1829 m. pavasarį pranašas Džozefas Smitas jautė, jog svarbu pradėti versti Mormono Knygą. Jis suvokė, jog dėl to, kad reikėjo dirbti, kad galėtų aprūpinti šeimą, jam trūko laiko versti. Ema ir Džozefo draugas Samuelis padėjo raštininkaudami Džozefui, tačiau negalėjo to daryti visą laiką. Džozefas jau pusantrų metų turėjo plokšteles, o dėl prarastų 116 puslapių, teturėjo išvertęs vos keletą lapų. Džozefas meldė Viešpatį atsiųsti žmogų, kuris galėtų jam padėti vertimo darbe. Atsakydamas į Džozefo maldą Viešpats atsiuntė Oliverį Kauderį tarnauti raštininku.
Apreiškimai, užrašyti Doktrinos ir Sandorų 6–7 skyriuose, buvo duoti netrukus po Oliverio Kauderio atvykimo. Doktrinos ir Sandorų 6 skyriuje užrašytas Oliveriui skirtas patarimas dėl jo vaidmens Viešpaties darbe. Doktrinos ir Sandorų 7 skyriuje užrašyta dalis išverstų Jono Mylimojo raštų, kuriuose mokoma, kad Viešpats patenkino Jono norą gyventi ir vesti sielas pas Jėzų Kristų iki pat Antrojo atėjimo.
Dievo apreiškimas kartais prilyginamas šviesai. Žinodami, kad Dievo apreiškimas arba atsakymas į maldą prilygsta šviesai, palyginkite toliau pateiktus apibūdinimus ir pagalvokite, kurie iš jų geriausiai nusako savijautą, gavus apreiškimą ar atsakymus į savo maldas:
Šviesa, kurią išvystate tik įjungę lemputę
Laipsniška saulėtekio šviesa
Paveikslėlis
ryškiai šviečianti lemputė, ūkanotas saulėtekis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo vartojo šį palyginimą mokydamas apie asmeninį apreiškimą:
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Kambaryje uždegama šviesa yra panaši į greitą visos žinios gavimą iš Dievo. Dauguma mūsų šią apreiškimo formą patiriame tuomet, kai atsakoma į nuoširdžias mūsų maldas arba kai patiriame Dievo pamokymą ar apsaugą. Raštai, Bažnyčios istorija bei mūsų gyvenimas yra kupini pavyzdžių apie tokius staigius ir ryškius pasireiškimus. Neabejotina, šie galingi stebuklai tikrai vyksta. Tačiau ši apreiškimo forma yra labiau reta nei dažna.
Laipsniškas tekančios saulės šviesos intensyvėjimas yra panašus į Dievo žinios priėmimą „eilutė po eilutės, priesakas po priesako“ (2 Nefio 28:30). Apreiškimas dažniausiai ateina per kažkurį laiką, pamažu ir mums suteikiamas pagal mūsų troškimą, vertumą ir pasiruošimą. Tokios Dangiškojo Tėvo žinios pamažu ir švelniai „leidžiasi ant [mūsų sielų] kaip rasa iš dangaus“ (DS 121:45). Ši apreiškimo forma yra dažniau pasitaikanti“ („Apreiškimo Dvasia“,2011 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Prisiminkite atvejus, kai Viešpats iš karto atsakė į jūsų maldas, ir atvejus, kai Jis atsakė palaipsniui. Raštų studijavimo žurnale aprašykite vieną iš savo patyrimų:
Studijuodami Doktrinos ir Sandorų 6 skyrių, ieškokite tiesų, padedančių jums suvokti, kad Dievas jums duoda apreiškimą.
Perskaitykite Džozefo Smito – Istorijos 1:66–67 ir raskite, kaip Oliveris Kauderis sužinojo apie pranašą Džozefą Smitą ir jo darbą. Oliveris nukeliavo daugiau nei 225 kilometrus iš Palmyros, Niujorko valstijos, kad susitiktų su Džozefu Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje (žr. Bažnyčios istorijos žemėlapiai, 1 žemėlapis, Šiaurės rytų Jungtinės Valstijos).
