Kaip aš žinau
Tėvo apkabinimas
Praradau savo tėvą, kai man buvo septyneri. Dėl to atsiradusios abejonės neleido man pasitikėti savo Dangiškuoju Tėvu.
Mūsų šeima jau ruošėsi išeiti iš vakarėlio, bet aš dar norėjau pasivažinėti ratukinėmis pačiūžomis. Mano tėvas apkabino mane ir paklausė, ar noriu pasilikti, kad jis nuvestų mane pasivažinėti tomis pačiūžomis.
„Ne!“ – piktai atsakiau aš.
„Tu gali pasitikėti manimi“, – pasakė jis.
Kiti norėjo važiuoti, todėl sulipome į automobilį. Po dešimties minučių patekome į autoįvykį. Per stebuklą aš išlikau gyvas, tačiau mano tėvas žuvo. Tas „ne“ buvo mano paskutinis jam pasakytas žodis, o jis buvo paskutinis žmogus, kurį apkabinau, – po to daugelį metų to nedariau.
Kitus 11 metų mano gyvenimas spirale leidosi žemyn. Praradau pasitikėjimą savimi ir pradėjau nepasitikėti niekuo. Mano gyvenimas buvo toks nelaimingas, kad vieną dieną, kai man buvo 18-ka, jaučiausi palaužtas didžiulio beviltiškumo ir maldavau Dievą parodyti man kelią į laimingą gyvenimą.
Po savaitės prie manęs priėjo du misionieriai. Jie parodė man knygą ir pakvietė mane melsti liudijimo, kad ji tikra. Tai, ko jie prašė, atrodė nedidelis dalykas, tačiau tėvo mirties paliktos žaizdos buvo gilios, ir aš maniau, kad susitikimas su misionieriais buvo tiesiog atsitiktinumas, o ne mane mylinčio Dievo atsakymas.
Vis dėlto skaičiau tą Mormono Knygą ir meldžiausi prašydamas atsakymo, nors tai dariau be tikro ketinimo. Galų gale, tai būtų reiškę, kad turėsiu pasitikėti Dievu, apkabinti Jį ir priimti Jo atsakymą. Buvo lengviau priimti lengvai prieinamą kritiką apie Bažnyčią. Taip pat sužinojau, kad daugelis didžių istorinių asmenybių, apie kurias mokiausi mokykloje, turėjo didelių ydų. Kas, jeigu ir Džozefas Smitas buvo toks pats kaip jie?
Vis dėlto galiausiai buvau pakrikštytas ir patvirtintas. Žinojau, kad man gyvenime reikia vadovavimo, taip pat man patiko Bažnyčia ir jos nariai. Tačiau dabar suvokiu, jog tuomet prisijungiau be tikro, širdyje liepsnojančio liudijimo. Mano turėtas tikėjimas rėmėsi supratimu, kad Bažnyčios niekintojų argumentai yra paviršutiniški. Vis dar nepasitikėdamas, gyvenime pasiekiau akimirką, kuomet toliau išlaikyti tokį tikėjimą man nebeužteko jėgų. Su Bažnyčia susipažinau dėl to, kad man trūko pasitikėjimo savimi, ir dėl to, kad buvau nelaimingas, ir štai aš vėl slydau atgal į tą būseną.
Todėl priėmiau lemiamą sprendimą: melsiuosi, bet šį sykį tai darysiu taip, kaip ragino Moronis, – tikėdamas Kristų, „su tikru ketinimu“ ir „nuoširdžiai“ (žr. Moronio 10:4). Vieną pasirinktą dieną pasninkavau ir meldžiausi prašydamas vadovavimo. Tą dieną praleidau apmąstydamas viską, kas mano gyvenime buvo įvykę.
Vakare atsiklaupiau prie lovos. Nulenkęs galvą, paklausiau Dangiškojo Tėvo dėl Mormono Knygos tikrumo. Mano protas ėmė prisiminti visas abejones. Užmerkiau akis, tvirčiau sunėriau rankas ir vėl klausiau – nuoširdžiai, su tikru ketinimu ir tikėdamas mūsų Gelbėtoją.
Atrodė, jog pasaulis sustojo. Pajutau, kaip šiluma ir šviesa apglėbė mane. Ištisus 11 metų aš ilgėjausi to, ir galiausiai mane vėl apkabino tėvas – Dangiškasis Tėvas. Galų gale radau tą, kuriuo galiu pasitikėti. Mano veidu riedėjo ašaros ir aš ištariau: „Taip, aš pasitikiu Tavimi.“
Iliustravo Dougas Fekelis