Pagrindinės doktrinos
Pagrindinės doktrinos turėtų būti pabrėžiamos tiek seminarijos, tiek instituto klasėse. Mokytojai turi padėti mokiniams atpažinti pagrindines Evangelijos doktrinas, jas suprasti, tikėti, paaiškinti ir taikyti. Tai padės mokiniams stiprinti asmeninį liudijimą ir dėkingumą už sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją. Šių doktrinų studijavimas taip pat padės jiems geriau pasiruošti tų svarbių tiesų mokyti kitus žmones.
Dauguma iš 100 seminarijos ir instituto Raštų įvaldymo ištraukų buvo parinktos tam, kad padėtų mokiniams suprasti pagrindines doktrinas. Didžioji dalis šiame leidinyje pateiktų Raštų nuorodų nukreipia į Raštų įvaldymo ištraukas. Jos buvo įtrauktos siekiant parodyti, kaip jos susijusios su pagrindinėmis doktrinomis.
1. Dievybė
Dievybę sudaro trys atskiri asmenys: Dievas, Amžinasis Tėvas, Jo Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:15–20). Tėvas ir Sūnus turi apčiuopiamus kūnus iš mėsos ir kaulų, o Šventoji Dvasia yra dvasinė asmenybė (žr. DS 130:22–23). Jie yra viena tikslo ir doktrinos vienybės prasme. Jie tobulai vieningi siekdami tikslo įgyvendinti Dangiškojo Tėvo dievišką išgelbėjimo planą.
Dievas Tėvas
Dievas Tėvas yra aukščiausias visatos Valdovas. Jis yra mūsų dvasių Tėvas (žr. Hebrajams 12:9). Jis yra tobulas, visa galintis ir visa žinantis. Jis taip pat yra tobulai gailestingas, geras ir tobulai mylintis Dievas.
Jėzus Kristus
Jėzus Kristus yra Tėvo Pirmagimis dvasioje ir Tėvo Viengimis kūne. Jis – Senojo Testamento Jehova ir Naujojo Testamento Mesijas.
Jėzus Kristus gyveno be nuodėmės ir atliko tobulą Apmokėjimą už visos žmonijos nuodėmes (žr. Almos 7:11–13). Jo gyvenimas yra tobulas pavyzdys, kaip turėtų gyventi visa žmonija (žr. Jono 14:6; 3 Nefio 12:48). Jis pirmasis žmogus žemėje, kuris prisikėlė (žr. 1 Korintiečiams 15:20–22). Jis sugrįš su galia ir šlove, kad viešpatautų žemėje per Tūkstantmetį.
Visos maldos, laiminimai ir kunigystės apeigos turi būti atliekami Jėzaus Kristaus vardu (žr. 3 Nefio 18:15, 20–21).
Susijusios nuorodos: Helamano 5:12; DS 19:23; DS 76:22–24
Šventoji Dvasia
Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji yra dvasinė asmenybė, neturinti kūno iš mėsos ir kaulų. Ji dažnai vadinama Dvasia, Šventąja Dvasia, Dievo Dvasia, Viešpaties Dvasia ir Guodėju.
Šventoji Dvasia liudija apie Tėvą ir Sūnų, apreiškia tiesą apie viską ir pašventina tuos, kurie atgailauja ir yra pakrikštijami (žr. Moronio 10:4–5).
Susijusios nuorodos: Galatams 5:22–23; DS 8:2–3
2. Išgelbėjimo planas
Ikižemiškajame gyvenime Dangiškasis Tėvas pristatė planą, kaip mums tapti tokiems kaip Jis ir įgyti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą (žr. Mozės 1:39). Raštuose šis planas vadinamas išgelbėjimo planu, didžiu laimės planu, išpirkimo planu ir gailestingumo planu.
