2010–2019
Globėjas
ankstesnis kitas

Globėjas

Liudiju, kad gyvasis Kristus siunčia Globėją, Šventąją Dvasią, tiems, kurie pasižadėjo padėti Jam guosti.

Mano mylimos seserys, man tikras džiaugsmas būti su jumis. Mąsčiau apie savo motiną, savo žmoną, savo dukras, marčias, anūkes – nemažai jų yra čia. Dėl šio nuostabaus susirinkimo jas branginu dar labiau. Suprantu, kad tokią šeimą ir tokį nuostabų šeiminį gyvenimą jos turi todėl, kad jų gyvenimo centre yra Gelbėtojas. Šį vakarą prisiminėme Jį muzikoje, maldose ir įkvėptuose pamoksluose. Viena iš mums vertingiausių Gelbėtojo savybių yra Jo beribė atjauta.

Šį vakarą pajutote, kad Jis jus pažįsta ir myli. Pajutote Jo meilę toms, kurios dabar sėdi aplink jus. Jos yra jūsų sesės, dvasinės mūsų Dangiškojo Tėvo dukros. Jis rūpinasi jomis, kaip ir jumis. Jis supranta visą jų sielvartą. Jis nori pagelbėti joms.

Mano šio vakaro žinia jums yra apie tai, kad jūs galite ir turite būti svarbia Jo paguodos tiems, kuriems reikia paguodos, dalimi. Geriausiai tai padarysite daugiau sužinodamos, kaip Jis atsako į maldas padėti.

Daug žmonių meldžia Dangiškojo Tėvo pagalbos, kad pakeltų širdgėlos, vienatvės ir baimės naštas. Dangiškasis Tėvas girdi tas maldas ir supranta tų žmonių poreikius. Jis ir Jo Mylimasis Sūnus, prisikėlęs Jėzus Kristus, yra pažadėję padėti.

Jėzus Kristus davė tokį mielą pažadą:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“1

Naštos, kurias gyvenime turi nešti Jo ištikimi tarnai, yra palengvinamos per Jo Apmokėjimą. Nuodėmės našta gali būti nuimta, tačiau mirtingojo gyvenimo išbandymai geriems žmonėms vis tiek gali būti sunki našta.

Tokius išbandymus esate regėjusios savo mylimų gerų žmonių gyvenime. Jūs troškote jiems padėti. Jūsų atjauta jiems turi priežastį.

Jūs esate Jėzaus Kristaus Bažnyčios sandoros narės. Kai atėjote į šią Bažnyčią, jūsų širdyje prasidėjo didelės permainos. Jūs sudarėte sandorą ir gavote pažadą, kuris pradėjo keisti pačią jūsų prigimtį.

Alma prie Mormono vandenų savo žodžiais apibūdino, ką jūs pažadate per savo krikštą ir ką tai reikš jums, jūsų aplinkiniams, o ypač jūsų šeimoms. Jis kalbėjo tiems, kurie tuojau sudarys tas sandoras, kurias esate sudariusios jūs, ir kurie gaus tuos pačius pažadus, kuriuos Viešpats davė jums:

„Štai, čia Mormono vandenys (nes taip jie vadinosi). Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;

taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt, net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo ir priskaičiuoti prie tų, iš pirmojo prisikėlimo, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą.“2

Štai kodėl jūs jaučiate norą padėti žmogui, kuriam dėl širdgėlos ir sunkumų naštos sudėtinga eiti pirmyn. Jūs pasižadėjote padėti Viešpačiui palengvinti jų naštas ir juos paguosti. Priimdamos Šventosios Dvasios dovaną jūs gaunate galią padėti palengvinti tas naštas.

Prieš pat nukryžiavimą Gelbėtojas papasakojo, kokiu būdu Jis padeda lengvinti naštas ir suteikia stiprybės jas pakelti. Jis žinojo, kad Jo mokiniai liūdės. Jis žinojo, kad jie baiminsis dėl savo ateities. Jis žinojo, kad jie gali suabejoti savo sugebėjimais eiti pirmyn.

Tad Jis jiems pažadėjo tai, ką Jis pažada ir mums, ir visiems Savo ištikimiems mokiniams:

„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,

Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“3

Tada Jis pažadėjo:

„O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“4

Vos per kelias pastarąsias savaites mačiau pažado atsiųsti Šventąją Dvasią išsipildymą gyvenime tų Dievo vaikų, kurie meldė, kad jų naštos būtų palengvintos. Naštų palengvinimo stebuklas įvyko taip, kaip pažadėjo Viešpats: Jis ir Dangiškasis Tėvas Savo mokiniams į pagalbą pasiuntė Šventąją Dvasią – Globėją.

