2010–2019
Palyginimas apie sėjėją
ankstesnis kitas

Palyginimas apie sėjėją

Tik nuo mūsų priklauso, kokius prioritetus pasirinksime ir ką darysime, kad mūsų dirva būtų gera, o mūsų derlius – gausus.

Temos visuotinės konferencijos kalboms paskiriamos ne mirtingąja valdžia, bet Dvasios įkvėpimu. Daugelyje temų aptariami mūsų visų patiriami žemiškieji rūpesčiai. Bet, kaip Jėzus nemokė, kokiu būdu įveikti žemiškuosius iššūkius ar politinę priespaudą Savo dienomis, lygiai taip ir dabar Jis dažniausiai įkvepia Savo tarnus kalbėti apie tai, kaip mes turime reformuoti savo asmeninį gyvenimą, kad pasiruoštume grįžti į dangiškuosius namus. Šį Velykų savaitgalį jaučiuosi skatinamas kalbėti apie vertingą ir nesenstantį mokymą iš vieno Jėzaus palyginimo.

Palyginimas apie sėjėją yra vienas iš nedaugelio palyginimų, aprašytų visose trijose sinoptinėse evangelijose. Taip pat jis yra vienas iš dar mažesnės grupelės palyginimų, kuriuos Jėzus Savo mokiniams paaiškino. Sėkla, kurią sėjo, buvo „žodis apie karalystę“ (Mato 13:19), „žodis“ (Morkaus 4:14) arba „Dievo žodis“ (Luko 8:11), t. y. Viešpaties ir Jo tarnų mokymai.

Skirtingos dirvos, į kurias krito sėklos, simbolizuoja skirtingus būdus, kaip mirtingieji priima tuos mokymus ir jų laikosi. Taigi sėklos, kritusios „prie kelio“ (Morkaus 4:4), nepasiekė mirtingosios dirvos, kurioje būtų galėjusios augti. Jos yra kaip mokymai, kurie pakliuvo į užkietintą, neparuoštą širdį. Apie šiuos daugiau nieko nesakysiu. Mano žinia skirta tiems iš mūsų, kurie įsipareigojome būti Kristaus pasekėjai. Ką darome su Gelbėtojo mokymais savo gyvenime?

Palyginimas apie sėjėją perspėja mus dėl tokių aplinkybių ir požiūrių, kurie gali sutrukdyti gavusiems Evangelijos žinios sėklą duoti gerą derlių.

I. Uolėta dirva; nėra šaknų

Kai kurios sėklos „nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo“ (Morkaus 4:5–6).

Jėzus paaiškino, kad tai apibūdina tuos, kurie „išgirdę žodį […] tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų […]. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta“ (Morkaus 4:16–17).

Kodėl kai kurie besiklausantieji neturi „savyje šaknų“? Tai aplinkybės kai kurių naujų narių, kurie atsivertė tik dėl misionierių ar dėl daugelio patrauklių Bažnyčios savybių, ar dėl daugelio didžių narystės Bažnyčioje vaisių. Neturėdami žodyje šaknų, kilus pasipriešinimui, jie gali nuvysti ir sudžiūti. Tačiau netgi išaugusieji Bažnyčioje – ilgalaikiai nariai – gali nusmukti į tokią būseną, kai nebeturi savyje šaknų. Pažinojau tokių: tai tvirto ir ilgalaikio atsivertimo į Jėzaus Kristaus Evangeliją nepatyrę nariai. Jei neįleidžiame šaknų į Evangelijos mokymus ir pagal juos gyvename ne nuolatos, bet kuris iš mūsų galime savyje suformuoti uolėtą širdį, kuri yra uolėta dirva dvasinėms sėkloms.

