Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985)

Augdamas agrarinėje Arizonoje, Spenseris V. Kimbolas dar vaikystėje išmoko sunkiai dirbti. Apaštalo Heberio Č. Kimbolo (1801–1868) anūkas ir kuolo prezidento sūnus, Spenseris taip pat įgijo stiprų liudijimą ir nuoširdų atsidavimą Evangelijai.

Kai jis buvo berniukas, jo atsakomybė buvo vadelioti sėdint ant šieno vežimo ir minti šieną, kurį jam užmesdavo vyresnieji broliai. Jis būdavo visas sušilęs, dulkinas, susibraižęs, bet vis tiek dirbdavo – nebent suskambėtų bažnyčios skambutis, skelbiantis, kad prasideda Pradinukų pamoka, kuri tada vykdavo darbo dienomis. Jam priklausė tobulo lankomumo rekordas, ir jis neketino praleisti pamokos. Jo broliai turėdavo kitų minčių ir imdavo dar greičiau krauti šieną į vežimą. Kai jie pastebėdavo, kad prisikaupė nesuminto šieno, Spenseris jau būdavo pusiaukelėje į Pradinukų pamoką.

Vėliau Spenseris V. Kimbolas tarnavo kaip misionierius, vyskupas ir kuolo prezidentas, kol galiausiai 1943 m. buvo pašauktas tarnauti apaštalu. Jis garsėjo savo darbštumu, nepaisant keleto rimtų ligų, tokių kaip infarktas ir gerklės vėžys. Jis ragino Bažnyčios narius paspartinti žingsnį, o jo asmeninis šūkis buvo: „Padaryk tai.“ Kai kurie manė, jog dėl sveikatos Spenseris V. Kimbolas neilgai tarnaus kaip Bažnyčios prezidentas. Bet jis pirmininkavo Bažnyčiai 12 metų, per kuriuos veikiančių šventyklų skaičius padvigubėjo, misionierių skaičius padidėjo 50 procentų ir visiems vertiems vyriškos lyties nariams tapo prieinama kunigystė.

Nesvyruojantis pasišventimas Evangelijai ir griežta darbo etika atvedė Spenserį V. Kimbolą nuo kuklios pradžios agrarinėje Arizonoje iki vadovaujančių Bažnyčios tarybų. Jo, kaip Bažnyčios prezidento, tarnystė pasižymėjo reikšmingais pasiekimais šventyklų statybos ir misionieriško darbo srityse. Kairėje: su savo žmona Kamile (1894–1987).