Kada ančiukai nesilaiko ant vandens
Mes tiesiog manėme, kad mūsų ančiukai gerai laikysis ant vandens. Tačiau mūsų laukė netikėtumas.
Viskas prasidėjo nuo to, kad tėtis savo trim dukrelėm į namus parnešė netikėtą dovaną. Pažiūrėjusios į kreksiančios kartoninės dėžės vidų, mes, mergaitės, suspigome iš džiaugsmo. Mažyčiai ančiukai! Negalėjome sulaukti, kol galėsime paimti vieną iš jų į rankas. Mes taip grūdomės prie tėčio, kad jis vos neišmetė dėžės.
„Nusiraminkit, mergaitės! – juokėsi jis. – Kiekviena gausite po ančiuką!“
Buvau nustebusi, koks mažytis ančiukas atrodė mano rankoje. Mano švelniai sugniaužtose plaštakose jo šiltas kūnelis atrodė didelės monetos dydžio, taip pat ir svėrė panašiai.
„Oho, jis toks lengvutis! – sušukau aš. – Nenuostabu, kad ančiukai laikosi ant vandens!“
Tėtis vėl nusijuokė, eidamas pas mamą į virtuvę. Tėtis mėgo daryti staigmenas, ypač tokias, kurios jo šeimai atnešdavo džiaugsmą. Štai tada aš atsiminiau braidžiojimo baseinėlį. Tai būtų tobuli namai mūsų naujiesiems ančiukams.
„Nora, atnešk tą seną plastikinį baseinėlį iš garažo“, – paliepiau savo sesei.
Kieme esančia vandens žarna pildamos į baseinėlį švarų, vėsų vandenį, pradėjome apžiūrinėti savo ančiukus ir galvoti, kaip juos pavadinsime. Manasis ant apvalaus snapo turėjo mažą rudą dėmelę ir juokingai milžiniškas plėvėtas kojas.
Staiga prisiminiau savo drauges. Jos juoktųsi iš to, kaip aš džiaugiuosi šiais savo naujaisiais naminiais gyvūnėliais. Tada suvokiau, kad draugių nebus dar keletą dienų. Jų tėvai išleido jas stovyklauti su nakvyne netoliese esančiuose kalnuose. Jos važinės dviračiais senu kalnų takeliu, rinksis kur įkurti stovyklą, statys palapinę. Jos patirs gausybę įdomybių ir kitą dieną grįš į namus juokdamosi ir kalbėdamos apie savo stovyklavimą. Man mama neleido ten vykti. Ji sakė, kad aš per maža!
Kai mūsų baseinėlis prisipildė, mes, mergaitės, susirinkome aplink, nekantraudamos pamatyti tą įvykį. Savo plazdančius, kreksiančius paukštelius padėjome ant vandens, o jie pliumpt, tiesiai į dugną. Visi trys skendo!
Mes įkišome rankas į baseinėlį ir išgelbėjome vargšus springstančius paukščiukus. Kas buvo ne taip? Mes juk nenorėjome, kad jie darytų ką nors sudėtingo, pavyzdžiui, plauktų. Jie tiesiog turėjo plūduriuoti. Argi antims tai nėra lengva?
„Kas atsitiko?“ – stebėjosi sesuo.
„Galbūt tai buvo jiems netikėta!“
Visos sutarėme, kad tai yra kaip besimokantiems vaikščioti vaikams. Kartais jie tiesiog turi pargriūti. Visos sutarėme pabandyti dar kartą.
„Vienas, du. trys, leidžiam!“
Pliumpt! Pliumpt! Pliumpt! tiesiai į dugną kaip švininiai kamuoliukai.
Ančiukų laimei, nė vienai iš mūsų nebeužteko ryžto iki galo įgyvendinti savo teorijos, kad jiems tereikia tik daugiau praktikos. Kai Nora pasiūlė išdžiovinti jų plunksneles pučiančiuoju plaukų džiovintuvu, visos nulėkėme į namus. Abi mano sesutės švelniai pūtė orą į vargšus paukštelius mano rausvuoju plaukų džiovintuvu, o aš ieškojau telefono numerio šalia pavadinimo, kuris buvo užrašytas ant kartoninės dėžės.
„Alio, pone? Mes ką tik nupirkome… na, mūsų tėtis ką tik nupirko tris mažus ančiukus. Taip, pone. Tačiau su jais turime problemą. Suprantate, norėtume, kad mūsų ančiukai bent plūduriuotų.“
Tai, ką pasakė tas žmogus, tikrai atvėrė man akis. Nesuvokiau, kiek daug išmokau, kol neišgirdau save tai aiškinant Norai su Siuze: „Suprantate, pūkų plunksnos neatstumia vandens. Jos iškart permirksta. Turime palaukti dar savaitę ar dvi, kol jų kūneliai pradės gaminti specialius riebalus, kuriais išteptos plunksnos taps atsparios vandeniui.“
„Bet tai netiesa, – užginčijo Nora. – Esu mačiusi mažus ančiukus, plaukiančius upėje paskui savo motiną. Jie buvo išsiritę iš kiaušinių vos prieš kelias dienas.“
„Tas žmogus man tai paaiškino. Kada ančiukai išsirita, jų motina šildo juos po savo sparnais. Riebalai nuo motinos sparnų ištepa ančiukus. Su savo motina jie gali laikytis ant vandens. Vieniems jiems reikia truputį paaugti, kol galės būti saugūs vandenyje.“
Tada mano mintys nuklydo kažkur į kalnus, kur mano draugės buvo savo palapinėje. Galbūt mama tik norėjo truputį ilgiau palaikyti mane po savo sparnais. Vienu pirštu paglosčiau mažą savo ančiuko nugarytę.
„Kol kas neleisim tavęs į baseinėlį, mažuti“, – pažadėjau aš jam. Tada, atėjus kitai minčiai, paklausiau: „Ar ilgiesi savo mamos?“
Džimo Medseno iliustracija