Išgelbėjimo planą sudaro sukūrimas, nuopuolis, Jėzaus Kristaus Apmokėjimas ir visi Evangelijos įstatymai, apeigos ir doktrinos. Moralinė laisvė – gebėjimas savarankiškai rinktis ir veikti – taip pat labai svarbi Dangiškojo Tėvo plane (žr. 2 Nefio 2:27). Dėl šio plano galime būti ištobulinti per Apmokėjimą, gauti džiaugsmo pilnatvę ir amžinai gyventi Dievo akivaizdoje (žr. 3 Nefio 12:48). Mūsų šeimos ryšiai gali tęstis amžinai.
Susijusios nuorodos: Jono 17:3; DS 58:27
Ikimirtingasis gyvenimas
Prieš gimdami žemėje mes gyvenome mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje kaip Jo dvasiniai vaikai (žr. Abraomo 3:22–23). Šiame ikižemiškajame gyvenime mes dalyvavome taryboje su kitais dvasiniais Dangiškojo Tėvo vaikais. Toje taryboje Dangiškasis Tėvas pristatė Savo planą ir ikimirtingasis Jėzus Kristus pažadėjo, kad bus Gelbėtojas.
Mes pasinaudojome savo valios laisve, kad sektume Dangiškojo Tėvo planu. Mes pasiruošėme eiti į žemę, kurioje galime toliau tobulėti.
Tiems, kurie sekė Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi, buvo leista ateiti į žemę, patirti mirtingumą ir tobulėti siekiant amžinojo gyvenimo. Liuciferis, kitas dvasinis Dievo sūnus, sukilo prieš šį planą. Jis tapo Šėtonu, buvo išmestas iš dangaus drauge su savo pasekėjais ir prarado privilegiją gauti fizinį kūną bei patirti mirtingumą.
Susijusi nuoroda – Jeremijo 1:4–5
Sukūrimas
Vadovaujamas Dangiškojo Tėvo, Jėzus Kristus sukūrė žemę ir dangų. Žemė nebuvo sukurta iš nieko; ji buvo suformuota iš esamos materijos. Jėzus Kristus sukūrė nesuskaičiuojamus pasaulius (žr. DS 76:22–24).
Žemės sukūrimas buvo Dievo plano šerdis. Tai mums suteikė vietą, kurioje galime gauti fizinį kūną, būti išbandomi ir išsiugdyti dieviškąsias savybes.
Žemės išteklius turime naudoti išmintingai, protingai ir su dėkingumu (žr. DS 78:19).
Adomas buvo pirmasis žmogus, sukurtas žemėje. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą pagal savo atvaizdą. Visi žmonės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą (žr. Pradžios 1:26–27).
Nuopuolis
Edeno sode Dievas įsakė Adomui ir Ievai nevalgyti gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus. Nepaklusimo pasekmė būtų dvasinė ir fizinė mirtis. Dvasinė mirtis yra atsiskyrimas nuo Dievo. Fizinė mirtis yra dvasios atsiskyrimas nuo mirtingo kūno. Kadangi Adomas ir Ieva nusižengė Dievo įstatymui, jie buvo išvyti iš Jo akivaizdos ir tapo mirtingi. Adomo ir Ievos prasižengimas ir iš to kilę pasikeitimai, kuriuos jie patyrė, tarp jų dvasinė ir fizinė mirtis, vadinami nuopuoliu.
Dėl nuopuolio Adomas, Ieva bei jų palikuoniai galėjo patirti džiaugsmą ir sielvartą, pažinti gera ir pikta ir susilaukti vaikų (žr. 2 Nefio 2:25). Ateidami į mirtingąjį gyvenimą mes, kaip Adomo ir Ievos palikuoniai, paveldime nuopuolio būseną. Mes esame atskirti nuo Viešpaties akivaizdos ir patirsime fizinę mirtį. Taip pat esame išbandomi gyvenimo sunkumais ir priešininko gundymais. (Žr. Mozijo 3:19.)
