Reikia išsikviesti greitąją!

Saimonas Hylas, Kvinslendas, Australija

1991 metais, palėpėje kaldamas lentas, staiga savo kairiojoje akyje pajutau aštrų skausmą. Tas skausmas, panašus į rakšties sukeliamą skausmą, greitai išplito po visą mano galvą. Aš ir toliau darbavausi, kol nemalonus jausmas privertė nueiti į miegamąjį pailsėti.

Tačiau, vos tik prigulęs, išgirdau tylų ir ramų balsą, raginantį mane. „Kelkis, – tarė Dvasia. – Nemiegok.“

Mąstydamas apie tokį įspėjimą, nusprendžiau išgerti vieną tabletę, kokią nuo migrenos gerdavo mama. Nuėjau į savo gimdytojų kambarį, susiradau tabletes ir, beatidarinėjant vaistų buteliuką, vėl pasigirdo tas balsas: „Negerk šių vaistų.“

Po kurio laiko trečią kartą pasigirdo balsas: „Tau reikia išsikviesti greitąją – tuojau pat!“

Iki tol man dar nebuvo tekę skambinti į pagalbos tarnybas, bet nedelsdamas paskambinau. Netrukus atvyko greitoji, o du paramedikai paguldė mane ant neštuvų. Tepamenu, kad jie paklausė manęs mano vardo. Tada akyse pasidarė tamsu.

Atsipeikėjau ligoninės intensyviosios slaugos skyriuje. Vis dar buvau silpnas ir veikiamas anestetikų, bet pamenu man ant galvos uždėtas tėvo ir vyskupo rankas, kai jie laimino mane. Išgirdau tariant: „Tu pasveiksi ir jausiesi, lyg nieko nebūtų nutikę.“

Po trijų dienų intensyviosios slaugos skyriuje ir papildomų keturių dienų kitame ligoninės skyriuje galiausiai grįžau namo. Tik tada sužinojau, kad mane buvo ištikusi smegenų kraujosruva. Mane operavęs chirurgas vėliau man pasakė, kad „buvau visai netoli mirties“ ir kad tikrai būčiau miręs, jei būčiau išgėręs tabletę nuo migrenos.

Šiandien esu geros formos, sveikas ir dėkingas Viešpačiui, kuris tą dieną nukreipė mano mintis. Kartu su žmona buvome užantspauduoti šventykloje ir turime penkis nuostabius vaikus.

Esu dėkingas Dangiškajam Tėvui ir mano Gelbėtojui Jėzui Kristui, už šį mano gyvenimo stebuklą. Kasdien stengiuosi kuo tinkamiau išnaudoti jų man suteiktą laiką ir su dėkingumu atmenu tą saugančią Dvasios balso įtaką.

Skausmas greitai išplito po visą galvą. Vos tik prigulęs, išgirdau tylų ir ramų balsą, raginantį mane: „Kelkis. Nemiegok.“