Neseniai trys vienos šeimos kartos gedėjo dėl vieno penkiamečio berniuko mirties. Jis netikėtai mirė atostogaudamas su savo šeima. Man buvo suteikta proga vėl stebėti, kaip Viešpats ištikimuosius palaimina pagelbėdamas ir suteikdamas stiprybės ištverti.

Stebėjau, kaip Viešpats lengvina didžiulę jų naštą. Su jais aš buvau kaip Viešpaties sandoros tarnas – tokiomis jūs irgi dažnai būsite, kad gedėtumėte su tais, kurie gedi […] ir guostumėte tuos, kuriems reikia paguodos.5

Kadangi žinojau tai esant tiesa, buvau pamalonintas ir nuramintas, kai prieš laidotuves seneliai pakvietė mane susitikti su jais ir to berniuko tėvais.

Meldžiausi, kad žinočiau, kaip galėčiau padėti Viešpačiui juos paguosti. Kartu susėdome mūsų svetainėje. Šaltą vakarą svetainę sušildžiau židinyje užkūręs nedidelę ugnį.

Pajutau turįs pasakyti, kad juos myliu. Pasakiau, kad jaučiau Viešpaties meilę jiems. Keliais žodžiais bandžiau jiems pasakyti, kad gedžiu dėl jų ir kad vienintelis Viešpats supranta ir sugeba tobulai patirti jų skausmą ir širdgėlą.

Pasakęs tuos kelis žodžius aš pajutau turįs su meile išklausyti jų jausmus.

Kartu praleistą valandą jie kalbėjo daug daugiau nei aš. Iš jų balsų jutau ir iš jų akių mačiau, kad juos veikė Šventoji Dvasia. Paprasto liudijimo žodžiais jie papasakojo, kas nutiko ir kaip jie dėl to jautėsi. Šventoji Dvasia juos jau nuramino suteikdama vilties amžinuoju gyvenimu, kada jų sūnus, miręs be nuodėmės, bus su jais per amžius.

Kiekvienam iš jų suteikdamas kunigystės palaiminimą dėkojau už su mumis buvusios Šventosios Dvasios įtaką. Atėjo Globėjas, kiekvienam iš mūsų suteikdamas vilties, drąsos ir daugiau stiprybės.

Tą vakarą akivaizdžiai pamačiau, kaip Viešpats palengvina Savo žmonių naštas. Jūs prisimenate iš Mormono Knygos Jo žmones, beveik palaužtus naštų, kurias ant jų nugarų užkrovė nuožmūs prižiūrėtojai.

Žmonės maldavo sumažinti naštas, kaip tai daro daugelis tų, kuriuos mylime ir kuriems tarnaujame. Štai liudijimas, kuris, mano žiniomis, yra tikras:

„Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; ir tai aš padarysiu, kad po to būtumėte man liudytojai ir kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.

Ir dabar buvo taip, kad naštos, kurios buvo užkrautos ant Almos ir jo brolių, buvo padarytos lengvos; taip, Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.“6

Tokį stebuklą mačiau ne kartą. Geriausiai palengvinti naštas kitiems mums sekasi padedant Viešpačiui juos sustiprinti. Štai kodėl Viešpats, įpareigodamas mus guosti kitus, įtraukė įsakymą būti Jo liudininkais visuomet ir visur.

To berniuko tėtis ir mama tą vakarą svetainėje liudijo apie Gelbėtoją. Atėjo Šventoji Dvasia ir visi buvo paguosti. Tėveliai buvo sustiprinti. Širdgėlos našta nedingo, tačiau ji tapo labiau pakeliama. Išaugo jų tikėjimas. O jų stiprybė ir toliau augs, jei jie jos prašys ir gyvens dėl jos.

Dvasios liudijimas apie Apmokėjimą, kurį mes patyrėme tą vakarą, taip pat sustiprino ir Jobą, kad jis galėtų panešti savo naštą:

„Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.

Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą.“7

Būtent tos Dvasios liudijimas suteikė jam stiprybės ištverti. Praėjęs gedulą ir aplinkinių žmonių paguodos trūkumą jis išvydo džiaugsmą, kurį patirs ištikimai atlaikiusieji savo išbandymus.

