2010–2019
Teisingumo, meilės ir gailestingumo harmonija
ankstesnis kitas

Teisingumo, meilės ir gailestingumo harmonija

Jėzus Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė iš mirties, kad galėtų iškelti mus į amžinąjį gyvenimą.

Be saugos virvių, apraišų ir kitos kopimo įrangos du broliai – keturiolikmetis Džimis ir devyniolikmetis Džonas (vardai pakeisti) – pabandė užkopti stačia kanjono siena Snou Kenjon Steit parke, mano gimtojoje pietinėje Jutoje. Sunkaus kopimo pabaigoje jie suprato, kad išsikišusi uolos atbraila neleis jiems užkopti kelių likusių pėdų. Jie negalėjo kopti aukštyn, bet dabar negalėjo ir grįžti. Jie pateko į bėdą. Po atsargaus manevro Džonas rado pakankamą atramą kojai, kad galėtų padėti savo jaunesniam broliui per atbrailą pasiekti saugią vietą ant uolos. Bet pats jis užkopti negalėjo. Juo labiau jis stengėsi balansuoti svorį tarp rankų ir kojų, tuo labiau jo raumenis kaustė mėšlungis. Padvelkė panika, ir jis ėmė baimintis dėl savo gyvybės.

Matydamas, kad ilgai nebeišsilaikys, Džonas nusprendė, kad vienintelė jo galimybė yra šokti aukštyn ir pabandyti rankomis užsikabinti už išsikišusios atbrailos. Jei tai pavyktų, jis stipriomis rankomis galėtų ištraukti save į saugią vietą.

Pats apie tai jis pasakojo taip:

„Prieš šokdamas pasakiau Džimiui eiti ir surasti stiprią medžio šaką, kurią jis galėtų ištiesti man, nors žinojau, kad nieko panašaus ant šios uolos nėra. Tai buvo tik beviltiška gudrybė: jei mano šuolis nepavyktų, bent jau mano mažasis broliukas nematytų manęs krintančio myriop.

Taip pasirūpinęs, kad jis pakankamai ilgai manęs nematytų, aš paskutinį kartą pasimeldžiau, – kad mano šeima žinotų, kad juos myliu, ir kad Džimis galėtų saugiai sugrįžti namo, – ir tada šokau. Adrenalino veikiamas pašokau taip, kad mano rankos iškilo virš atbrailos beveik iki alkūnių. Bet kai griebiausi rankomis jos paviršiaus, pajutau tik glotnų smėlėtą akmenį. Vis dar prisimenu tą smėlėto paviršiaus pojūtį, kai kabojau visiškai neturėdamas už ko laikytis – nei gumbelio, nei briaunelės, nieko tinkamo nusitverti ar užsikabinti. Jaučiau, kaip mano pirštai ima lėtai slysti tuo smėlėtu paviršiumi. Supratau, kad mano gyvenimas baigėsi.

Bet tada staiga, tarsi žaibo blyksnis per vasaros liūtį, iš kažkur virš tos uolos atbrailos iššovė dvi rankos, kurios sugriebė mano riešus su neįtikėtina jėga ir ryžtu. Mano ištikimas mažasis broliukas nėjo ieškoti tos neegzistuojančios medžio šakos. Numanydamas, ką ketinu daryti, jis nepasitraukė nė per colį. Jis tiesiog laukė – tyliai, beveik nekvėpuodamas – gerai žinodamas, kad man užteks beprotiškumo ryžtis tam šuoliui. Kai tai padariau, jis sugriebė mane, laikė ir neleido nukristi. Tos stiprios brolio rankos tą dieną, kai beviltiškai kabojau ten, nuo kur nukritęs tikrai būčiau žuvęs, išgelbėjo man gyvybę.“1

