2010
Prisikėlimo tikrumas
2010 balandis


Evangelijos klasika

Prisikėlimotikrumas

Paveikslėlis
President Spencer W. Kimball

Prieš kelis metus Kalėdų laikotarpiu mes vaikščiojome ten, kur kadaise vaikščiojo Jėzus. Kelias brangias valandas praleidome sode, kuris, kaip tikima, yra Getsemanės Sodas. Stengėmės įsivaizduoti tas kančias, kurias Jis patyrė laukdamas Savo nukryžiavimo ir prisikėlimo. Lankėmės netoli tų vietų, kur Jis meldėsi, kur Jis buvo sulaikytas, kur Jis buvo teisiamas ir pasmerktas.

Už miesto sienų užlipome ant supiltos akmenuotos kalvos su nedideliais urvais, kurių apvali forma tai kalvai suteikė kaukolės pavidalą. Mums pasakė, kad tai Golgota, vieta, kur Jis buvo nukryžiuotas. Kitoje kalvos pusėje stačią uolą juosiančiu vingiuotu takeliu nusileidome žemyn ir pro mažą lango dydžio angą, papuolėme į grubiai ištašytą urvą, kuriame kaip pasakojama, buvo palaidotas kūnas.

Už to kapo esančiame mažame sodelyje praleidome kelias valandas, paskendę Evangelijos pasakojimuose apie Jo palaidojimą ir prisikėlimą. Visa tai įvyko čia. Atidžiai ir pamaldžiai skaitėme apie prie kapo atėjusias moteris, apie nuo kapo akmenį nuritusį Viešpaties angelą ir apie sumišusius bei išsigandusius sargybinius.

„Jis prisikėlė!“

Mes beveik įsivaizdavome matą tuos du angelus šviesiais rūbais, kurie sako Marijai: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“

Viešpats buvo sakęs: „Žmogaus sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ (Luko 24:5–7.)

Prisiminėme ir dialogą, vykusį tarp Marijos, angelų ir Viešpaties:

„Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo.“

Ji atsisuko ir „pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.

O Jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei Jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš Jį pasiimsiu.“

Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau.“)

Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ (Žr. Jono 20:13–17.)

Velykų prasmė

Kartais atmintinus įvykius mes minime pernelyg atitrūkę nuo pačių minimų įvykių ir nevisai suvokiame, kodėl minime tai, ką minime. Tai galima pasakyti apie Velykas, kai pernelyg daug dėmesio skiriame šventimui, o ne giliai Viešpaties prisikėlimo prasmei apmąstyti. Kokie nelaimingi turėtų būti žmonės, nepripažįstantys Kristaus dieviškumo ir kad Mokytojas yra Dievo Sūnus. Iš tiesų užjaučiame tuos, kurie šį nepaprastą prisikėlimo stebuklą telaiko „subjektyviu mokinių patyrimu, o ne faktiniu istoriniu įvykiu“.

Mes tikrai žinome, kad visa tai yra tikra. Kristus Nikodemui apie save taip kalbėjo:

„Mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo.“ (Jono 3:11.)

Tada prisimename ir Petro liudijimą:

„Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ (ApD 2:36.)

„Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo …;

Jūs nužudėte gyvybės Kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai.“ (ApD 3:14–15.)

Petras ir Jonas, stovėdami taryboje, irgi drąsiai sakė:

„Tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik Jo vardu šis vyras [buvęs luošys] jūsų akivaizdoje stovi sveikas …

Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (ApD 4:10, 12.)

Kai taryba šiuos du Apaštalus barė ir įsakė jiems tokių dalykų Jėzaus vardu nekalbėti ir nemokyti, atsakydami šiedu tarė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!

Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ (ApD 4:19–20.)

„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa.“ (ApD 4:33.)

Petro liudijimas

Mes taip pat žinome, kad prisikėlimas yra tikras. Tarybos teisėjams Petras tarė:

„Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio …

Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė Jo klausantiems.“ (ApD 5:30, 32.)