Nuopuolis yra neatskiriama Dangiškojo Tėvo sukurto išgelbėjimo plano dalis. Jis veda dviem kryptimis: žemyn, bet taip pat ir į priekį. Be to, kad atneša mums fizinę ir dvasinę mirtį, jis suteikia galimybę gimti žemėje, mokytis ir tobulėti.
Mirtingasis gyvenimas
Mirtingasis gyvenimas – tai mokymosi metas, kai galime pasiruošti amžinajam gyvenimui ir įrodyti, jog naudosimės valios laisve, kad vykdytume viską, ką įsakė Viešpats. Šio mirtingojo gyvenimo metu turime mylėti kitus ir tarnauti jiems (žr. Mozijo 2:17; Moronio 7:45, 47–48).
Mirtingajame gyvenime mūsų dvasios sujungiamos su fiziniais kūnais, tokiu būdu mums suteikiama galimybė augti ir vystytis taip, kaip to neįmanoma padaryti ikimirtingajame gyvenime. Mūsų kūnai yra svarbi išgelbėjimo plano dalis ir juos reikia gerbti kaip Dangiškojo Tėvo dovaną (žr. 1 Korintiečiams 6:19–20).
Susijusios nuorodos: Jozuės 24:15; Mato 22:36–39; 2 Nefio 28:7–9; Almos 41:10; DS 58:27
Gyvenimas po mirties
Po mirties mūsų dvasios žengia į dvasių pasaulį ir laukia prikėlimo. Teisios dvasios patenka į laimės būseną, kuri vadinama rojumi. Daug teisiųjų skelbs Evangeliją esantiems dvasių kalėjime.
Dvasių kalėjimas yra laikina vieta pomirtiniame pasaulyje tiems, kurie numirė nežinodami tiesos, ir tiems, kurie buvo nepaklusnūs mirtingajame pasaulyje. Ten dvasios mokosi Evangelijos ir turi galimybę atgailauti ir priimti išgelbėjimo apeigas, kurios atliekamos už juos šventyklose (žr. 1 Petro 4:6). Tie, kurie priims Evangeliją, gyvens rojuje iki prikėlimo.
Prikėlimas – tai mūsų dvasinių kūnų sujungimas su mūsų tobulais fiziniais kūnais iš mėsos ir kaulų (žr. Luko 24:36–39). Po prikėlimo dvasia ir kūnas niekada daugiau nebus atskirti ir mes tapsime nemirtingi. Kiekvienas žemėje gimęs asmuo bus prikeltas, nes Jėzus Kristus nugalėjo mirtį (žr. 1 Korintiečiams 15:20–22). Teisieji bus prikelti pirmiau už nelabuosius ir kelsis per pirmąjį prikėlimą.
Paskutinis teismas įvyks po prikėlimo. Jėzus Kristus teis kiekvieną asmenį, kad nuspręstų, kurią amžiną šlovę jis gaus. Teisiama bus pagal kiekvieno asmens paklusnumą Dievo įstatymams (žr. Apreiškimo 20:12; Mozijo 4:30).
Yra trys šlovės karalystės (žr. 1 Korintiečiams 15:40–42). Aukščiausia iš jų yra celestialinė karalystė. Tie, kurie yra šaunūs Jėzaus liudytojai ir paklūsta Evangelijos principams, gyvens celestialinėje karalystėje Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje (žr. DS 131:1–4).
Antroji iš trijų šlovės karalysčių yra terestrialinė karalystė. Šioje karalystėje gyvens garbingi žemės vyrai ir moterys, kurie nebuvo šaunūs Jėzaus liudytojai.
Telestialinė karalystė yra žemiausia iš trijų šlovės karalysčių. Šios karalystės paveldėtojai bus tie, kurie mirtingajame gyvenime pasirinko nelabumą, o ne teisumą. Šie asmenys sulauks savo šlovės po to, kai bus išpirkti iš dvasių kalėjimo.