Mano mylimi broliai ir seserys, šiandien Velykų sekmadienis. Nors turėtume visuomet atminti (tai pažadame kiekvieną savaitę girdėdami sakramento maldas), šiandien yra švenčiausia metų diena prisiminti broliškas rankas, ryžtingas rankas, ištiestas į mirties bedugnę mums išgelbėti nuo kritimų, silpnybių, sielvartų ir nuodėmių. Naudodamasis šios papasakotos istorijos apie Džono ir Džimio šeimą analogija, reiškiu dėkingumą už Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Prisikėlimą ir pripažįstu Dievo plano įvykius, atvedusius prie Jėzaus mums siūlomos „Dieviškos meilės“ ir įprasminusius ją.2

Mūsų vis labiau pasaulėjančioje visuomenėje neįprasta ir nepopuliaru kalbėti apie Adomą ir Ievą, Edeno sodą ar „laimingą“ nuopuolį į mirtingąjį gyvenimą. Tačiau tiesa yra ta, kad mes negalime iki galo suvokti Kristaus Apmokėjimo ir Prisikėlimo ir negalime iki galo įvertinti unikalaus Jo gimimo ir mirties tikslo – kitaip sakant, negalime prasmingai švęsti Kalėdų ar Velykų – nesupratę, kad tikrai buvo Adomas ir Ieva, kurie nupuolė iš tikro Edeno su visomis to nuopuolio pasekmėmis.

Tiksliai nežinau, kas šioje planetoje vyko prieš tai, bet žinau, kad šiuodu sukūrė Dievo ranka, kad kurį laiką jie gyveno vieni toje rojiškoje aplinkoje, kur nebuvo nei žmonių mirties, nei būsimos šeimos, ir kad per pasirinkimų grandinę jie nusižengė Dievo įsakymui, dėl to turėjo palikti savo sodo aplinką, bet galėjo susilaukti vaikų prieš savo fizinę mirtį.3 Jų liūdną ir sudėtingą padėtį dar sunkino tai, kad jų prasižengimas atnešė ir dvasines pasekmes – jie buvo visiems laikams atkirsti nuo Dievo akivaizdos. Kadangi po to ir mes gimėme į tą nuopuolio būseną ir kadangi mes taip pat nusižengiame Dievo įstatymams, mes taip pat buvome pasmerkti toms pačioms bausmėms, kurias patyrė Adomas ir Ieva.

Kokia beviltiška padėtis! Visa žmonija – visi vyrai, moterys ir vaikai laisvu kritimu fiziškai krenta link amžinos mirties, o dvasiškai – link amžino sielvarto. Argi tam buvo sukurtas gyvenimas? Argi tuo ir baigsis žmogiška patirtis? Argi mes tik kabome šaltame kanjone kažkur abejingoje visatoje, kiekvienas stengdamasis už ko nors užsikabinti, ko nors nusitverti, ir jaučiame tik po pirštais slystantį smėlį – nieko, kas mus išgelbėtų, nieko, už ko galima užsikabinti, nieko, už ko galima laikytis. Ar mūsų gyvenimo tikslas yra tik tuščias išgyvenimo eksperimentas? – tik šokti kaip galima aukščiau, pakaboti skirtus septyniasdešimt metų, tada neišsilaikyti, imti kristi ir kristi amžinai?

Atsakymas į šiuos klausimus yra tvirtas ir amžinas ne! Kartu su pranašais – senovės ir dabartiniais – liudiju, kad „visa tai padaryta pagal išmintį to, kuris žino viską“4. Taigi, nuo tos akimirkos, kai pirmieji gimdytojai išėjo iš Edeno sodo, Dievas ir visų mūsų Tėvas, laukiantis Adomo ir Ievos sprendimo, pasiuntė pačius dangaus angelus pranešti jiems – ir per visus amžius mums – kad visa ta įvykių seka buvo sumanyta vardan mūsų amžinos laimės. Tai buvo dalis Jo dieviško plano, pagal kurį Gelbėtojas, pats Dievo Sūnus – „antrasis Adomas“, kaip Jį vadina apaštalas Paulius5, – turėjo ateiti laikų viduryje apmokėti pirmojo Adomo prasižengimų. Tas Apmokėjimas būtų visiška pergalė prieš fizinę mirtį – besąlygiškai suteiktų prisikėlimą kiekvienam asmeniui, kada nors gimusiam ar gimsiančiam šiame pasaulyje. Dėl gailestingumo jis taip pat parūpintų asmeninių nuodėmių atleidimą visiems nuo Adomo iki pasaulio pabaigos gyvensiantiems žmonėms, su sąlyga, kad jie atgailaus ir paklus Dievo įsakymams.