Su nuostaba žvelgiame į didįjį Petrą, kuris įgijo tikrumo pilnatvę ir kuris taip maloningai vilkėjo vadovo rūbą ir įgaliojimo mantiją bei turėjo įkvėpto ir įsitikinusio žmogaus drąsą. Jam prireikė didelės stiprybės, kad vestų šventuosius ir atsilaikytų prieš pasaulį su visais persekiotojais, mažatikiais ir sunkumais. Jam vėl ir vėl reiškiant savo absoliutų žinojimą, mes gėrimės jo šlovinga ištverme, padėjusia jam atsilaikyti prieš gaujas, prelatus ir gyvybę jam galėjusius atimti pareigūnus, kai jis drąsiai skelbė apie prisikėlusį Viešpatį, Ramybės Kunigaikštį, Šventąjį ir Teisųjį, Gyvybės Kūrėją, Kunigaikštį ir Gelbėtoją. Dabar Petras tikrai ir nepajudinamai tai žinojo ir niekada nebesusvyravo. Iš jo užtikrintumo galime pasisemti daug stiprybės …

Pauliaus liudijimas

Pauliaus liudijimas atrodo labiausiai išbaigtas. Jis girdėjo prisikėlusio Kristaus balsą:

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Nesupratęs kas jam kalba, Saulius paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ ir gavo atsakymą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną.“ (ApD 9:4–5.)

Taigi, dabar tas pats Paulius, po kunigystės patarnavimo atgavęs jėgas, atgavęs prarastą regėjimą, vaikščiojo po Damasko sinagogas ir ten trikdė žydus, „įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas“ (ApD 9:22).

Vėliau, kai Paulius Jeruzalėje susitiko su Apaštalais, Barnabas pasakojo „kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu“ (ApD 9:27).

Po to Paulius tęsė:

„Išpildę visa, kas buvo apie Jį parašyta, jie nuėmė Jį nuo medžio ir paguldė į kapą.

Bet Dievas Jį prikėlė iš numirusių.

Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo Jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra Jo liudytojai žmonėms …

Dievas įvykdė mums, jų vaikams [duotą pažadą]: …

Jį prikėlė iš numirusių ir Jis neturėjo supūti.“ (Žr. ApD 13:29–31, 33–34.) …

Džozefo Smito liudijimas

Šių dienų pranašas Džozefas Smitas taip pat pakylėja mus savo liudijimu žmonėms apie prisikėlimą. Vyresnysis Džordžas A. Smitas cituoja paskutinį viešą Džozefo Smito kreipimąsi, išsakytą 1844 metų birželį, kai iki jo nužudymo buvo likę vos kelios dienos:

„Esu pasiruošęs būti paaukotas už šiuos žmones; nes ką gi mūsų priešai gali padaryti? Tik nužudyti kūną, tuo jų galia ir baigiasi. Būkite tvirti, mano draugai. Niekada nedrebėkite. Nesistenkite išgelbėti savo gyvybių, nes tas, kas bijo numirti už tiesą, praras amžinąjį gyvenimą. Laikykimės iki galo; ir tada prisikelsime bei tapsime kaip dievai ir viešpatausime celestialinėse karalystėse, kunigaikštystėse ir amžinosiose viešpatijose.“1

Jobo klausimas ir atsakymas

Jobo pateiktą klausimą kartojo milijonai žmonių, atsidūrusių šalia mylimo žmogaus karsto: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Jobo 14:14.)

Daugeliui taip klaususių atsakymas atėjo kaip neapsakomai miela ramybė, užliejusi juos lyg dangaus rasa. Širdys, išsekusios nuo skausmingos kančios, daugybę kartų lyg bučinius jautė tą ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą.

Ir kai gili sielos ramybė prislėgtiems protams ir sužeistoms širdims ėmė tiekti naują šiltą patikinimą, visa ta gausybė žmonių, kartu su mylimuoju Jobu, galėtų atkartoti:

„Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje.

Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą.

Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis!“ (Jobo 19:25–27.)

Jobas išreiškė norą, kad jo liudijimas būtų užrašytas knygose ir iškaltas akmenyje, kad būsimos kartos galėtų jį perskaityti. Jo noras buvo patenkintas, nes daugybės jo stiprų liudijimą skaičiusių žmonių sielas užliejo ramybė.

Jono regėjimas

Pabaigoje leiskite man perskaityti apreiškėjo Jono regėjimą:

„Ir mačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.

Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus.“ (Apr 20:12–13.)

Ir kaip gyvybe alsuojantis, tyras šaltinis išsklaido niūrią nuotaiką bei mirtį nešančią žiemą, taip ir visa gamta skelbia apie prisikėlusio Viešpaties dieviškumą: Jis yra Kūrėjas, Jis yra pasaulio Gelbėtojas ir Jis yra tikrasis Dievo Sūnus.

Išnaša

  1. Joseph Smith, History of the Church, 6:500.

Jėzus tarė jai: „Marija!“, aut. Viljamas Vitakeris, © IRI; Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas, aut. Haris Andersonas, © IRI

Ganyk mano aveles, aut. Kamilė Kori, © 1998 IRI