Susijusi nuoroda: Jono 17:3
3. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas
Apmokėti reiškia iškentėti bausmę už nusidėjimą, taip panaikinant nuodėmės poveikį atgailaujančiam nusidėjėliui ir suteikiant galimybę jam arba jai būti sutaikytam (-ai) su Dievu. Jis buvo vienintelis, kuris galėjo atlikti tobulą apmokėjimą už visą žmoniją. Jo Apmokėjimas apima kentėjimą už žmonijos nuodėmes Getsemanės sode, kraujo praliejimą, mirtį ir po to įvykusį prisikėlimą iš kapo (žr. Luko 24:36–39; DS 19:16–19). Gelbėtojas galėjo atlikti Apmokėjimą, nes išliko nesusitepęs nuodėme ir turėjo galią nugalėti mirtį. Iš savo mirtingosios motinos Jis paveldėjo mirtingumą. Iš savo nemirtingojo Tėvo Jis paveldėjo galią susigrąžinti Savo gyvybę.
Per malonę, dėl Gelbėtojo apmokančios aukos, visi žmonės bus prikelti ir paveldės nemirtingumą. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas taip pat suteikia mums galimybę gauti amžinąjį gyvenimą (žr. Moronio 7:41). Kad gautume šią dovaną, privalome gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tai reiškia tikėti Jį, atgailauti už savo nuodėmes, būti pakrikštytam, priimti Šventosios Dvasios dovaną ir ištikimai ištverti iki galo (žr. Jono 3:5).
Atlikdamas Apmokėjimą Jėzus Kristus ne tik kentėjo už mūsų nuodėmes, bet taip pat paėmė ant Savęs visų žmonių skausmus, ligas ir silpnybes (žr. Almos 7:11–13). Jis supranta mūsų kančias, nes Pats tai patyrė. Jo malonė, arba įgalinanti galia, sustiprina mus, kad neštume naštas ir atliktume užduotis, kurių patys vieni negalėtume atlikti (žr. Mato 11:28–30; Filipiečiams 4:13; Etero 12:27).
Susijusios nuorodos: Jono 3:5; ApD 3:19–21
Tikėjimas Jėzumi Kristumi
Tikėjimas – tai „[vylimasis] to, kas nematoma, kas yra tikra“ (Almos 32:21; taip pat žr. Etero 12:6). Tai Dievo dovana.
Tikėjimo šerdis privalo būti Jėzus Kristus, kad vestų asmenį į išgelbėjimą. Tikėti Jėzų Kristų reiškia visiškai Juo pasikliauti ir pasitikėti beribiu Jo Apmokėjimu, galia ir meile. Tai apima tikėjimą Jo mokymais ir tikėjimą, kad, nors mes ir ne viską suprantame, Jis supranta viską (žr. Patarlių 3:5–6; DS 6:36).
Tikėjimas – tai daugiau nei pasyvi pozicija. Jį parodo mūsų gyvenimo būdas (žr. Jokūbo 2:17–18). Tikėjimas auga, kai meldžiamės, studijuojame Raštus ir laikomės Dievo įsakymų.
Pastarųjų dienų šventieji tiki Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią, taip pat jie tiki kunigystės galia ir kitais svarbiais sugrąžintosios Evangelijos principais. Tikėjimas padeda mums gauti dvasinį bei fizinį gydymą ir stiprybės veržtis pirmyn, pasitikti sunkumus ir įveikti gundymus (žr. 2 Nefio 31:19–20). Viešpats pagal mūsų tikėjimą darys galingus stebuklus mūsų gyvenime.
Per tikėjimą Jėzumi Kristumi asmuo gali gauti nuodėmių atleidimą ir galiausiai gyventi Dievo akivaizdoje.
Susijusi nuoroda – Mato 11:28–30
Atgaila
Atgaila yra proto ir širdies permaina, atverianti mums naują požiūrį į Dievą, save ir pasaulį. Ji reiškia nusigręžimą nuo nuodėmių ir atsigręžimą į Dievą prašant atleidimo. Ją skatina meilė Dievui ir nuoširdus troškimas paklusti Jo įsakymams.