Dvasiniam išgyvenimui būtinas dvasinis maistas, ypač pasaulyje, kuris tolsta nuo Dievo tikėjimo ir nuo nekintančių teisumo ir neteisumo tiesų. Amžiuje, kai dominuojantis internetas aukština tikėjimui pavojingas žinias, norėdami stiprinti savo tikėjimą ir išlikti įsišakniję Evangelijoje turime labiau atsiverti dvasinėms tiesoms.

Jaunuoliai, jei toks mokymas atrodo per daug abstraktus, štai jums konkretus pavyzdys! Jei dalijami sakramento simboliai, o jūs rašote SMS žinutes, šnabždatės, žaidžiate elektroninius žaidimus ar darote dar ką nors, kas iš jūsų atima gyvybiškai būtiną dvasinį maistą, kertate savo dvasines šaknis ir širdimi judate link tos uolėtos dirvos. Darotės pažeidžiami ir linkę greit nudžiūti netikėtai susidūrę su tokiomis negandomis kaip draugų izoliacija, bauginimai ar pajuokos. Tai tinka ir suaugusiesiems.

Kitas potencialus dvasinių šaknų naikintojas, kurį sustiprina dabartinės technologijos, nors jis egzistavo visais laikais, – tai žvelgimas į Evangeliją ar Bažnyčią tarsi pro rakto skylutę. Toks ribotas požiūris susitelkia į tam tikrą doktriną, taisyklę ar pastebėtą vadovo ydą ir ignoruoja didingą Evangelijos plano panoramą ir asmeninius bei kolektyvinius jo derliaus vaisius. Prezidentas Gordonas B. Hinklis kartą vaizdingai apibūdino tokį žvelgimą pro rakto skylutę. BJU auditorijai jis kalbėjo apie politikos komentatorius, kurie „degė pasipiktinimu“ dėl svarbaus tų dienų įvykio. „Jie meistriškai išliejo gausybę rūgštaus keiksmų ir pykčio acto. […] Žinoma, – baigė jis, – tai juk tinkamas metas ir vieta talentingam acto pilstytojui.“1 Kita vertus, norėdami tvirtai įsišaknyti Evangelijoje, turime būti nuosaikūs ir saikingai kritiški ir visada stengtis žvelgti plačiau į nuostabų Dievo darbą.

II. Erškėčiai Šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulingumas

Jėzus mokė, kad „kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus“ (Morkaus 4:7). Jis paaiškino, kad tokie „išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas“ (Morkaus 4:18–19). Iš tiesų, tai perspėjimas, į kurį įsiklausyti turime visi.

Pirmiausia kalbėsiu apie turtų apgaulingumą. Kad ir kur būtume savo dvasinėje kelionėje – kad ir kokia būtų mūsų atsivertimo būklė – tai gundo mus visus. Kai požiūriai ar prioritetai yra sutelkti į tai, kaip įsigyti, vartoti ar turėti kokį nors turtą, tai vadiname materializmu. Tiek daug yra pasakyta ir parašyta apie materializmą, kad nėra reikalo dar ką nors prie to pridėti.2 Tikintieji tuo, kas vadinama klestėjimo teologija, kenčia nuo turtų apgaulingumo. Turto turėjimas ar didelės pajamos nėra dangiškos malonės ženklas, o jų nebuvimas nėra dangiškos nemalonės įrodymas. Ištikimam pasekėjui sakydamas, kad amžinąjį gyvenimą šis galėtų paveldėti, jei viską, ką turi, išdalintų vargšams (žr. Morkaus 10:17–24), Jėzus nurodė, kad ne turto turėjimas yra blogis, bet blogis slypi to pasekėjo požiūryje į turtus. Kaip visi žinome, Jėzus gyrė gerąjį samarietį, kuris pasitarnaudamas savo artimui vartojo tokias pat monetas, kokias gavo ir Gelbėtoją išdavęs Judas. Visokio blogio šaknis yra ne pinigai, o meilė pinigams (žr. 1 Timotiejui 6:10).

