdamas į Karteidžą, perskaitė ir pažymėjo Hairumas.

Hairumas Smitas, prieš išvykdamas į Karteidžą, perskaitė ir pažymėjo puslapį Mormono Knygoje . Atkreipkite dėmesį į užlenktą lapo kampą.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kodėl, jūsų manymu, tas eilutes iš Etero knygos (Etero 12:36–38) Hairumas manė esant ypač prasminga perskaityti tuo metu?

1844 m. birželio 25 d. Džozefas, Hairumas ir kiti vadovai sumokėjo užstatą iki formalaus teismo proceso, kuriame bus svarstomas kaltinimas dėl riaušių kurstymo. Tačiau tą vakarą Džozefas ir Hairumas buvo pasodinti į Karteidžo kalėjimą pateikus kaltinimą dėl išdavystės, kurį Džozefas ir jo advokatai apskundė kaip neteisėtą, nes tas kaltinimas nebuvo minimas nagrinėjant užstatą, o esant kaltinimui dėl išdavystės, nebuvo galima sumokėti užstato ir jiems reikėjo likti Karteidže, pavojuje.

1844 m. birželio 26 d. Džozefas tame kalėjime susitiko su gubernatoriumi Fordu. Gubernatorius Fordas planavo vykti į Navū ir Džozefas pasiprašė keliauti kartu, manydamas, kad jam nesaugu Karteidže. Gubernatorius Fordas pažadėjo išvykdamas iš Karteidžo pasiimti Džozefą ir Hairumą kartu. Tą vakarą pranašas paliudijo sargybiniams apie Mormono Knygos ir Evangelijos sugrąžinimo tikrumą.

1844 m. birželio 27 d. rytą Džozefas taip rašė laiške savo žmonai Emai: „Esu visiškai susitaikęs su savo dalia, žinodamas, kad esu išteisintas ir kad padariau viską, ką galėjau. Perduok mano meilę vaikams ir visiems draugams“ (in History of the Church, 6:605). Vėliau tą dieną, nors ir buvo įspėtas apie vietinių gyventojų planus užpulti kalėjimą ir nužudyti kalinius, gubernatorius Fordas išvyko iš Karteidžo pasikalbėti su Navū gyventojais. Jis sulaužė savo pažadą ir kartu su savimi nepasiėmė Džozefo su Hairumu. Prieš išvykdamas gubernatorius Fordas saugoti kalėjimą pavedė Karteidžo „pilkiesiems“, priešiškiausiai nusiteikusiam nereguliariosios kariuomenės padaliniui Karteidže, o kitą nereguliariąją kariuomenę paleido.

Karštą ir drėgną birželio 27 d. popietę apaštalai Džonas Teiloras ir Vilardas Ričardsas buvo kartu su Džozefu ir Hairumu Karteidžo kalėjime. Nuojautos dvasia apėmė pranašą ir buvusius su juo, kada jie sėdėjo kalėjimo prižiūrėtojo miegamajame antrame aukšte. Pranašas paprašė Džono Teiloro sugiedoti giesmę „Keleivį sutikau kely“ (žr. Giesmės, 18 giesmė). Jeigu galite rasti tą giesmę, pasiklausykite, sugiedokite arba perskaitykite žodžius ir pagalvokite, kodėl jie buvo svarbūs pranašui tuo gyvenimo momentu.

Pabandykite šiuos įvykius įsivaizduoti taip, lyg asmeniškai būtumėte su pranašu Džozefu Smitu Karteidžo kalėjime:

Karteidžo kalėjimo prižiūrėtojo kambarys, kuriame gauja užpuolė pranašą, jo brolį Hairumą, Džoną Teilorą ir Vilardą Ričardsą.

1844 m. birželio 27 d. šiek tiek po 17 val. kalėjimą apsupo maždaug 150–200 veidus išsitepusių ir taip savo tapatybę siekiančių nuslėpti vyrų gauja. Sargybiniai beveik nesipriešino, kai keli gaujos nariai nuskubėjo laiptais aukštyn link kambario, kuriame kalėjo pranašas su savo broliu Hairumu ir draugais.