Mūsų nuodėmės mus sutepa – padaro nevertus grįžti ir gyventi mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą mūsų Dangiškasis Tėvas paruošė mums vienintelį kelią mūsų nuodėmėms atleisti (žr. Izaijo 1:18).
Atgailaudami taip pat gailimės dėl padarytos nuodėmės, ją išpažįstame Dangiškajam Tėvui ir, esant reikalui, kitiems žmonėms, nusigręžiame nuo nuodėmių, kiek įmanoma siekiame atlyginti mūsų nuodėmių padarytą žalą ir gyvename paklusdami Dievo įsakymams (žr. DS 58:42–43).
Susijusios nuorodos: Izaijo 53:3–5; Jono 14:6; 2 Nefio 25:23, 26; DS 18:10–11; DS 19:23; DS 76:40–41
4. Evangelijos laikotarpis, atsimetimas ir Sugrąžinimas
Evangelijos laikotarpis
Evangelijos laikotarpis – tai laiko tarpsnis, kai Viešpats apreiškia Savo doktrinas, apeigas ir kunigystę. Tai laikotarpis, per kurį Viešpats žemėje turi bent vieną įgaliotą tarną, turintį šventą kunigystę ir dievišką pareigą skelbti Evangeliją ir atlikti jos apeigas. Dabar gyvename paskutiniame Evangelijos laikotarpyje – laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje, kuris prasidėjo nuo Evangelijos apreiškimo Džozefui Smitui.
Ankstesni Evangelijos laikotarpiai siejami su Adomu, Henochu, Nojumi, Abraomu, Moze ir Jėzumi Kristumi. Be jų, buvo dar ir kiti Evangelijos laikotarpiai, įskaitant ir nefitų bei jareditų. Išgelbėjimo planas ir Jėzaus Kristaus Evangelija buvo apreikšti ir jų buvo mokoma kiekviename Evangelijos laikotarpyje.
Atsimetimas
Atsimetimu vadinama tokia žmonių būsena, kai jie nusigręžia nuo Evangelijos principų ir neturi kunigystės raktų.
Visuotinio atsimetimo laikotarpiai vyko per visą pasaulio istoriją. Vienas iš pavyzdžių yra didysis atsimetimas, kuris įvyko po to, kai Gelbėtojas įkūrė Savo Bažnyčią (žr. 2 Tesalonikiečiams 2:1–3). Po Gelbėtojo apaštalų mirties buvo iškreipti Evangelijos principai ir savavališkai įvesti Bažnyčios organizacijos ir kunigystės apeigų pakeitimai. Dėl šio plačiai paplitusio nelabumo Viešpats paėmė nuo žemės kunigystės įgaliojimą ir raktus.
Per didįjį atsimetimą žmonės neturėjo dieviško gyvųjų pranašų vadovavimo. Buvo įkurta daug bažnyčių, tačiau jos neturėjo įgaliojimo suteikti Šventosios Dvasios dovaną arba atlikti kitas kunigystės apeigas. Dalis Šventųjų Raštų buvo iškreipta arba prarasta, o žmonės neturėjo aiškaus supratimo apie Dievą.
Šis atsimetimas tęsėsi tol, kol Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus pasirodė Džozefui Smitui ir ėmėsi sugrąžinti Evangelijos pilnatvę.
Sugrąžinimas
Sugrąžinimas – tai pakartotinis Jo Evangelijos tiesų ir apeigų įtvirtinimas tarp Jo vaikų žemėje (žr. ApD 3:19–21).
Ruošdamasis Sugrąžinimui Viešpats pakėlė kilnius vyrus laikotarpyje, kuris vadinamas reformacija. Jie mėgino sugrąžinti tokią religijos doktriną, tvarką ir organizaciją, kokią buvo įtvirtinęs Gelbėtojas. Tačiau jie neturėjo kunigystės arba Evangelijos pilnatvės.
