1833 m. liepos 20 d. 400–500 Misūrio gyventojų pareikalavo, kad daugiau šventųjų į Džeksono apygardą nesikeltų, o tie, kurie ten gyvena, išvyktų. Dar nespėjus šventiesiems Misūryje sureaguoti, gauja pradėjo naikinti jų nuosavybę ir grasinti mirtimi. Doktrinos ir Sandorų 98 skyriuje užrašytą apreiškimą, kuriame Viešpats nurodė, kaip šventieji turėtų atsakyti į persekiojimą, pranašas Džozefas Smitas gavo 1833 m. rugpjūčio 6 d. Nors kai kurios žinios apie sunkumus Misūrio valstijoje tikriausiai pasiekė Kirtlande (už 1450 kilometrų) buvusį pranašą, apie padėties rimtumą tuo metu jis galėjo sužinoti tik per apreiškimą. Šiame apreiškime Viešpats kalbėjo apie šventųjų vargus, patarė jiems remtis konstitucine šalies teise ir laikytis sudarytų sandorų.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 98:13–15 ieškodami, ką Viešpats sakė šventiesiems apie išbandymus, arba išmėginimus. Iš šių eilučių sužinome, kad Viešpačiui liudijame savo vertumą laikydamiesi sandorų net tuomet, kai tai daryti yra sunku.
Pagalvokite, kodėl 1833 m. Misūryje gyvenantiems šventiesiems buvo svarbu prisiminti sudarytų sandorų laikymosi svarbą net tuomet, kai tai daryti buvo sunku. Kodėl, jūsų manymu, šiomis dienomis mums gali būti svarbu prisiminti laikytis sandorų sunkumų metu?
Viešpats apreiškia, kaip šventieji turėtų reaguoti į persekiojimą
Raštų studijavimo žurnale nubraižykite tris stulpelius. Pirmąjį stulpelį pavadinkite Viešpaties atpildo įstatymas (DS 98:23–32), antrąjį stulpelį – Viešpaties karo įstatymas (DS 98:33–38), o trečiąjį stulpelį – Viešpaties atleidimo įstatymas (DS 98:39–48). Kiekviename stulpelyje palikite vietos, kad galėtumėte užsirašyti per pamoką atrastus principus ir doktrinas. Studijuodami suprasite, kaip šiuos stulpelius pildyti.
Kaip jaustumėtės, jeigu kas nors kenktų jums ar jūsų šeimai? Kodėl, jūsų manymu, kai kurie žmonės nori atpildo (atkeršyti) tiems, kurie jiems kenkia?
Šiose eilutėse taip pat galite pasižymėti „neburnosite“ ir „kantriai tai iškęsite“.
Iš to, ko Viešpats mokė šventuosius Misūryje, sužinome, kad, jei kantriai iškęsime netinkamą elgesį ir nekeršysime, būsime apdovanoti Viešpaties. Užrašykite šį principą Raštų studijavimo žurnale po antrašte „Viešpaties atpildo įstatymas“.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Kaip manote, kodėl kerštas yra kenksmingas?
Prisiminkite ką nors, kas netinkamą elgesį su juo pergyveno kantriai ir nesiekė keršto. Kokie šio žmogaus veiksmai rodo, kad jis yra kantrus, net kai su juo elgiamasi netinkamai?
Džeksono apygardoje, Misūryje, 1833 m. liepos 20 d., šeštadienį, susibūrusi gauja ne tik sunaikino nuosavybę, jie taip pat norėjo sužaloti Bažnyčios vadovus. Toliau pateiktas istorinio įvykio aprašymas iliustruoja, kaip į persekiojimą Misūryje reagavo vyskupas Edvardas Partridžas ir Čarlzas Alenas, 27 metų amžiaus atsivertusysis iš Pensilvanijos.
Paveikslėlis
mob in Missouri
Gauja susiduria su Bažnyčios vadovais Džeksono apygardoje, Misūryje.