Netrukus po to, kai Oliveris pradėjo raštininkauti Džozefui, Džozefas gavo apreiškimą, kuriame Viešpats kalbėjo Oliveriui. Šiame apreiškime kalbama apie Oliverio norus ir atsakoma į klausimus, dėl kurių jis meldėsi, tačiau nieko apie tai nesakė Džozefui. Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 6:5–6, 8 ir raskite, kas rodo, kad Dievas žinojo Oliverio norus.
Raštų studijavimo žurnale atsakykite į šį klausimą: ką sužinome apie Oliverį Kauderį iš Doktrinos ir Sandorų 6:5–6, 8 ir jo pasiryžimo nukeliauti 225 kilometrus?
Raštų studijavimo žurnale užrašykite dvi ar tris tiesas, kurias atpažinote Doktrinos ir Sandorų 6:14–17, 20, tiesas, kurios gali jums padėti suprasti, kaip gauti apreiškimą ir jį atpažinti.
Palyginkite tai, ką parašėte savo Raštų studijavimo žurnale, su šiose eilutėse esančiomis tiesomis:
Jeigu teirausimės Dangiškojo Tėvo, Jis duos mums pamokymų (žr. DS 6:14). „Pamokymai“ gali būti mintys arba suvokimas prote ir išgyvenimai, kurie mus veda, ruošia ir padeda priimti teisingą sprendimą.
Viešpats apšvies mūsų protus per Šventąją Dvasią. „Apšvie[sti] protą“ (DS 6:15) reiškia, kad per Šventąją Dvasią Viešpats mums duos minčių ir suvokimą. Siūlome pasižymėti šią frazę savo Raštuose.
Dievas žino mūsų mintis ir širdies ketinimus (žr. DS 6:16).
Gavę apreiškimą turėtume jį branginti savo širdyje. „Krau[t]is“ Viešpaties žodžius (DS 6:20) reiškia branginti Viešpaties žodžius – studijuoti, apmąstyti ir paklusti tam, ką Viešpats apreiškia, ir pasitikėti gautu apreiškimu.
Vadovaudamiesi tuo, ką radote, užbaikite pradėtą sakinį: liudydamas tiesą Viešpats kalba mūsų protams. Siūlome pasižymėti žodžius, kuriais mokoma šios tiesos Doktrinos ir Sandorų 6:23.
Apmąstykite tokį klausimą: kaip kartais nepastebime arba nesusimąstydami atmetame Viešpaties atsakymus į mūsų maldas?
Vyresnysis Bednaris norėdamas paaiškinti, kaip Viešpats dažniausiai su mumis bendrauja, išplėtojo savo palyginimą apie saulėtekį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Kartais saulė teka apsiniaukusį ar ūkanotą rytą. Dėl debesuotumo šviesą pastebėti yra sunkiau ir tiksliai nustatyti saulės pasirodymo virš horizonto laiką neįmanoma.
[…] Panašiai ir mes apreiškimą gauname tiksliai nesuprasdami, kaip ir kada jį gauname“ („Apreiškimo Dvasia“).
Tik po to, kai buvo gautas Doktrinos ir Sandorų 6 skyriuje aprašytas apreiškimas, Oliveris Kauderis pranašui papasakojo apie „tą naktį“, kurią Viešpats paminėjo 22 eilutėje. Džozefas rašė: „Mums gavus šį apreiškimą, Oliveris Kauderis papasakojo, kad apsigyvenęs pas mano tėvą ir iš mano šeimos išgirdęs, kad turiu plokšteles, vieną vakarą jis nuėjo miegoti ir kreipėsi į Viešpatį klausdamas, ar visa tai tiesa, ir Viešpats jam atsakė. Oliveris tai laikė paslaptyje ir niekam nepasakojo. Po to, kai buvo duotas šis apreiškimas, jis žinojo, kad tai buvo Dievo darbas, nes jokia gyva siela nežinojo to, apie ką buvo kalbama apreiškime, tai galėjo žinoti tik pats Dievas“ (History of the Church, 1:35).