Jobas tai padarė. Jis buvo palaimintas šiame gyvenime. Jobo istorija baigiasi tokiu stebuklu:

„Viešpats laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią.  […]

Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldą lygiai su broliais.

Paskui Jobas gyveno šimtą keturiasdešimt metų, matė savo sūnus ir savo vaikaičius iki ketvirtos kartos.

Pertekęs metų Jobas mirė žiloje senatvėje.“8

Būtent Dvasios liudijimas apie būsimą Apmokėjimą Jobui padėjo ištverti gyvenimo išbandymus, kurių teks patirti mums visiems. Tai yra Tėvo mums duoto didžiojo laimės plano dalis. Jis leido, kad Jo Sūnus per Savo apmokančią auką suteiktų vilties, kuri mus guostų, kad ir kokia būtų sunki kelionė namo pas Jį.

Tėvas ir Sūnus siunčia Šventąją Dvasią tam, kad guostų ir stiprintų Mokytojo mokinius jų kelionėje.

Šį paguodos stebuklą regėjau atvykęs į maldos namus, kuriuose buvo pašarvotas tas berniukas. Mane sustabdė miela jauna moteris, kurios nepažinau. Ji pasakė, kad eina į laidotuves pagedėti ir paguosti.

Ji pasakė, kad į laidotuves iš dalies eina todėl, kad paguostų save. Ji pasakė man, kad neseniai mirė jos pirmasis vaikelis. Ant rankų ji laikė nuostabią mažą mergaitę. Pasisukau link jos, kad pažvelgčiau į tos mažos mergaitės besišypsantį veidelį. Kūdikėlio mamos paklausiau: „Kuo ji vardu“? Ji greitai ir linksmai atsakė: „Jos vardas yra Džoi“ (angl. džiaugsmas). Po sielvarto visada ateina džiaugsmas.“

Ji man sakė savo liudijimą. Pamačiau, kad ramybės ir paguodos ji sėmėsi iš vienintelio patikimo šaltinio. Tik Dievas pažįsta žmonių širdis, tad tik Jis gali nemeluodamas pasakyti: „Žinau, kaip jautiesi.“ Tad aš tegaliu įsivaizduoti jos džiaugsmą ir prieš tai buvusią širdgėlą; tačiau ją mylintis Viešpats tai žino.

Aš tik iš dalies galiu suvokti, kaip Jis džiaugiasi kiekvieną kartą, kai Jo mokiniai Jam padeda kuriam nors mūsų Dangiškojo Tėvo vaikui suteikti truputį ramybės ir džiaugsmo.

Liudiju jums, kad Viešpats kiekvieno iš mūsų, Jo mokinių, prašo padėti pakelti kitų naštas. Esame pasižadėję tai daryti. Liudiju, kad Viešpats per Savo Apmokėjimą ir Prisikėlimą palaužė mirties galią. Liudiju, kad gyvasis Kristus siunčia Globėją, Šventąją Dvasią, tiems, kurie pasižadėjo padėti Jam guosti.

Jūs, kaip ir aš, esate liudininkės tiesos, kuri buvo užrašyta ant mano mamos nešioto ženklelio, kai ji daugiau nei 20 metų tarnavo visuotinėje Paramos bendrijos taryboje. Ant jo buvo parašyta: „Tikroji meilė niekada nesibaigia.“9 Aš vis dar nesuprantu visos šių žodžių prasmės. Tačiau ją iš dalies supratau stebėdamas, kaip ji padeda tiems, kuriems reikia pagalbos. Raštuose parašyta tokia tiesa: „Tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė.“10

Jo meilė niekada nesibaigia ir savo širdyse niekada nesiliausime jautę raginimo „gedėti su tais, kurie gedi […] ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos“.11 Jo pažadėta ramybė niekada neapleis mūsų, jei dėl Jo tarnausime kitiems.

Būdamas Jo liudytojas aš reiškiu padėką už tai, ką jūs taip gerai darote padėdamos gyvajam Viešpačiui Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai, Globėjai, pastiprindamos nusilpusius kelius ir pakeldamos nusvirusias rankas.12 Iš visos savo širdies esu dėkingas už tas moteris, kurios padėjo man ir laimino mane kaip tikrosios Jėzaus Kristaus mokinės. Jėzaus Kristaus vardu, amen.