Jis prisikėlė

Prezidentas Tomas S. Monsonas

Kur bekeliaučiau, stengiuosi aplankyti miesto kapines. Tai svarstymų, gyvenimo prasmės ir mirties neišvengiamumo apmąstymų metas. Prisimenu, kad mažose Jutos Santa Klaros miestelio kapinaitėse ant apdūlėjusių antkapių vyrauja šveicariški vardai. Daugelis tų žmonių paliko namus ir šeimas žaliuojančioje Šveicarijoje ir, atsakydami į kvietimą „Ateikite į Sionę“, įkūrė bendruomenes, kuriose dabar „ilsisi ramybėje“. Jie ištvėrė pavasarinius potvynius, vasaros sausras, nederlius ir alinantį darbą. Jie paliko pasiaukojimo paveldą.

Didžiausiose kapinėse, daugeliu atžvilgiu sukeliančiose graudžiausius jausmus, ilsisi vyrai, kurie žuvo karo kovos sūkuryje, dėvėdami savo šalies uniformą. Čia pagalvoji apie sudužusias svajones, neišsipildžiusias viltis, sielvartaujančias širdis ir aštraus karo dalgio anksti nukirstas gyvybes.

Daugybė tvarkingų baltų kryžių Prancūzijos ir Belgijos miestuose primena siaubingą Pirmojo pasaulinio karo rinkliavą. Verdūnas, Prancūzijoje, iš tikrųjų yra didžiulės kapinės. Kiekvieną pavasarį, dirbdami žemę, ūkininkai tai čia, tai ten išaria šalmą ar šautuvo vamzdį – liūdnus paminklus milijonams vyrų, kurie tiesiogine prasme įmirkė dirvą savo krauju.

Mirtis – tai naujas gyvenimo puslapis

Prieš daugelį metų stovėjau prie mirštančio jauno vyro, dviejų vaikų tėvo, lovos. Jis paėmė mane už rankos, pažvelgė man į akis ir maldaudamas paklausė: „Vyskupe, žinau, kad mirštu. Pasakykite man, kas bus mano dvasiai, kai mirsiu.“

Meldžiau dangiško vadovavimo. Mano dėmesys buvo nukreiptas į Mormono Knygą ant stalo prie jo lovos. Ėmiau balsu skaityti:

„Dabar, dėl sielos būsenos tarp mirties ir prikėlimo, –… visų žmonių dvasios, kai tik jos iškeliauja iš šio mirtingo kūno,… paimamos namo pas tą Dievą, kuris davė joms gyvybę…

Teisiųjų dvasios bus priimtos į laimės būseną, vadinamą rojumi, poilsio būseną, ramybės būseną, kur jos ilsėsis nuo visų savo vargų ir nuo visų rūpesčių ir sielvartų.“ (Almos 40:11–12.)

Mano jaunasis draugas užsimerkė, nuoširdžiai padėkojo ir tyliai nupleveno į tą rojų, apie kurį kalbėjome.

Pergalė prieš kapą

Gydytojas Lukas aprašė dviejų Marijų, atėjusių prie sodo kapo, išgyvenimus.

„Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo …

Įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.

Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais.

Tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Žr. Luko 24:2–6.)

Tokia yra krikščionybės trimito žinia. Prisikėlimo realumas teikia kiekvienam ir visiems žmonėms nesuvokiamą ramybę. Ji guodžia tuos, kurių mylimųjų palaikai guli Flandrijos laukuose, ar dingę jūros gelmėse, ar ilsisi mažose Santa Klaros kapinaitėse. Tai visuotinė tiesa.

Kaip mažiausias iš Jo mokinių, aš skelbiu savo asmeninį liudijimą, kad mirtis ir kapas nugalėti. Tegul visi sužino žodžius, kuriuos padarė šventus Tas, kuris juos įvykdė. Atminkite juos. Branginkite juos. Gerbkite juos. Jis prisikėlė.

Mes atėjome į žemę mokytis, gyventi ir tobulėti savo amžinoje kelionėje į tobulybę.
Kai kurie žemėje gyvena trumpai, kiti – ilgai. Tačiau gyvenimo matas – ne kiek ilgai gyvenome, o kiek gero padarėme.
Tada ateina mirtis ir prasideda naujas gyvenimo puslapis.
Šis naujas skyrius veda į tą šlovingą prisikėlimo dieną, kai dvasios ir kūnai bus sujungti, kad daugiau niekada nebeišsiskirtų.

Iš „He Is Risen“, Liahona, Apr. 2003, p. 2–7.

Gedinčiai Mortai Kristus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jono 11:25–26.).

Kristaus prisikėlimas, kaip Apmokėjimo dalis, atveria prisikėlimo kelią mums visiems.

Iš kairės: Mano Atpirkėjas gyvas, aut. Rodžeris Lovlesas, nekopijuoti; Metju Rajerio fotoiliustracijos, Kristina Smit ir Veldenas C. Andersenas; Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas, aut. Haris Andersonas; Lozorius, aut. Karlas Heinrichas Blochas