Pagalvokite, kada gyvenime jautėte, kad jūsų protas buvo apšviestas arba jautėtės ramūs dėl klausimo, dėl kurio meldėtės. Aprašykite tai Raštų studijavimo žurnale. Taip pat galite bent kelis šiuos atsiminimus užrašyti savo dienoraštyje.
Apmąstykite, kaip tokių išgyvenimų atminimas ir pasitikėjimas asmeniniu apreiškimu, kurį esate gavę, gali jums padėti ateityje, kai reikės apreiškimo ar pagalbos.
Viešpats pataria Džozefui ir Oliveriui versti, nedvejoti ir nesibaiminti
Iš Doktrinos ir Sandorų 6:25–31 sužinome, jog Viešpats Oliveriui Kauderiui pasakė, kad jei šis trokšta, gali turėti vertimo dovaną. Viešpats jį, kaip antrąjį Sugrąžinimo liudytoją, taip pat pašaukė palaikyti pranašą Džozefą Smitą ir „išneš[ti] į šviesą šią tarnystę“. Ką būtumėte jautę Oliverio vietoje girdėdami, kokią pareigą Viešpats jums duoda?
Pagalvokite apie atvejus, kada dvejojote ar bijojote to, ką Viešpats liepia jums daryti. Pavyzdžiui, jūs Bažnyčios susirinkime sėdite ant pakylos ir laukiate savo eilės kalbėti; jaučiate įkvėpimą pasidalyti Evangelija su draugu arba žinote, kad turite atsiprašyti šeimos nario už tai, ką padarėte ar pasakėte.
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 6:32–37 ir raskite, ką Viešpats patarė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui dėl jų dvejonių ir baimės vykdyti darbą, į kurį jie buvo pašaukti.
Iš šio patarimo išmokstame principo, kad žvelgdami į Jėzų Kristų galime nugalėti baimę ir dvejones. (Doktrinos ir Sandorų 6:36 yra Raštų įvaldymo eilutė.)
Remdamiesi Doktrinos ir Sandorų 6:36, Raštų studijavimo žurnale parašykite trumpą (nepilno puslapio) kalbą. Galite parašyti praktinių patarimų, kaip sekti patarimu, esančiu Raštų įvaldymo eilutėje. Rašydami kalbą, galite remtis Raštų rodykle arba knygele Ištikimi tikėjimui, ar net prašyti šeimos nario pagalbos. Duokite pavyzdį, kaip Gelbėtojas padėjo jums nugalėti dvejonę ar baimę. Paklauskite tėvų, ar per šeimos namų vakarą galėtumėte perskaityti savo kalbą.
Jonui Mylimajam pažadama, kad jis nemirs ir iki Antrojo atėjimo ves sielas pas Kristų
1829 m. balandį, tuo metu, kai Oliveris Kauderis padėjo pranašui Džozefui Smitui versti Mormono Knygą, juodu su Džozefu skirtingai suprato […] Naujojo Testamento pasakojimą apie Apaštalą Joną [žr. Jono 21:20–23; kur Gelbėtojas mini Jono prašymą pasilikti žemėje iki Antrojo atėjimo], ir ar jis mirė, ar ne“ (Joseph Smith, History of the Church, 1:35–36).
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 7:1–3 ir raskite atsakymą į Džozefo ir Oliverio klausimą. Jei sunku rasti atsakymus, perskaitykite šio skyriaus 1–3 eilučių santrauką.
Be to, kas aprašoma šiose eilutėse, nėra apreiškimo apie konkrečias Jono tarnystės smulkmenas, kur jis yra arba ką jis, kaip pakeista asmenybė, daro, todėl nedera apie tai spėlioti.
Raštų studijavimo žurnale, po šios dienos užduotimis, užrašykite: