2010
Svarbiausias dalykas – santuoka šventykloje
2010 balandis


Svarbiausias dalykas – santuoka šventykloje

Vitalijus ir Jekaterina (Katia) Šmakovai gimė Rusijos miestuose Omske ir Jekaterinburge. Abu, dar būdami paaugliai, prisijungė prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios ir abu tarnavo misijose – Vitalijus Čekijos Prahos misijoje, o Katia Rusijos Novosibirsko misijoje. Jie sako, kad jų atsivertimas atvėrė jų protus laimingam, užtikrintam ir pasitenkinimą teikiančiam gyvenimui, o misijos sustiprino jų troškimą sukurti į Evangeliją orientuotus namus. O tai prasideda nuo santuokos šventykloje.

Vitalijus. Po kelių mėnesių nuo mano misijos pabaigos, manęs paprašė padėti vietinėje jaunimo konferencijoje. Styvenas C. Smitas, Rusijos Jekaterinburgo misijos prezidentas, pasikvietė mane į savo darbo kabinetą. Tikėjausi naujo pašaukimo ar kokio nors formalaus pokalbio. Bet Prezidentas Smitas man pasiūlė susipažinti su mergina. Ji buvo neseniai baigusi misiją ir grįžusi į kitame Rusijos krašte esančius savo namus. Toji mergina planavo dalyvauti mieste vyksiančioje konferencijoje.

Iki tol Katios nebuvau matęs, bet vos atvykęs į konferenciją aš jai prisistačiau, ir mudu kelias minutes šnekučiavomės. Vėliau tą vakarą pakviečiau Katią šokiui. Kitą dieną pakviečiau vėl.

Katia. Augdama nepažinojau daug nevedusių kunigystę turinčių jaunuolių, bet visada vyliausi, kad Viešpats man parūpins vertą vaikiną, už kurio galėčiau ištekėti. Neturėjau supratimo, kada ir kaip mes susitiksime, bet pasitikėjau Viešpačiu ir Jo pažadais.

Po misijos manęs paprašė padėti jaunimo konferencijoje. Kai konferencijoje pamačiau Vitalijų, iš karto panorau su juo susipažinti. Konferencijoje mes kartu praleidome tris nuostabiausias ir nepamirštamiausias dienas.

Nuo pat pradžių stipriai jaučiau, kad Vitalijus yra tas vyras, už kurio turėčiau tekėti. Aišku, kad ne visi bendravimo pradžioje jaus tokį pat jausmą. Tad kaip žinoti, kad einame teisingu keliu? Misijoje išmokau atpažinti Dvasią ir be jokių abejonių sekti Jos nurodymais. Todėl, kai pajutau raginimus, kad turiu susipažinti su Vitalijumi, aš sekiau tais raginimais.

Žinau, kad Dvasia ves mus visus, jei tik sieksime Jo bendrystės. Svarbu, kad savo kelių nelygintume su kitų keliais, nes Dvasia mus gali vesti kitaip. Jei seksime Dvasia, galėsime įsitikinti, jog pasirinkome teisingą kelią.

Kliūčių įveikimas

Vitalijus. Per tas tris dienas supratau, kad radau tą vienintelę. Pasibaigus konferencijai, buvau nusivylęs, nes mudviem su Katia reikėjo skirtis. Laimei, kitą mėnesį turėjo vykti jaunų vienišų suaugusiųjų konferencija. Iš karto su nekantrumu pradėjau jos laukti.

Kaip ir tikėjausi, toji konferencija buvo nuostabi. Mudu su Katia praleidome daug laiko kartu, kad artimiau vienas kitą pažintume. Konferencijai pasibaigus, mes apsikeitėme telefonų numeriais ir grįžome į savo miestus.

Per kitas savaites mudu palaikėme ryšį telefonų skambučiais ir žinutėmis (manau, kad greičiau nei per mėnesį žinutes telefonu išmokau rašyti greičiau, nei dauguma žmonių gali rašyti kompiuteriu!).