„Gauja stvėrė vyskupą Edvardą Partridžą ir Čarlzą Aleną ir nutempė juos per įsiutusią minią, kuri juos įžeidinėjo ir žalojo pakeliui į viešąją aikštę. Čia jiems buvo pateikti du pasirinkimai: jie turėjo arba išsižadėti tikėjimo Mormono Knyga, arba palikti apygardą. Jie nesiruošė nei atsižadėti Mormono Knygos, nei palikti apygardos. Kai vyskupui Partridžui buvo leista kalbėti, jis pasakė, kad visais pasaulio gyvavimo laikais šventieji kentė persekiojimus ir jis yra pasiruošęs kentėti vardan Kristaus lygiai taip pat, kaip kentėjo senovės šventieji; jis sakė nedaręs nieko, kas galėtų ką nors įžeisti, ir žalodami jį jie pakenks nekaltam žmogui. Tą akimirką jo balsą nustelbė minios triukšmas, daugelis ten buvusių rėkė: „Šaukis savo Dievo, kad tave išvaduotų […]!“ Tie du broliai, Partridžas ir Alenas, buvo išrengti, ištepti derva, sumaišyta su kalkėmis ar pelenais, ar kažkokia kita odą graužiančia rūgštimi, ir apipilti daugybe plunksnų. Šį žiaurų pažeminimą jie kentė taip ištvermingai ir romiai, kad minia nutilo ir visa tai pamačiusi atrodė didžiai nustebusi. Broliams buvo leista ramiai išeiti“ (B. H. Roberts, A Comprehensive History of the Church, 1:333; taip pat žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual], 2003, 133).
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Kokį įspūdį jums paliko vyskupo Partridžo ir Čarlzo Aleno reakcija į patirtą persekiojimą?
Ką galite padaryti, kad geriau pritaikytumėte šį Viešpaties pamokymą?
Doktrinos ir Sandorų 98:28–32 Viešpats patarė šventiesiems, jog priešui pakenkus tris kartus, jie, nenorėdami užsitraukti Dievo keršto, turėtų Viešpaties vardu perspėti priešą, kad jiems nekenktų. Viešpats taip pat paaiškino, kad, jei po šio perspėjimo priešas nesiliautų kenkęs, šventieji būtų pateisinti „atlygi[nę] jam pagal jo darbus“ (DS 98:31). Tačiau šventiesiems taip pat buvo paaiškinta, kad pasigailėję priešų, net jei atpildas jiems ir būtų pagrįstas, šventieji bus apdovanoti už teisumą.
Remdamiesi tuo, ką perskaitėte 33 eilutėje, užbaikite šį sakinį: Jie turėtų išeiti į kovą prieš bet kurią tautą, giminę, liežuvį ar liaudį, jeigu Viešpats jiems. Galbūt norėtumėte užrašyti šią tiesą Raštų studijavimo žurnale po antrašte „Viešpaties karo įstatymas“? (Atminkite, kad šį įstatymą Viešpats davė tiems, kurie gyveno kitu laiku ir kitoje kultūrinėje aplinkoje. Nors šis įstatymas iš principo yra teisingas, šiomis dienomis mes taip pat paklūstame ir savo šalies įstatymams [žr. Tikėjimo Teiginių 1:12].)
Remdamiesi Doktrinos ir Sandorų 98:34 atsakykite, ką [Viešpaties] pasekėjai senovėje turėjo daryti, jei kas nors paskelbdavo jiems karą? (Atsakymą į šį klausimą užrašykite Raštų studijavimo žurnale po antrašte „Viešpaties karo įstatymas“.)
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 98:35–38 ieškodami, ką Viešpats Savo pasekėjams senovėje sakė daryti, jeigu jų taikos pasiūlymas nepriimamas.
Iš šių eilučių sužinome, kad karas pateisinamas tik tuomet, kai elgiamasi taip, kaip nustatė Viešpats. Užrašykite šią tiesą Raštų studijavimo žurnale po antrašte „Viešpaties karo įstatymas“.
Kai dauguma šalių buvo įsitraukusios į Antrąjį pasaulinį karą, prezidentas Deividas O. Makėjus paaiškino, dėl kokių aplinkybių į karą įsitraukę Viešpaties pasekėjai yra pateisinami:
Paveikslėlis
President David O. McKay
„Karas nėra suderinamas su Kristaus mokymais. Jėzaus Kristaus Evangelija yra taikos Evangelija. Karas yra antitezė [priešprieša] ir skatina neapykantą. […]
Vis dėlto yra dvi sąlygos, kuriomis remdamasis tikras krikščionis gali įsitraukti į karą, – atkreipkite dėmesį, kad sakau įsitraukti, o ne pradėti: 1) kai [kas nors] siekia kam nors viešpatauti arba atimti kieno nors valios laisvę ir 2) ištikimybė savo šaliai. Gali būti ir trečioji, [būtent]: silpnos ir apsiginti nepajėgiančios šalies gynimas nuo kitos stiprios ir negailestingos tautos neteisingo triuškinimo“ (iš Conference Report, Apr. 1942, 71–72).