Mormono Knygoje kalbama apie metą, kai Dievo Bažnyčios „vystymasis pradėjo silpti“ (Almos 4:10), nes „bažnyčios žmonės ėmė […] širdimis prisirišti prie turtų bei tuščių pasaulio dalykų“ (Almos 4:8). Visiems, turintiems gausybę materialaus turto, gresia pavojus, kad tie turtai ir kiti pasaulio dalykai juos dvasiškai „užliūliuos“3. Tai tinkamas įvadas į kitą Gelbėtojo mokymų dalį.

Patys subtiliausi erškėčiai, galintys nusmelkti Evangelijos žodžio poveikį mūsų gyvenime, yra pasaulietiškos jėgos, kurias Jėzus vadino „rūpesčiais, turtais ir šio gyvenimo malonumais“ (Luko 8:14). Jų yra pernelyg daug, kad galėtume išvardinti. Pakaks kelių pavyzdžių.

Kartą Jėzus subarė Savo vyriausiąjį apaštalą Petrą, sakydamas: „Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mato 16:23; taip pat žr. DS 3:6–7; 58:39). Mąstyti žmonių mintimis reiškia savo poelgiuose, prioritetuose ir mąstyme šio pasaulio rūpesčius statyti aukščiau Dievo dalykų.

Pasiduodame „šio pasaulio malonumams“, kai 1) tampame priklausomi nuo to, kas silpnina brangią Dievo suteiktą valios laisvės dovaną; 2) mus apgauna nereikšmingi dėmesį blaškantys dalykai, viliojantys mus tolyn nuo amžinųjų vertybių, ir 3) mus užvaldo nuostata, kad turime teisę į gerus padarinius, – nuostata stabdanti asmeninį augimą, būtiną, kad pasiruoštume savo amžinajam likimui.

Šio gyvenimo rūpesčiai mus nusmelkia, kai leidžiamės paralyžiuojami ateities baimės, stabdančios mūsų žengimą pirmyn su tikėjimu, pasikliaunant Dievu ir Jo pažadais. Prieš dvidešimt penkerius metus mano gerbiamas BJU mokytojas Hju V. Niblis kalbėjo apie pasidavimo pasaulio rūpesčiams pavojus. Per pokalbį jo paklausė, ar dėl sąlygų pasaulyje ir dėl mūsų pareigos skleisti Evangeliją nepradėta ieškoti būdų, kaip „pritaikyti pasaulyje tai, ką darome Bažnyčioje“4.

Jis atsakė: „Tokia ir yra Bažnyčios užduotis, ar ne? Turite būti ryžtingi, turite būti pasiryžę rizikuoti. Čia ir prireikia tikėjimo. […] Mūsų atsidavimas ir turėtų būti išmėginamas, tai turėtų būti sunku, tai turėtų būti nepraktiška, žvelgiant pasaulio akimis.“5

Vos prieš kelis mėnesius BJU studentų miestelyje šį Evangelijos prioritetą patvirtino gerbiamas katalikų bažnyčios vadovas, Filadelfijos arkivyskupas Čarlzas Dž. Čaputas. Kalbėdamas apie „bendrus PDŠ ir katalikų bendruomenėms klausimus“, tokius kaip „santuoka ir šeima, mūsų lytiškumo prigimtis, žmogaus gyvybės šventumas ir religinės laisvės būtinumas“, jis sakė:

„Noriu dar kartą pabrėžti, kaip svarbu iš tiesų gyventi pagal tai, kuo skelbiame tikį. Tam turėtume skirti pirmenybę – ne tik asmeniniame ir šeimos gyvenime, bet ir mūsų bažnyčiose, priimdami politinius sprendimus, tvarkydami verslo reikalus, elgdamiesi su vargšais, kitaip sakant, visur, kad ir ką darytume.“

„Ir štai kodėl tai svarbu, – sakė jis. – Mokykitės iš katalikų. Mes, katalikai, tikime, kad mūsų pašaukimas – būti raugu visuomenėje. Bet yra plonutė linija tarp to, kad esame raugas visuomenėje, ir to, kad visuomenė mus praryja.“6

Gelbėtojo perspėjimas neleisti, kad šio pasaulio rūpesčiai nustelbtų Dievo žodį mūsų gyvenime iš tikrųjų kviečia mus išlaikytini prioritetus tvirtai nustatytus – mūsų širdis nukreiptas – į Dievo įsakymus ir Jo Bažnyčios vadovybę.