Sugrąžinimas prasidėjo 1820 metais, kai Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus apsireiškė Džozefui Smitui atsakydami į jo maldą (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:15–20). Svarbiausi Sugrąžinimo įvykiai yra Mormono Knygos išvertimas, Aarono ir Melchizedeko kunigysčių sugrąžinimas ir Bažnyčios atkūrimas 1830 m. balandžio 6 d.
1829 m. gegužės 15 d. Aarono kunigystė per Joną Krikštytoją buvo sugrąžinta Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui. Melchizedeko kunigystė ir karalystės raktai taip pat buvo sugrąžinti 1829 metais, kai apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas suteikė juos Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui.
Evangelijos pilnatvė buvo sugrąžinta, o Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra vienintelė tikra ir gyva Bažnyčia ant viso žemės veido (žr. DS 1:30). Ši Bažnyčia galiausiai pripildys visą žemę ir išliks per amžius.
Susijusios nuorodos: Izaijo 29:13–14; Ezechielio 37:15–17; Efeziečiams 4:11–14; Jokūbo 1:5–6
5. Pranašai ir apreiškimas
Pranašas – tai žmogus, kurį Dievas pašaukia kalbėti Dievo vardu (žr. Amoso 3:7). Pranašai liudija apie Jėzų Kristų ir moko Jo Evangelijos. Jie padeda mums pažinti Dievo valią ir tikrąjį Jo charakterį. Jie smerkia nuodėmę ir įspėja apie jos pasekmes. Kartais jie pranašauja ateitį (žr. DS 1:37–38). Daug pranašų mokymų randama Raštuose. Studijuodami pranašų žodžius, galime sužinoti tiesą ir gauti vadovavimą (žr. 2 Nefio 32:3).
Mes palaikome Bažnyčios prezidentą kaip pranašą, regėtoją ir apreiškėją, ir kaip vienintelį asmenį žemėje, gaunantį apreiškimą vadovauti visai Bažnyčiai. Mes taip pat palaikome Pirmosios Prezidentūros patarėjus ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus.
Apreiškimas – tai Dievo bendravimas su Savo vaikais. Kai Viešpats apreiškia Savo valią Bažnyčiai, Jis kalba per Savo pranašą. Raštai – Biblija, Mormono Knyga, Doktrina ir Sandoros, Brangusis Perlas – apima apreiškimus, duotus per senovės ir šiuolaikinius pranašus. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentas yra Dievo pranašas žemėje šiandien.
Asmenys gali gauti apreiškimą, padėsiantį jiems tenkinti konkrečias jų reikmes, vykdyti pareigas, spręsti klausimus ir stiprinti jų liudijimus. Dauguma apreiškimų Bažnyčios vadovams ir nariams ateina per raginimus ir mintis iš Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia kalba mūsų protui ir širdžiai tyliu ramiu balsu (žr. DS 8:2–3). Apreiškimai taip pat gali ateiti per regėjimus, sapnus ir angelų apsilankymus.
Susijusios nuorodos: Psalmyno 119:105; Efeziečiams 4:11–14; 2 Timotiejui 3:15–17; Jokūbo 1:5–6; Moronio 10:4–5
6. Kunigystė ir kunigystės raktai
Kunigystė yra amžinoji galia ir Dievo įgaliojimas. Kunigystės galia Dievas sukūrė ir valdo dangus ir žemę. Šia galia Jis išperka ir išaukština Savo vaikus įgyvendindamas „žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).
Dievas suteikia kunigystės įgaliojimą vertiems Bažnyčios vyrams, kad šie galėtų Jo vardu darbuotis dėl Jo vaikų išgelbėjimo. Kunigystės raktai – tai teisė prezidentauti, arba Dievo žmogui duota galia vadovauti ir vesti Dievo karalystę žemėje (žr. Mato 16:15–19). Per šiuos raktus turintieji kunigystę gali gauti įgaliojimą skelbti Evangeliją ir atlikti išgelbėjimo apeigas. Visi, tarnaujantys Bažnyčioje, yra pašaukiami žmogaus, turinčio kunigystės raktus. Taip jiems suteikiama galia, reikalinga tarnauti ir vykdyti savo pašaukimo pareigas.
