Evangelija mano gyvenime
Nefio istorija – mano istorija
Džeiko telefono skambutis mane prislėgė, bet viltį suradau vieno senovės pranašo pavyzdyje.
Praėjus keleriems metams po universiteto baigimo, kartu su kitais vienišais jaunais žmonėmis dalyvavau viename šeimos namų vakare. Tąkart į savo namus mus pakvietė vienas iš mūsų kuolo prezidento patarėjų, o jo žmona vedė pamoką.
Skaitėme pasakojimą apie Nefį ir jo brolius, besiruošiančius iš Labano paimti skaistvario plokšteles (žr. 1 Nefio 3–5). Mūsų mokytoja kalbėjo apie Nefio pademonstruotą drąsą ir atkaklumą. Tada ji skvarbiu žvilgsniu apžvelgė mūsų nedidelę grupę.
„Nefiui ir jo broliams buvo patikėta sudėtinga užduotis, – pažymėjo ji. – Prireikė kelių nelengvų bandymų. Bet vertėjo atkakliai stengtis. Turėdamas Raštus, Nefis apsaugojo savo šeimą nuo nusiritimo į netikėjimą ir pražūtį.“ (Žr. 1 Nefio 4:13.)
Ji tęsė: „Jūsų gyvenime irgi bus „plokštelių“. Galbūt jums teks pademonstruoti atkaklumą siekiant išsilavinimo. Galbūt jums savo drąsą teks pademonstruoti pasimatymų metu. Kad ir kokių aukų iš jūsų būtų reikalaujama, kad ir kokios kliūtys, trikdžiai ar širdgėlos jums kliudytų – kad ir ko prireiktų jūsų būsimai šeimai apsaugoti nuo nusiritimo į netikėjimą – sugrįžkite ir paimkite plokšteles.“
Pamaniau, kad tai geras palyginimas. Įsidėmėjau jį, kad vėliau galėčiau apmąstyti. Tuo metu neatrodė, kad mano gyvenime yra daug kliūčių. Baigiau mokslus, dirbau mėgstamą darbą ir jau maždaug keturis mėnesius susitikinėjau su geru vaikinu – savo ilgamečiu draugu, santykiai su kuriuo darėsi rimti. Taip buvo maždaug keturis mėnesius. Tikrai buvau patenkinta savo esama padėtimi.
Po kelių mėnesių mano santykiai su Džeiku (vardas pakeistas) tapo labai rimti. Džeiko gimdytojai prieš kelis metus išsiskyrė ir tai giliai jį paveikė. Jis baiminosi, kad jei mes susituoksime, tai ir mums nutiks taip, kaip jo gimdytojams.
Pasakiau jam, kad duosiu jam laiko – kiek reikės – kad protu ir širdimi viską gerai apgalvotų. Kalbėjomės apie sprendimų priėmimą su tikėjimu, o ne su baime. Aptarėme valios laisvės vaidmenį ir tai, kad jis neturėtų galvoti, jog jo gimdytojų kelias automatiškai virs ir jo lemtimi. Taip pat kalbėjomės apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą bei Gelbėtojo gebėjimą išgydyti mūsų širdis.
Atrodė, kad mūsų pokalbiai jį truputį nuramino, o mūsų santykiai ir toliau klostėsi normaliai. Taigi, kai vieną šeštadienio popietę jis paskambino man ir pasakė, kad nori su manimi skirtis, tai mane labai nustebino. Jis sakė, kad negali įsivaizduoti savęs vedančio mane ar kokią kitą merginą. Jis paprasčiausiai nebetikėjo santuoka.
Visą valandą mes vėl kalbėjomės apie tai, ką jau buvome aptarę, bet man nepavyko jo įtikinti. Jis sušnibždėjo: „Man labai gaila“ ir padėjo ragelį. Tyliai atsisėdau ant lovos, iš akių riedėjo ašaros – buvau visiškai priblokšta.
Vėliau į mano miegamojo duris pasibeldė kambariokė. „Ar eisi į kuolo konferenciją?“ – paklausė ji. Nenorėjau niekur eiti ar kažką veikti, bet apsivilkau suknelę ir įsėdau į jos automobilį.
