Palaiminta Mamos Taminos

Viktoras D. Keivas, Bažnyčios žurnalai

Kai pirmą kartą sutikau Taumatagi Tamino aš buvau jaunas misionierius, tarnaujantis savo šalyje. Senyva našlė sesuo Tamino jau buvo truputį palinkusi dėl savo amžiaus ir sunkaus darbo. Bet ji visada plačiai ištiesdavo rankas, kad pasveikintų mano porininką ir mane ir pabučiuotų mums abiem į abu skruostus – tokie buvo papročiai Prancūzų Polinezijoje.

Sesuo Tamino buvo silpna, o jos žingsniai – lėti ir atsargūs. Bet ji vis tiek rūpinosi visais. Ji net pasirūpindavo, kad mano porininko ir mano drabužiai visada būtų švarūs ir išlyginti. Vaikams patikdavo būti šalia jos, nes ji juos visada priimdavo ir išklausydavo. Ji kukliai gyveno dviejų kambarių name, smėlio ir palmių, šeimos ir draugų apsuptyje. Iš pagarbos visi ją vadindavo „Mama Tamino“.

Taičio Papyčio misijos prezidentas mums su porininku vyresniuoju Tčanu Fatu paskyrė užduotį padėti 80-čiai pastarųjų dienų šventųjų pasiruošti gauti Šventyklos apdovanojimą ir su šeimomis užsiantspauduoti artimiausioje Naujosios Zelandijos Hamiltono šventykloje, kuri buvo už penkių valandų kelio, skrendant lėktuvu. Mama Tamino jau šešerius metus kasmet keliauja į šventyklą, šiemet ji vėl keliaus. Stebėjausi, kaip ji gali leistis į tokią brangią kelionę, juk taip skurdžiai gyvena. Po šešerių metų sužinojau atsakymą.

1976-aisiais metais, būdamas Taičio Papyčio kuolo prezidentu, reguliariai inspektuodavau kuole esančius maldos namus. Vieną dieną apsistojau Tiperui maldos namuose. Tuomet mes samdydavome apmokamus valytojus. Tuose maldos namuose pamačiau Mamą Tamino, tuomet jau bebaigiančią šeštą savo gyvenimo dešimtmetį. Ji dirbo valytoja, kad išlaikytų savo didelę šeimą. Mane ji pasitiko savo įprastu „Užeikite ir pavalgykite.“ Bet aš paklausiau: „Mama Tamino, jūs gi nebe jauna, o pietums tevalgote gabalėlį duonos, sardinių skardinėlę ir buteliuką sulčių? Argi nepakankamai užsidirbate maistui?“

Ji atsakė: „Taupau, kad galėčiau vėl nuvykti į šventyklą.“ Širdingai gėrėjausi tokiu jos meilės ir pasiaukojimo pavydžiu. Mama Tamino į Naujojoje Zelandijoje esančią šventyklą keliavo 15 kartų – kasmet iki tol, kol 1983 metais buvo dedikuota Taičio Papyčio šventykla. Per pašventinimą ji spinduliavo džiaugsmu.

1995 metais, tuomet jau būdamas misijos prezidentu, vėl susitikau su Mama Tamino. Ji persikraustė į Makemo atolą, esantį netoli jos gimtinės. Dabar jai buvo virš 80 metų ir ji jau nebegalėjo vaikščioti. Bet jos veide esančios raukšlės rodė ramybę, kantrybę ir gilų gyvenimo bei Evangelijos supratimą. Ji tebesišypsojo, o jos akys spindėjo tyra meile.

Kitą dieną, anksti ryte pamačiau ją tvarkančią ir ravinčią maldos namų gėlyną. Ją ten atnešė vienas iš jos sūnų. Baigusi tvarkyti vieną gėlyno dalį, ji rankomis peršliaužė prie kitos dalies. Taip ji tęsė savo tarnystę Viešpačiui.

Vėliau tą popietę sėdėjau netoli maldos namų esančioje medžių paunksmėje ir vedžiau šventyklos vertumo pokalbius. Prie manęs atnešė Mamą Tamino. Ji norėjo pasinaudoti proga ir atsakyti į visus klausimus, kurie užduodami norint gauti šventyklos rekomendaciją.

„Prezidente, aš nebegaliu vykti į šventyklą, – tarė ji. – Pasenau ir pasiligojau, bet noriu visada su savimi turėti galiojančią šventyklos rekomendaciją.“

Aiškiai mačiau, kad ji labai nori sugrįžti į šventyklą ir žinojau, kad tas jos troškimas yra Dievui priimtinas. Netrukus po to ji paliko savo žemiškąją buveinę ir prisijungė prie tų, kuriems taip ištikimai tarnavo Viešpaties namuose. Su savimi ji tepasiėmė tikėjimą, liudijimą, gerumą, tyrąją meilę ir troškimą tarnauti.

Mama Tamino buvo tikra Polinezijos pionierė, kurios pavyzdys palaimino daugelį jos brolių ir seserų, o taip pat ir mane.

Net ir būdama virš 80-ties metų, sesuo Tamino ravėjo ir tvarkė maldos namų gėlynus. Taip ji tęsė savo tarnystę Viešpačiui.