Katia gyveno Jekaterinburge, o tai yra už 11 valandų kelio traukiniu nuo Omsko (Sibire), kur aš gyvenau. Tačiau mudu labai norėjome vėl susitikti. Savaitgaliais pradėjome reguliariai važinėti vienas pas kitą. Vieną savaitgalį aš važiuodavau pas ją, o po kelių savaičių ji aplankydavo mane. Lankydamas Katią, apsistodavau pas bendrus draugus jos mieste, o kai ji mane lankydavo – apsistodavo pas bendrus draugus mano mieste. Lankydami vienas kitą, mes dažnai leisdavome laiką kartu su tais draugais iš Bažnyčios.

Katia. Kai kam gali atrodyti, kad 11 valandų kelionė yra labai ilga, bet Rusijoje tai tik trumpas pasivaikščiojimas! Dėl atstumo mes negalėjome matytis taip dažnai, kaip norėjome. Galėjome matytis tik kartą per kelias savaites. Susitikę kartu praleisdavome dvi tris dienas ir po to kuris nors iš mudviejų grįždavome namo. Dažnai jautėme, kad mudviem reikia daug daugiau laiko. Išsiskirti taip pat visada būdavo sunku. Kadangi dėdavome dideles pastangas, kad vienas kitą pamatytume, tai mėgavomės kiekviena minute, praleista kartu. Kai mūsų santykiai rimtėjo, pradėjome laukti to laiko, kai nebereikės atsisveikinti.

Mūsų pasimatymai būdavo labai įdomūs ir įvairūs: važinėjomės dviračiais ir jodinėjome arkliais, lankydavome muziejus, skaitydavome Raštus, gamindavome valgį, eidavome pasivaikščioti po parkus (viename iš jų net šokome) ir lankėme vaikų namus, kuriuose galėjome tarnauti tenykščiams vaikams ir su jais žaisti.

Kaskart susitikę nuveikdavome kažką naują, todėl ir buvo labai smagu. Man labai patiko Vitalijaus išradingumas, kai jis planuodavo mudviejų pasimatymus. Jo suplanuotos veiklos padėjo mums geriau pažinti vienas kitą.

Vitalijus. Kadangi buvau studentas, tai negalėjau sau leisti daugelio įdomių dalykų. Didžiąją dalį pinigų išleisdavau kelionėms pas Katią ir telefono sąskaitoms apmokėti. Bet pinigų trūkumas nereiškė, kad mūsų pasimatymai buvo neįdomūs ar neproduktyvūs. Atvirkščiai, patys geriausi pasimatymai nekainavo nė cento.

Gali pasirodyti keista, bet aš panorau pažiūrėti, kaip Katia elgsis apsupta vaikų. Taigi, mudu nuėjome į vaikų namus. Panašiai būdavo ir kituose mūsų pasimatymuose – stengėmės kuo geriau vienas kitą pažinti.

Gyvenimas pagal Viešpatį

Vitalijus. Rusijoje, kaip ir daugelyje kitų vietų, yra normalu prieš vestuves pagyventi kartu. Kai aš pasipiršau Katiai, keli mano draugai klausdavo manęs, kaip aš galiu vesti moterį, jei iš anksto nežinau, ar mes vienas kitam tiksime. Tiek man, tiek ir Katiai buvo įrodinėjama, kad vienintelis būdas tikrai pažinti vienas kitą – kurį laiką pagyventi kartu.

Draugams aiškindavau, kad nebūtina gyventi su žmogumi, kad jį pažintumei. Taip pat draugams kiek įmanoma suprantamiau paaiškindavau, kad meldžiausi ir gavau atsakymą, kad turiu vesti Katią. Kadangi meldžiausi dėl to, aš visiškai nesibaiminau vedybinio gyvenimo. Labai džiaugiausi ir jaučiausi, lyg prieš mano akis atsiveria visai naujas gyvenimas. Niekas tokiai mano nuomonei neprieštaravo ir jos nekritikavo. Atvirkščiai, jie palaikė mano sprendimą.

Katia. Kai Vitalijus man pasipiršo, mano gimdytojai bandė mane atkalbėti nuo vestuvių. Jie manė, kad dar per anksti susižadėti ir kad turėčiau Vitalijų dar geriau pažinti. Tą patį tvirtino ir mano vadovas darbe, pridėdamas: „Prieš darant tokį sprendimą, judviem derėtų pagyventi kartu.“

Mane liūdina, kad žmonės taip galvoja apie santuoką ir šeimą. Nemanau, kad jie suvokia, kokios laimingos gali būti poros, susituokusios ir užantspauduotos šventykloje. Žinojimas, kad esame užantspauduoti amžinybei, man ir Vitalijui teikia dar daugiau meilės ir laimės.

Vitalijus. Mudu su Katia susituokėme Omske 2006 m. vasario 25 dieną (kaip ir daugumoje šalių, taip ir Rusijoje, prieš užantspaudavimą šventykloje reikia sudaryti civilinę santuoką). Jau kitą rytą mes išsiruošėme kelionėn į Stokholmo šventyklą Švedijoje. Omske įsėdome į lėktuvą ir tris valandas skridome iki Maskvos, kur praleidome likusią dienos dalį. Tada naktiniu reisu traukiniu keliavome iki Sankt Peterburgo. Kai ten atvykome, prisijungėme prie kitos Pastarųjų dienų šventųjų grupelės ir autobusu aštuonias valandas važiavome į Helsinkį Suomijoje. Paskutinė mūsų kelionės dalis – tai vienuolikos valandų kelionė keltu į Stokholmą.

Galiausiai atvykome į šventyklą.

Kai kuriems žmonėms tokios ilgos kelionės gali atrodyti labai sunkios, tačiau mūsų kelionė po Europą daugeliu atžvilgiu buvo nuostabus medaus mėnuo.

Mudviejų užantspaudavimo diena, 2006 m. kovo 1 d., buvo nuostabi diena, kupina ramybės ir patikinimo. Žinojau, asmuo, kurio ranką laikau, buvo tas asmuo, su kuriuo dalinsiuos amžinybę. Vien ši mintis mane pripildė didžio džiaugsmo ir dėkingumo Dangiškajam Tėvui, nes jis man kaip žmoną patikėjo Savo dukterį. Dar niekad nesijaučiau arčiau Jo.

Kristaus savybių ugdymas

Katia. Dabar su Vitalijumi turime dukrytę. Ji nuostabi. Noriu, kad vieną dieną ir ji susituoktų šventykloje. O mes geriausiai galime jai padėti būdami mylintys bendražygiai ir gimdytojai.

Viliuosi, kad ji sugebės susirasti vertą vyrą iš kunigijos, turintį daugumą Kristaus savybių. Būtent pamačiusi tas savybes Vitalijuje, aš supratau, kad galiu tekėti už jo.

Kuo Vitalijus mane patraukė? Na, aišku, kad savo simpatiškumu ir protu. Jis žino, kaip pirštis moteriai. Bet visa tai man nebuvo pagrindiniai kriterijai. Jis turėjo, kaip aš tai vadinu, „Kristaus mokinio akis“. Jame pajutau šviesą. Jis yra teisus kunigystę turintis vyras.

Vitalijus. Žinoma, gerai yra vesti tą moterį, kuri tave traukia. Bet jei savo dėmesį sutelkiame vien į fizines savybes, tai neišvengiamai pamirštame pačias svarbiausias savybes – asmenybę, dvasingumą ir kitas savybes, kurios yra labai svarbios, kad santuoka būtų patvari.

Suprantu, kad kai kuriems jauniems žmonėms gali būti sudėtinga susirasti sutuoktinį Bažnyčioje, nes ten, kur jie gyvena, paprasčiausiai nėra daug pastarųjų dienų šventųjų. Užjaučiu juos. Tačiau žinau, kad, jei nepaisydami esamų aplinkybių, atliksime savo dalį ir ruošimės užantspaudavimui šventykloje, Dangiškasis Tėvas parūpins mums būdą, kaip tai padaryti.

Kairėje: Šmakovai savo užantspaudavimo dieną 2006 metais; jų kelionė į Stokholmo šventyklą Švedijoje truko apie 30 valandų.

Dešinėje: dabar Šmakovai turi mažą dukrelę. Katia sako: „Noriu, kad vieną dieną ir ji susituoktų šventykloje. O mes geriausiai galime jai padėti būdami mylintys bendražygiai ir gimdytojai.“

Šeimos nuotraukas spausdiname Šmakovams maloniai sutikus