Kai atvykome, pirma moteris, kurią pamačiau, buvo ta pati moteris, kuri prieš kelis mėnesius šeimos namų vakare vedė pamoką. Nei aš jai ką nors sakiau, nei ji man, bet mūsų žvilgsniai vis tiek susitiko ir mintyse išgirdau balsą, besikreipiantį į mane vardu ir sakantį: „Sugrįžk ir paimk plokšteles.“
Kažkaip aš iš karto supratau, ką reiškia tas raginimas. Jis tiko ne tik senovės pranašui, turinčiam grįžti paimti Šventus Raštus. Jis tiko ir man. Tai reiškė, kad nors Džeikas ir nebetikėjo santuoka, aš vis dar galėjau ja tikėti. Aš vis dar galėjau viltis jos ir melstis dėl jos, ir darbuotis dėl jos – ne troškimu ir liūdesiu, bet tikėjimu, aktyvumu ir kasdieniu ruošimusi jai, nes santuoka yra Dievo plano Savo vaikams dalis. Tai nereiškė, kad turiu tučtuojau grįžti pas Džeiką ir būti su juo tol, kol jį visai išsekinsiu kalbomis apie santuoką. Tai taip pat nereiškė, kad turėčiau nedelsdama pradėti su kuom nors susitikinėti. Man tereikėjo laiko išsigydyti sielą ir atsigauti.
Bet tuo metu turėjau vengti kapstymosi savigraužoje. Turėjau vengti kandžių replikų Džeiko ar apskritai vyrų adresu. Turėjau ieškoti tų draugų, kurie tikėjo santuoka ir laukė jos. Galiausiai aš, kaip ir Nefis, turėjau pasitikėti mylinčiu Dangiškuoju Tėvu, kuris neduoda įsakymo – ar tai būtų senovės Raštų paėmimas, ar santuoka ir šeimų kūrimas – pirma neparuošęs būdo jam įvykdyti.
Vis dar esu „siekimo“, o ne „pasiekimo“ stadijoje. Dar nesu ištekėjusi, bet esu dėkinga už gerus patyrimus per pasimatymus, nes tai mane praturtino ir padėjo suprasti, kokį vaidmenį vaidina atkaklumas siekiant teisių tikslų.
Taip pat mane guodžia ir suteikia pasitikėjimo žinojimas, ko apie Nefio atkaklumo pavyzdį mokė vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jis sakė:
„Po dviejų nesėkmingų bandymų Nefis neprarado pasitikėjimo. Be jokių patikinančių atsakymų jis nusėlino į miestą prie Labano namų. Jis pastebėjo: „Aš buvau vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką turėsiu daryti.“ Ir dar reikšmingai pridūrė: „Nepaisydamas to, aš ėjau.“ (1 Nef 4:6–7; kursyvas pridėtas.)
Nefis nesiliovė bandęs dar ir dar kartą, imdamasis visų įmanomų priemonių. Jis tikėjo, kad jam padės, ir nesileido įbauginamas. Kadangi jis veikė, pasitikėjo Viešpačiu, buvo paklusnus ir tinkamai naudojosi savo valios laisve – sulaukė pagalbos. Žingsnis po žingsnio jis buvo įkvepiamas eiti į sėkmę ir, jo motinos žodžiais tariant, jam buvo duota galia, per kurią jis atliko tai, ką Viešpats įsakė.“ (Žr. 1 Nef 5:8; kursyvas pridėtas.)1
Šis atkaklumo principas, aišku, tinka ne vien pasimatymų srityje. Jis taip pat tinka ir tiems, kurie chroniškai serga ir nėra tikri, ar sugebės išlikti linksmi dar vieną skausmo kupiną dieną. Principas taip pat tinka poroms, sprendžiančioms santuokoje iškilusius sunkumus. Principas tinka gimdytojams, kurie jau metų metus meldžiasi dėl nuklydusio vaiko. Principas tinka paauglei, kuri dėl savo įsitikinimų mokykloje susilaukia priešiškumo. Principas tinka misionieriams, kurie jau kelinta diena nesuranda žmonių, kuriuos galėtų mokyti. Tam tikra prasme mums visiems yra įsakyta sugrįžti ir paimti plokšteles.
Kaip Nefis, taip ir mes galime tai. Su drąsa, atkaklumu ir tikėjimu mes galime atlikti viską, ką mums Viešpats įsakė.
Iliustravo Maiklas Parkeris