Viešpats moko šventuosius, kaip jie turėtų reaguoti į priešus
Su Viešpaties karo įstatymu yra susijęs Viešpaties atleidimo įstatymas, užrašytas Doktrinos ir Sandorų 98:39–48. Šis pasakojimas apie tai, kas įvyko po Antrojo pasaulinio karo, iliustruoja Viešpaties atleidimo įstatymą:
„Per Antrąjį pasaulinį karą Olandijoje Kasperio Ten Bomo šeima savo namuose slėpė nacių persekiojamus žmones. Jiems tai reiškė gyventi pagal krikščionišką tikėjimą. Keturi šios šeimos nariai prarado gyvybes dėl to, kad teikė tokį prieglobstį. Korė Ten Bom ir jos sesuo Betsė liūdnai pagarsėjusioje Ravensbruko koncentracijos stovykloje praleido šiurpius mėnesius. Betsė ten mirė, Korė išgyveno.
Ravensbruke Korė ir Betsė sužinojo, kad Dievas padeda mums atleisti. Po karo ji buvo pasiryžusi dalytis šia žinia. Kartą Vokietijoje ji kalbėjo grupei žmonių, kentėjusių dėl karo padarinių. Jos žinia buvo: „Dievas atleidžia.“ Kaip tik tada Korės Ten Bom ištikimybė virto palaima.
Prie jos priėjo vyriškis. Ji atpažino, kad tai buvo vienas žiauriausių tos stovyklos sargybinių. „Savo kalboje jūs paminėjote Ravensbruką, – pasakė jis. – Ten aš buvau sargybiniu. […] Bet po to […] aš tapau krikščioniu.“ Jis paaiškino, kad ieškojo Dievo atleidimo už tuos savo padarytus žiaurius darbus. Jis ištiesė ranką ir paklausė: „Ar atleidžiate man?“
Korė Ten Bom pasakojo:
„Tik kelias sekundes jis taip stovėjo – ištiesta ranka, – bet man jos pasirodė kaip valandos, kol kovojau su pačiu sunkiausiu dalyku, kurį man kada nors reikėjo padaryti. […]
Žinia, kad Dievas atleidžia, turi […] sąlygą: kad mes atleistume savo kaltininkams. […]
Tyliai meldžiausi: „Padėk man! Aš galiu paduoti ranką. Tiek aš galiu padaryti. Tu suteik jausmą.“
Kaip nesava aš mechaniškai įdėjau savo ranką į man ištiestą ranką. Tai padarius įvyko kažkas nepaprasto. Nuo mano peties per ranką nubėgo srovė ir perėjo į sujungtas mūsų rankas. Visą mano esybę pripildė gydanti šiluma, sukėlusi ašaras mano akyse.
„Aš atleidžiu tau, broli! – sušukau. – Visa širdimi atleidžiu.“
Mes ilgai spaudėme vienas kitam ranką, buvęs sargybinis ir buvusi kalinė. Niekada nejaučiau Dievo meilės taip stipriai, kaip tuo metu.“ [Corrie ten Boom, Tramp for the Lord (1974), 54–55.]“ (Kytas B. Makmalinas, „Mūsų pareigos kelias“,2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Ką, pasak šių eilučių, turėtume daryti, kai kas nors prašo atleidimo?
40 eilutėje esantys žodžiai „iki septyniasdešimt kart po septynis“ reiškia, kad turėtume atleisti mus įžeidusiems ar įskaudinusiems tiek kartų, kiek jie atgailauja ir prašo mūsų atleidimo. (Nors mums įsakyta, kad turime atleisti, tai nereiškia, kad turime leisti kitiems ir toliau mums kenkti.)
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 98:41–43 ieškodami papildomų tiesų, kurių Viešpats mokė šventuosius apie neatgailaujančius priešus.
Raštų studijavimo žurnale, po antrašte „Viešpaties atleidimo įstatymas“ užrašykite Viešpaties atleidimo įstatymo santrauką.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šiuos klausimus:
Kaip manote, kodėl mums įsakyta atleisti kitiems, net jeigu jie neprašo atleidimo?
Kodėl mums įsakyta atleisti savo priešams?
Pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, kad vykdytumėte Viešpaties atleidimo įstatymą?