Kaip vienas iš Jo įšventintų liudytojų šį Velykų rytą pareiškiu, kad Jėzus Nazarietis buvo ir yra pasaulio Gelbėtojas, „paskutinysis Adomas“6, mūsų tikėjimo autorius ir ištobulintojas, amžinojo gyvenimo Alfa ir Omega. „Nes kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“7, – sakė apaštalas Paulius. O pranašas patriarchas Lehis sakė: „Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės. […] Ir laiko pilnatvėje ateina Mesijas, kad išpirktų žmonių vaikus iš nuopuolio.“8 Visų išsamiausiai apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą savo dviejų dienų pamoksle mokė Mormono Knygoje aprašytas pranašas Jokūbas. Jis sakė, kad „prikėlimas žmogui būtinas  dėl nuopuolio“9.

Taigi šiandien mes švenčiame mums dovanotą pergalę prieš bet kokį kada nors patirtą nuopuolį, bet kokį mums žinomą sielvartą, bet kokį patirtą nusivylimą, bet kokią baimę, jau nekalbant apie mūsų prikėlimą iš mirties ir mūsų nuodėmių atleidimą. Ta pergalė mums prieinama dėl to, kas įvyko per lygiai tokį savaitgalį kaip šis, maždaug prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje.

Per dvasinę kančią Getsemanėje, nukryžiavimą Kalvarijoje ir prisikėlimą dovanotame kape gražų sekmadienio rytą tas niekada nenusidėjęs, tyras ir šventas vyras, paties Dievo Sūnus, padarė tai, ko per visą pasaulio istoriją nebuvo padaręs, ir negalėjo padaryti, nė vienas kitas žmogus. Savo paties galia Jis prisikėlė iš mirties, kad Jo kūnas ir dvasia daugiau niekada nebeatsiskirtų. Raštai pasakoja, kad Jis nusimetė laidojimo drobules, į kurias buvo suvyniotas, o laidojimo skarą, buvusią ant Jo galvos, tvarkingai suvyniojo ir padėjo atskirai.10

Ta pirmoji Velykų Apmokėjimo ir Prisikėlimo seka yra svarbiausias momentas, dosniausia dovana, baisiausias skausmas ir didingiausias dieviškos meilės pasireiškimas per visą šio pasaulio istoriją. Jėzus Kristus, viengimis Dievo Sūnus, kentėjo, mirė ir prisikėlė iš mirties, kad galėtų kaip žaibo blyksnis per vasaros liūtį sugriebti mus krentančius, išlaikyti savo galia ir per mūsų ištikimybę Jo įsakymams iškelti mus į amžinąjį gyvenimą.

Per šias Velykas dėkoju Jam ir Jį mums dovanojusiam Tėvui, kad Jėzus vis dar stovi nugalėjęs mirtį, nors stovi ant sužeistų kojų. Per šias Velykas dėkoju Jam ir Jį mums dovanojusiam Tėvui, kad Jėzus vis dar siūlo nesibaigiančią malonę, nors ją siūlo ant pervertų delnų ir randuotų riešų. Per šias Velykas dėkoju Jam ir Jį mums dovanojusiam Tėvui, kad galime giedoti priešais prakaitu aplaistytą sodą, vinimis suvarpytą kryžių ir šlovingai tuščią kapą:

O Dieve, koks tobulas ir koks didus

Išganymo planas yra –

Švelnaus teisingumo, malonės, tiesos

Harmonija dieviška!11

Šventuoju prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.