Susijusi nuoroda – DS 121:36, 41–42
Aarono kunigystė
Aarono kunigystė dažnai vadinama paruošiamąja kunigyste. Aarono kunigystės pareigybės yra diakonas, mokytojas, kunigas ir vyskupas. Šių laikų Bažnyčioje verti nariai vyrai gali gauti Aarono kunigystę nuo 12 metų amžiaus.
Aarono kunigystė „[apima] angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto […] raktus“ (DS 13:1).
Melchizedeko kunigystė
Melchizedeko kunigystė yra aukštesnioji, arba didesnioji, kunigystė ir tvarko dvasinius dalykus (žr. DS 107:8). Ši aukštesnioji kunigystė buvo suteikta Adomui ir visada buvo žemėje, kai Viešpats apreikšdavo Savo Evangeliją.
Iš pradžių ji buvo vadinama „šventąja kunigyste pagal Dievo Sūnaus tvarką“ (DS 107:3). Vėliau ji tapo žinoma kaip Melchizedeko kunigystė; šis pavadinimas kilo iš pranašo Abraomo laikais gyvenusio didžio aukštojo kunigo vardo.
Melchizedeko kunigystės pareigybės yra vyresnysis, aukštasis kunigas, patriarchas, Septyniasdešimties narys ir apaštalas. Melchizedeko kunigystės prezidentas yra Bažnyčios prezidentas.
Susijusi nuoroda – Efeziečiams 4:11–14
7. Apeigos ir sandoros
Apeigos
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje apeigos yra šventi, oficialūs veiksmai, turintys dvasinę reikšmę. Visos apeigos yra sukurtos Dievo mokyti dvasinių tiesų. Išgelbėjimo apeigos atliekamos kunigystės įgaliojimu ir vadovaujant turintiesiems kunigystės raktus. Kai kurios apeigos yra būtinos išaukštinimui ir yra vadinamos gelbėjančiomis apeigomis.
Pirmosios gelbėjančios Evangelijos apeigos, atliekamos įgaliojimą turinčio asmens, yra krikštas panardinant vandenyje. Krikštas yra būtinas žmogui, kad šis galėtų tapti Bažnyčios nariu ir įžengti į celestialinę karalystę (žr. Jono 3:5).
Žodis krikštas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „įmerkti“ arba „panardinti“. Panardinimas simbolizuoja, kad žmogus miršta nuodėmingam gyvenimui ir atgimsta dvasiniam gyvenimui, paskirtam tarnystei Dievui ir Jo vaikams. Jis taip pat simbolizuoja mirtį ir prikėlimą.
Kai asmuo pakrikštijamas, vienas ar daugiau Melchizedeko kunigystę turinčių asmenų uždeda rankas ant to asmens galvos ir patvirtina jį Bažnyčios nariu. Atliekant apeigas, kurios vadinamos patvirtinimu, tokiam asmeniui suteikiama Šventosios Dvasios dovana.
Šventosios Dvasios dovana skiriasi nuo Šventosios Dvasios įtakos. Prieš krikštą asmuo kartais gali jausti Šventosios Dvasios įtaką ir per tą įtaką įgyti liudijimą apie tiesą (žr. Moronio 10:4–5). Priėmęs Šventosios Dvasios dovaną, asmuo turi teisę į jos nuolatinę bendrystę, jei laikosi įstatymų.
Kitos gelbėjančios apeigos yra vyrų įšventinimas į Melchizedeko kunigystę, šventyklos endaumentas ir santuokos užantspaudavimas (žr. DS 131:1–4). Visas gelbėjančias kunigystės apeigas lydi sandoros. Šventykloje šios gelbėjančios apeigos taip pat gali būti vikariškai atliekamos už mirusiuosius. Vikarinės apeigos galioja tik tuomet, jeigu miręs žmogus priima jas dvasių pasaulyje ir gerbia susijusias sandoras.