Džozefas ir kiti užrėmė duris, kad neleistų gaujai jų išlaužti. Kažkas iš gaujos iššovė per viršutinę durų plokštę ir pataikė Hairumui kairiau nosies. Krisdamas atbulas jis sušuko: „Aš miręs!“ (Iš History of the Church, 6:617.) Vėliau Džonas Teiloras rašė: „Niekada nepamiršiu tos beribės užuojautos ir rūpesčio išraiškos brolio Džozefo veide, kada jis prisiartino prie Hairumo ir palinkęs virš jo sušuko: „O, mano vargše brangusis broli Hairumai!“ (Iš B. H. Roberts, The Rise and Fall of Nauvoo [1965], 443.)

Tą dieną vienas lankytojas perdavė Džozefui revolverį. Gindamas esančius kambaryje Džozefas prišoko prie durų ir iškišo ranką pro durų staktą, kad šautų į koridorių. Tik trys iš šešių šovinių iššovė ir sužeidė tris gaujos narius. Tada gaujos nariai įkišo šautuvus pro pravertas duris, o Džonas Teiloras lazda bandė atmušti tų šautuvų vamzdžius.

Susirėmimui prie durų suintensyvėjus, Džonas Teiloras bandė bėgti iš kambario pro langą. Bandydamas iššokti pro langą, jis pro duris buvo pašautas į šlaunį ir taip pat kažkieno pašautas iš lauko. Kai jis parkrito ant grindų ir bandė palįsti po lova greta lango, buvo sunkiai sužeistas dar trimis šūviais. Tuo metu Vilardas Ričardsas atmušinėjo lazda šautuvus, kurie buvo kišami pro tarpdurį.

Tada Džozefas Smitas nusprendė pabandyti išlįsti pro langą, Vilardo Ričardso manymu, norėdamas išgelbėti jo ir Džono Teiloro gyvybes. Vilardui Ričardsui toliau atremiant gaujos antpuolį prie durų, pranašas nuėjo prie atviro lango ir sušuko: „O Viešpatie, mano Dieve!“ (Iš History of the Church, 6:618.) Tai darydamas pranašas buvo pašautas iš kalėjimo vidaus ir iš lauko ir iškrito pro langą ant žemės. Kalėjime buvę gaujos nariai išskubėjo laukan, kad patys įsitikintų, jog Džozefas negyvas. Nors netoliese nebuvo jokių Bažnyčios narių, kažkas sušuko: „Mormonai ateina!“ ir visa gauja išsilakstė. (Žr. History of the Church, 6:618, 620–21; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 283.)

Virš šulinio esantis langas, pro kurį iškrito pranašas Džozefas Smitas

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:3. Raštų studijavimo žurnale užrašykite savo jausmus, kilusius perskaičius pasakojimą apie Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymą.

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:2 ir atkreipkite dėmesį į Džono Teiloro ir Vilardo Ričardso likimo aprašymą.

Vilardui Ričardsui kulka tik įdrėskė kairią ausį, ir taip išsipildė daugiau nei prieš metus pasakyta Džozefo pranašystė, „kad ateis laikas, kada kulkos lėks aplinkui jį kaip kruša ir jis matys, kaip krenta jo draugai iš dešinės ir iš kairės, bet jo drabužyje nebus nė skylės“ (iš History of the Church, 6:619).

Atkreipkite dėmesį į Doktrinos ir Sandorų 135:1 užrašytą frazę „kad užantspauduotume liudijimą apie šią knygą ir Mormono Knygą“. Šiame kontekste žodžiai „užantspauduot[i]“ reiškia ilgam įtvirtinti kažką, tarkim liudijimą. Šį paaiškinimą galite užsirašyti Raštuose. Taip pat galite atkreipti dėmesį į 1 eilutėje esantį žodį nužudymą (anglų k. „martyrdom“). (Asmuo, kuris patiria mirtį, paliudydamas apie savo įsitikinimų arba reikalo tiesą, yra vadinamas kankiniu. Angliškas kankinį atitinkantis žodis martyr yra kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio liudijimą (Bible Dictionary, “Martyr”).

Džozefo ir Hairumo Smito statulos Navū mieste, Ilinojaus valstijoje

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 135:7 ir ieškokite, ką paliudijo Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymas.

Raštų studijavimo žurnale atsakykite į klausimą, kaip žinojimas, kad Džozefas ir Hairumas Smitai savo gyvybėmis užantspaudavo savo liudijimą apie sugrąžintosios Evangelijos teisingumą, veikia jūsų liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją?
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite:

Doktrinos ir Sandorų 135 išstudijavau ir pamokos užduotis atlikau (data).

Su mokytoju norėčiau aptarti tokius papildomus klausimus, mintis ir įspūdžius: