Fidžis Tikėjimo vaisiai
Apie tai, kaip viena šeima atranda tiesą, kaip kitoje šeimoje auga meilės ratas ir apie vienos merginos tikėjimo viltį.
Buvo metas, kai Fidžis atrodė labai nutolęs nuo likusio pasaulio – lyg priebėga nuo greitesnio miestietiško gyvenimo būdo problemų. Dabar Fidžis kitoks. Lėktuvai, palydovinis ryšys ir pasaulinė prekyba Fidžio valstybę dabar pavertė panašesne į kitas šiuolaikinių iššūkių kupinas pasaulio valstybes. Bažnyčios nariai Fidžyje su tais iššūkiais tvarkosi lygiai taip pat kaip ir nariai kitose pasaulio dalyse – ištikimai laikydamiesi Evangelijos principų.
Trys pavyzdžiai iš Fidžio moko apie tai, kaip šie principai formuoja gyvenimus.
Kumarų šeima
Džordžas Kumaras teieškojo būdo, kaip padėti savo vyriausiajam sūnui Rajenui užsitikrinti vaisingą ir dorovingą gyvenimo būdą. Kumarų šeima atrado daug daugiau – amžinąsias Evangelijos tiesas, atvedusias juos į naują ir laimingesnį gyvenimą.
„Evangelija atgaivino mūsų šeimą, – sako Brolis Kumaras. – Mes daugiau laiko praleidžiame kartu, laiką leidžiame prasmingiau, nuoširdžiau bendraudami.“ Jie kasdien kartu meldžiasi, o reguliarūs šeimos namų vakarai, kaip sako Rajenas, yra „privalomas dalykas“.
Būtent Rajenas juos atvedė į Bažnyčią.
Kai Rajenas buvo paauglys, Džordžui Kumarui kėlė nerimą gyvenimo būdas, kurį galėjo pasirinkti jo sūnus. Matydamas, kad Rajenas ir jo draugai nenaudingai leidžia laiką, Džordžas atrado būdą, kaip įtraukti Rajeną į kitaip gyvenančių jaunų žmonių ratą. Iš savo pusbrolio, kuris Suvos mieste dirbo Fidžio PDŠ Bažnyčios koledže, Džordžas sužinojo, kad Rajenas būtų tinkamas kandidatas stoti į tą koledžą. (Bažnyčios koledžas yra vidurinės mokyklos ekvivalentas kitose šalyse, t.y. apimantis 10-12 klasių programas.)
Kai Rajenas įstojo į Bažnyčios koledžą, jo elgesys ėmė keistis. „Tai nutiko dėl kitų mokinių pavyzdžio“, – sako jis. Anksčiau jis daug laiko praleisdavo su draugais, tuščiai dykinėdamas, bet pamatęs kitokį Bažnyčios mokyklos mokinių gyvenimą, pasak jo, „daugiau nebenorėjo gyventi kaip anksčiau“.
Rajenas įgijo liudijimą apie Evangeliją. Gimdytojai taip džiaugėsi jo gyvenimo pokyčiais, kad, kai Rajenas paprašė jų leidimo pasikrikštyti ir būti patvirtintam, iš karto sutiko. Rajenas nebesusidėjo su savo senais draugais, nes susirado naujų.
Tačiau, kai jis savo gimdytojų paprašė išklausyti misionierių, „mes nelabai to norėjome“, – prisimena Džordžas. Tačiau jie matė pokyčius Rajeno gyvenime, todėl žinojo, kad Bažnyčia turi būti gera. Rajeno elgesio pokytis buvo toks žymus, kad savo trečiaisiais (paskutiniaisiais) mokslo metais Bažnyčios koledže jis buvo nominuotas geriausiai besimokančiu vaikinu. Tokia nominacija įprastai suteikiama mokiniui, kuris per tris metus mokykloje nepraleidžia nė vieno užsiėmimo.
Iš pradžių kai kurie Rajeno elgesio pokyčiai jo gimdytojams atrodė keisti. Pavyzdžiui, kodėl jiems nepavykdavo įtikinti jo valgyti pirmąjį mėnesio sekmadienį? Bet kai Rajenas paaiškino pasninko tikslą, jo gimdytojai suprato, kad Rajeno gyvenimo pokyčiai darosi kur kas gilesni, nei jie manė.
Jaunesnysis Rajeno brolis Maiklas taip pat pastebėjo savo brolio elgesio pokyčius. Jis atidžiai klausėsi Evangelijos. „Rajenas pradėjo lankytis Bažnyčios veiklose. Mane labiausiai nustebino tai, kad kas kartą grįžęs iš tų veiklų jis būdavo laimingas, – sako Maiklas. – Aš pats kreipiausi į misionierius, norėdamas išklausyti jų pamokų. Norėjau pasikrikštyti ir būti patvirtintas.“
Po Maiklo krikšto misionieriai pradėjo jį mokyti pamokų naujiems nariams. Kartu su juo tų pamokų pradėjo klausytis ir jo mama Alitijana. O tai paveikė jos vyrą. Netrukus Džordžas su savo žmona įgijo liudijimus.
2006 metais Rajenas turėjo ypatingą progą Bažnyčioje – jis pakrikštijo abu savo gimdytojus. Tai nutiko Rajenui dar ruošiantis vykti į Velingtoną Naujojoje Zelandijoje, tarnauti misijoje. Kiek vėliau, besiruošdamas tarnauti misijoje, ir Maiklas turėjo ypatingą privilegiją – jis lydėjo savo gimdytojus į šventyklą. Vyresnysis Maiklas Kumaras 2008 metų rugpjūtį atvyko tarnauti į Jutos Solt Leik Sičio Pietinę misiją. Rajenas tuo metu jau ruošėsi grįžti namo iš misijos Naujojoje Zelandijoje.
Dešimtinės mokėjimas ir finansinis sūnaus rėmimas misijoje Kumarams buvo nelengvas dalykas. Brolio Kumaro pajamos buvo skirtos paskolai grąžinti ir kitiems įsipareigojimams vykdyti. Tačiau jie aukojosi; visa šeima suprato, kodėl reikia aukotis. Pavyzdžiui, kai Brolis Kumaras linksmai pranešdavo, kad vakare valgysime „įprastą“ maistą, visa šeima suprasdavo, kad per pietus nebus mėsos. „Būdavo dienų, kai teturėjome duonos ir kakavos“, – prisimena Maiklas.
Rajenas sako, kad yra labai dėkingas savo gimdytojams už jų pasiaukojimą: „Supratau, kad jie tikrai pasišventę sudarytoms sandoroms.“
Rajeno jaunesnysis brolis pastebi, kad po atsivertimo „kaip šeima išbandymus atlaikome geriau, Dangiškasis Tėvas mums padeda“.
Šeimos atsivertimas netrukus palietė ir kitų gyvenimus. Du iš Rajeno ir Maiklo pusbrolių, apsigyvenusių pas Kumarus, taip pat panoro išklausyti misionierių pamokų ir prisijungti prie Bažnyčios.
Brolis Kumaras sako, kad jų šeimos pasiaukojimas jiems atnešė tiek laikinų, tiek ir dvasinių palaiminimų. Jie sugebėjo savo finansus sutvarkyti taip, kad būtų patenkinti jų poreikiai. O kai Maiklas išvyko į misiją, brolis Kumaras gavo naują darbą, kuris, kaip jis tikisi, padės jam greičiau grąžinti paskolą.
Bet išlieti dvasiniai palaiminimai Kumarams yra daug svarbesni. Džordžas ir Alitijana pradėjo augti savo pašaukimuose – jis kaip vyresniųjų kvorumo prezidentas Antrojoje Lami apylinkėje, esančioje Fidžio Suvos šiauriniame kuole, o ji kaip antroji patarėja apylinkės Pradinukų organizacijoje.
Rajenas pažymi, kad jo požiūris į gyvenimą dabar labai skiriasi nuo to, kuris būdingas daugeliui jo bendraamžių: „Aš visada esu kažkuo užsiėmęs, kažkuo, kas padeda statyti karalystę.“ Jis sako: „Kai planuojama ateičiai, Evangelija tikinčiuosius verčia į viską žiūrėti iš amžinybės perspektyvos.“
Džordžas ir Alitijana Kumarai prieš Evangelijos išklausymą jau buvo mokyti krikščioniškų doktrinų. Tačiau tuose mokymuose jie sau nerado paguodos. „Kitose religijose mokoma saugotis Dievo rūstybės, bijoti Jo. Bet Jėzaus Kristaus Apmokėjimas suteikia antrą šansą“, – sako brolis Kumaras.
Kumaras stengiasi kaip įmanoma geriau išnaudoti tą antrą šansą.
Naivaluvų šeima
Peni ir Džieni Naivaluvai padvigubino savo šeimą, kai gyventi pas save priėmė keturias merginas, iš Vanuatu atvykusias mokytis į Fidžio PDŠ Bažnyčios koledžą. Bet Naivaluvai to nelaikė pasiaukojimu. Jie mano, kad dėl to jie yra gausiai laiminami. Jie tiki, kad vienas iš tų palaiminimų yra 2009 metų sausį jų šeimoje gimęs mažasis Hagotas.
2008 metų pradžioje vyskupas ir sesuo Naivaluvai iš Tamavua apylinkės Fidžio Suvos šiaurinio kuolo išgirdo apie dvi mokines iš Vanuatu, kurioms reikėjo vietos gyventi. Naivaluvai įvertino savo padėtį. Jų sūnūs Soanas (18) ir Rosas (16) gyveno ir mokėsi kitoje Bažnyčios mokykloje Tongoje, jų protėvių žemėje. Tos dvi mokinės gyveno Suvoje, pas žmones, nepriklausančius Bažnyčiai. Tai jų gimdytojams labai brangiai apsiėjo. Tos dvi merginos būtų nebloga kompanija jų tuomet 13-metei dukrai Andrėjai Naivaluvai. Andrėja taip pat lanko Bažnyčios koledžą ir namo grįžta per pietus, prieš jos gimdytojams išeinant į darbą. Taigi, brolis ir sesuo Naivaluvai nusprendė pasikviesti tas dvi merginas iš Vanuatu gyventi jų namuose nemokamai.
Nors tas merginas ir toliau reikėjo remti, dabar jų išlaidos nesudarė nei pusės to, ką jos mokėdavo anksčiau. Tai tikras palaiminimas jų šeimoms.
Balandį pasisvečiuoti atvyko dar dvi merginos iš Vanuatu. Joms labai patiko Naivaluvų šeima. Netrukus po to tos dvi merginos paklausė, ar negalėtų taip pat apsistoti gyventi pas juos. Naivaluvai mielai priėmė jas gyventi.
Kaip jiems sekėsi su tais keturiais naujais jaunais žmonėmis jų šeimoje? „Mes taip gerai susigyvenome, kad mums atrodo, jog jos yra mūsų dukros“, – sako vyskupas Naivaluvas. Naivaluvai jau nuo pradžių pasakė, kad jos bus laikomos jų šeimos dalimi. Tos keturios merginos iš Vanuatu iš tikrųjų yra giminaitės, bet Naivaluvų namuose jos yra laikomos sesėmis iš tų pačių gimdytojų. Andrėja Naivaluva taip pat pradėjo jas laikyti „savo sesėmis“; vyresnės merginos rūpinosi ja ir padėdavo jai atlikti namų darbus, jei to jai reikėdavo. Šios keturios merginos vyskupą ir seserį Naivaluvus pradėjo vadinti Ta ir Na (fidži kalboje tai reiškia „Tėtis“ ir „Mama“).
Pasak sesers Naivaluvos, tai berods pirmas kartas, kai Bažnyčios koledžą lankančios merginos iš Vanuatu apsigyvena narių šeimoje. Vienos iš merginų tėvas, atvykęs į svečius, išreiškė savo gilią padėką Naivaluvams už parodytą meilę jo dukrai.
Sesuo Naivaluva pažymi, kad viena iš merginų, Vanuatu apygardos prezidento dukra, savo tikėjimu buvo didelis pavyzdys jų šeimai; vyskupas Naivaluvas sako, kad jos pavyzdys padėjo jo šeimai reguliariai studijuoti Raštus ir melstis kartu kaip šeima.
Abu Naivaluvai sako, kad jie yra palaiminti materialiai, nes dalinosi su kitais. Jų ištekliai pagausėjo. O Sesuo Naivaluva tiki, kad palaiminimas vėl pastoti po 13 metų pertraukos yra susijęs su jų noru dalintis meile su kitais.
Kai abu Naivaluvų šeimos sūnūs pasibaigus mokslo metams iš Tongos grįžo namo, jie irgi merginas priėmė kaip savo šeimos nares. Turbūt Soanui galima atleisti už tai, kad nelaikė tų merginų savo sesėmis. Jis vieną iš merginų pasirinko kaip porą šokių vakarui. Jis buvo tikras džentelmenas.
Kai 2008 metų pabaigoje keturios merginos baigė mokslo metus ir grįžo atgal į Vanuatu, išsiskirti buvo labai sunku, prisimena Vyskupas Naivaluvas. Jam ir jo žmonai rodėsi, kad atsisveikina su savo keturiomis dukromis. O kai 2009 metais prasidėjo nauji mokslo metai, Naivaluvai vėl mielai priėmė savo keturias „dukteris“ ir dar dvi naujas.
Kadangi jų namuose tebuvo keturi miegamieji, kai kuriems gali būti neaišku, kaip šeima sutalpina šešias merginas, neskaitant jų pačių dukros ir naujagimio. Naivaluvai šią problemą greitai ir nesunkiai išsprendė.
Jiems tai nebuvo asmeninės erdvės klausimas. Tai buvo jų meilės rato praplėtimo klausimas.
Asenaka Ramazima
2008 metais Asenaka Ramazima laimėjo du bene pačius prestižiškiausius mokinių apdovanojimus Fidžio PDŠ Bažnyčios koledže. Pirmiausia ji buvo išrinkta geriausia mokyklos mokine. Dėl to ji buvo apdovanota stipendija mokslams. Ji taip pat laimėjo Viešpaties Liūto apdovanojimą, kuris suteikiamas pavyzdiniams seminarijos studentams. Šį antrąjį apdovanojimą ji vertina labiau nei pirmąjį, nes jis jai primena apie tai, kaip ji stengėsi savo kasdieniame gyvenime pritaikyti tikėjimą Dangiškuoju Tėvu.
Gyvenimas Asenakai jau buvo pateikęs ne vieną išbandymą, nors jai tik 19-ka. Nepaisant to, ji vis tiek spinduliuoja džiaugsmu. Jos džiaugsmas kyla iš žinojimo, kad Dangiškasis Tėvas ją pažįsta ir myli, ir kad ji turi amžiną šeimą, kuri 2001 metais buvo užantspauduota Fidžio Suvos šventykloje.
Asenaka yra jauniausia iš penkių vaikų, po keturių jos brolių. Kai mirė jų tėvas, prisimena ji, jų vyriausiasis brolis, tuomet tarnavęs misijoje, ragino juos visus atminti, kad jų tėvas niekur nedingo ir visuomet bus šalia.
Jos broliai tapo šeimos maitintojais, o mama – visų jų dvasine rišančiaja grandimi, laikančia visus juos kartu. Sekimas gimdytojų pavyzdžiais vaikams išėjo į naudą.
„Tėtis man buvo įkvėpimo šaltinis. Jis nuolat mus mokydavo „Nepailstamai darbuokitės, nepailstamai darbuokitės“, – švelniu balsu sako Asenaka. Tas nepailstamas darbas mokykloje jai tapo lyg atminimas tėčiui ir parama mamai. Gautoji stipendija Asenakai labai padės apmokant dalį būsimų studijų išlaidų.
Gimdytojų pavyzdys taip pat paklojo jos dvasinio mokymosi pagrindus. „Buvome mokomi, kai kasdien su šeima skaitydavome Raštus ir klausėmės mūsų gimdytojų mokymų“, – sako Asenaka ir priduria, kad jos mama dar ir dabar savo šeimoje kloja tą pagrindą.
Pačiai Asenakai asmeninės Raštų studijos padeda išlaikyti ir stiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Koks bebūtų jos tvarkaraštis, Raštų studijoms ji visada randa laiko.
Tikėjimas Jėzumi Kristumi padėjo jai išlikti arti Dangiškojo Tėvo, kad galėtų šauktis Jo pagalbos. „Žinau, kad Jis visada pasiruošęs padėti, – sako ji. – Jei darysiu tai, ką Jis nori, kad daryčiau, Jis visada man padės, o Jo Dvasia parodys, kas teisu.“
Tokia pagalba yra svarbi, kai kitos jos amžiaus merginos stengiasi ją įkalbėti „eiti pasilinksminti“ taip, kaip jos tai daro: išgerti, parūkyti ir užmiršti apie skaistumą. „Tokie dalykai prieštarauja mano sąžinei, – sako Asenaka. – Dėl savo tikėjimo ir Dangiškojo Tėvo teikiamo saugumo jausmo galiu pasakyti: ne.“
Ji sako, kad tarnavimas Bažnyčioje padėjo jai įgyti tokio pasitikėjimo, kurio kitaip neturėtų. Tai pravers tuomet, kai pabaigs mokslus Bažnyčios koledže. Ji tikisi, kad galės studijuoti buhalteriją Brigamo Jango universitete, esančiame Jutos valstijos Provo mieste, arba BJU Havajų padalinyje.
Tos vietos yra labai toli nuo jos šeimos namų, esančių kaime netoli Suvos miesto. Ar nebus baisu vykti taip toli nuo namų? Asenaka truputi pamąsto apie šį klausimą ir tada plačiai nusišypso. „Taip, – atsako ji, – bet daryčiau tai dėl to, kad pasiekčiau savo tikslus.“
Nesunku patikėti, kad Asenaka padarys tai, ką sako. Iki šiol jai puikiai sekėsi pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kaip ir kiti ištikimieji Fidžio nariai, per tikėjimo panaudojimą ir įsakymų laikymąsi ji tobulėja tiek dvasine, tiek ir pasaulietine prasme.
Dono L. Serlo nuotraukos
Džordžas, Alitijana ir Rajenas Kumarai
Vyresnysis Maiklas Kumaras tarnaudamas Jutos Solt Leik Sičio Pietinėje misijoje
Priekyje: Peni, Džieni ir Andrėja Naivaluvos. Antroje eilėje: Soanas ir Rosas Naivaluvai
Fidžio Suvos šventykla