Kitos apeigos, tokios kaip patarnavimas ligoniams ar vardo suteikimas vaikui, taip pat yra svarbios mūsų dvasinei raidai.
Susijusi nuoroda – ApD 2:36–38
Sandoros
Sandora – šventas susitarimas tarp Dievo ir žmogaus. Dievas nustato sandoros sąlygas, o mes sutinkame daryti tai, ko Jis mūsų prašo; tuomet Dievas už paklusnumą mums pažada tam tikras palaimas (žr. DS 82:10).
Visas gelbėjančias kunigystės apeigas lydi sandoros. Krikšto metu mes sudarome sandorą su Viešpačiu, o priimdami sakramentą tą sandorą atnaujiname. Priimdami Melchizedeko kunigystę broliai sudaro kunigystės priesaiką ir sandorą. Kitas sandoras sudarome šventykloje.
Susijusios nuorodos: Išėjimo 19:5–6; Psalmyno 24:3–4; 2 Nefio 31:19–20; DS 25:13
8. Santuoka ir šeima
Santuoka tarp vyro ir moters įsteigta Dievo ir šeima yra Jo išgelbėjimo plano ir mūsų laimės šerdis. Laimė šeimyniame gyvenime labiausiai tikėtina, kai ji pagrįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymais.
Šventos dauginimosi galios turi būti naudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona. Gimdytojai turi daugintis ir pripildyti žemę, auginti vaikus su meile ir teisumu ir rūpintis savo vaikų fizinėmis ir dvasinėmis reikmėmis.
Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu. Tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui. Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą. Tėvai ir motinos yra įpareigoti vykdant šias šventas pareigas padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai.
Dieviškas laimės planas sudaro sąlygas, kad šeimos tarpusavio santykiai tęstųsi anapus kapo. Žemė buvo sukurta ir Evangelija apreikšta tam, kad šeimos galėtų būti sukurtos, užantspauduotos ir išaukštintos amžinybei. (Remtasi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“; taip pat žr. LDS.org/topics/family-proclamation.)
Susijusios nuorodos: Pradžios 2:24; Psalmyno 127:3; Malachijo 4:5–6; DS 131:1–4
9. Įsakymai
Įsakymai yra Dievo įstatymai ir reikalavimai, duoti žmonijai. Mes parodome savo meilę Jam laikydamiesi Jo įsakymų (žr. Jono 14:15). Įsakymų laikymasis atneš Viešpaties palaimas (žr. DS 82:10).
Du pagrindiniai įsakymai yra: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. […] Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:36–39).
Dešimt įsakymų yra labai svarbi Evangelijos dalis ir yra amžini principai, būtini mums išaukštinti (žr. Išėjimo 20:3–17). Viešpats apreiškė juos Mozei senovės laikais ir Jis dar kartą juos paskelbė šiuolaikiniuose apreiškimuose.
Kiti įsakymai yra: kasdien melstis (žr. 2 Nefio 32:8–9), mokyti Evangelijos kitus (žr. Mato 28:19–20), laikytis skaistybės įstatymo (žr. DS 46:33), mokėti visą dešimtinę (žr. Malachijo 3:8–10), pasninkauti (žr. Izaijo 58:6–7), atleisti kitiems (žr. DS 64:9–11), turėti dėkingumo dvasią (žr. DS 78:19) ir gyventi pagal Išminties Žodį (žr. DS 89:18–21).
Susijusios nuorodos: Pradžios 39:9; Izaijo 58:13–14; 1 Nefio 3:7; Mozijo 4:30; Almos 37:35; Almos 39:9; DS 18:15–16; DS 88:124
Daugiau informacijos šiomis temomis ieškokite svetainėje LDS.org, Teachings, Gospel Topics; arba žr. Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas (2005).