Gelbėtojo pavyzdžiai gali padėti mums apie šį palyginimą galvoti kaip apie dirvos palyginimą. Dirvos tinkamumas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, susidūrusio su Evangelijos sėkla, širdies. Kalbant apie imlumą dvasiniams mokymams, kai kurios širdys yra užkietintos ir neparuoštos, kitos – uolėtos dėl nenaudojimo, o dar kitos – nukreiptos į pasaulio dalykus.

III. Nukrito į gerą žemę ir davė derlių

Palyginimas apie sėjėją baigiamas Gelbėtojo pasakojimu apie sėklą, kuri „nukrito į gerą žemę ir davė derlių“, vieni – vienokį, kiti – kitokį (Mato 13:8). Kaip galime pasiruošti būti ta gera žeme ir duoti gerą derlių?

Jėzus paaiškino, kad gera žemė – „tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Luko 8:15). Mes turime Evangelijos žodžio sėklą. Tik nuo mūsų priklauso, kokius prioritetus pasirinksime ir ką darysime, kad mūsų dirva būtų gera, o mūsų derlius – gausus. Turime stengtis tvirtai įsišaknyti ir atsiversti į Jėzaus Kristaus Evangeliją (žr. Kolosiečiams 2:6–7). Tokį atsivertimą pasiekiame melsdamiesi, skaitydami Raštus, tarnaudami ir reguliariai priimdami sakramentą, kad Jo Dvasia visuomet būtų su mumis. Dar turime siekti galingos širdies permainos (žr. Almos 5:12–14), kuri piktus troškimus ir savanaudiškus rūpesčius pakeičia Dievo meile ir troškimu tarnauti Jam ir Jo vaikams.

Liudiju apie viso to tikrumą ir liudiju apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kurio mokymai nurodo kelią ir kurio Apmokėjimas padaro visa tai įmanoma, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Gordon B. Hinckley, “Let Not Your Heart Be Troubled” (Brigham Young University devotional, Oct. 29, 1974), 1; speeches.byu.edu.

  2. Pavyzdžiui, žr. Dallin H. Oaks, “Materialism,” chapter 5 in Pure in Heart (1988), 73–87.

  3. Esu skolingas Nylui A. Maksvelui už šį įsimintiną vaizdinį (see “These Are Your Days,” Ensign, Oct. 2004, 26).

  4. James P. Bell, in “Hugh Nibley, in Black and White,” BYU Today, May 1990, 37.

  5. Hugh Nibley, “Hugh Nibley, in Black and White,” 37–38.

  6. Charles J. Chaput, “The Great Charter at 800: Why It Still Matters,” First Things, Jan. 23, 2015, firstthings.com/web-exclusives/2015/01/the-great-charter-at-800; see also Tad Walch, “At BYU, Catholic Archbishop Seeks Friends, Says U.S. Liberty Depends on Moral People,” Deseret News, Jan. 23, 2015, deseretnews.com/article/865620233/At-BYU-Catholic-archbishop-seeks-friends-says-US-liberty-depends-on-moral-people.html. Dar arkivyskupas Čaputas sakė, kad „kai kurios mūsų geriausios katalikiškos organizacijos arba prarado, arba labai sušvelnino savo religinį tapatumą. […] Brigamo Jango universitetas yra nepaprastas universitetas […], nes tai mokymosi centras, kurį praturtina jo religinis tapatumas. Niekados nepraraskite to“ (“The Great Charter at 800”).