2010–2019
Šventyklos palaiminimai

Šventyklos palaiminimai

Lankydamiesi šventykloje galime pajusti dvasingumą ir ramybę.

Mano mylimi broliai ir seserys, koks dėkingas esu, kad galiu būti su jumis šį nuostabų Velykų rytą, kai mūsų mintys nukrypsta į pasaulio Gelbėtoją. Kiekvienam iš jūsų siunčiu savo meilę ir sveikinimus bei meldžiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas įkvėptų mano žodžius.

Per šią konferenciją sukanka septyneri metai nuo tada, kai buvau palaikytas Bažnyčios prezidentu. Tai buvo įtempti metai, kupini ne tik sunkumų, bet ir nesuskaičiuojamų palaiminimų. Tarp tų man labiausiai patikusių ir švenčiausių palaiminimų buvo progos pašventinti ar peršventinti šventyklas.

Praeitą lapkritį man teko privilegija pašventinti gražią naują Arizonos Finikso šventyklą. Kartu su manimi buvo Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas, vyresnysis Dalinas H. Ouksas, vyresnysis Ričardas Dž. Meinsas, vyresnysis Lynas G. Robinsas ir vyresnysis Kentas F. Ričardsas. Pašventinimo išvakarėse buvo surengta nepakartojama kultūros šventė, kurioje nuostabiai pasirodė daugiau nei 4000 mūsų jaunuolių iš šventyklos apygardos. Kitą dieną ši šventykla buvo pašventinta per tris šventas ir įkvepiančias sesijas.

Šventyklų statymas labai aiškiai rodo Bažnyčios augimą. Šiuo metu visame pasaulyje veikia 144 šventyklos, 5 yra remontuojamos ir dar 13 statoma. Be to, pradėti įvairūs 13 šventyklų, apie kurias skelbėme anksčiau, pasiruošimo statyboms darbai. Šiais metais tikimės pakartotinai pašventinti 2 šventyklas ir užbaigti bei pašventinti penkias naujas šventyklas.

Pastaruosius dvejus metus pastangas buvome sutelkę į anksčiau paskelbtų šventyklų užbaigimą, tad laikinai neplanavome papildomų šventyklų statybų. Tačiau šį rytą man labai malonu paskelbti tris naujas šventyklas, kurios bus pastatytos šiose vietose: Abidžane, Dramblio Kaulo Krante; Port o Prense, Haityje, ir Bankoke, Tailande. Kokie nuostabūs palaiminimai laukia mūsų ištikimųjų narių šiose vietovėse, kaip ir visur, kur tik pasaulyje yra šventyklos.

Ir toliau tiriame poreikius bei ieškome vietų kitoms šventykloms, nes trokštame, kad kuo daugiau narių turėtų galimybę šventyklą lankyti be didelių laiko ir išteklių aukų. Kaip ir praeityje, taip ir toliau jus informuosime apie šiuo klausimu priimtus sprendimus.

Kai mąstau apie šventyklas, mano mintys nukrypsta į ten gaunamus gausius palaiminimus. Įžengdami pro šventyklos duris mes paliekame pasaulio pramogas ir sumaištį. Šios šventovės viduje randame grožį ir tvarką. Tai yra vieta mūsų sieloms pailsėti ir atsikvėpti nuo gyvenimo rūpesčių.

Lankydamiesi šventykloje galime pajusti dvasingumą ir ramybę, pranokstančius bet kokius kitus jausmus, galinčius ateiti į žmogaus širdį. Suvoksime tikrąją šių Gelbėtojo žodžių prasmę: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. […] Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“1

Tokia ramybė gali pripildyti bet kokią širdį – neramią, prislėgtą sielvarto, sumišusią, meldžiančią pagalbos.

Neseniai asmeniškai susipažinau su vienu vaikinu, kuris šventykloje lankėsi su pagalbos meldžiančia širdimi. Prieš daugelį mėnesių jis buvo gavęs pašaukimą tarnauti misionieriumi Pietų Amerikoje. Tačiau dokumentai vizai gauti buvo taip ilgai tvarkomi, kad jis buvo paskirtas į kitą misiją Jungtinėse Valstijose. Nors nusiminė, kad negalės tarnauti pirmojo pašaukimo vietoje, gavęs naują paskyrimą, jis uoliai darbavosi, pasiryžęs tarnauti visomis savo išgalėmis. Tačiau jo ryžtą silpnino neigiama įtaka misionierių, kuriems, jo manymu, labiau rūpėjo smagiai praleisti laiką, nei dalintis Evangelija.

Po kelių mėnesių šį vaikiną ištiko labai rimtas sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis buvo dalinai paralyžiuotas; tad buvo išsiųstas į namus gydytis.

Po kelių mėnesių vaikinas visiškai pasveiko, o paralyžius dingo. Jis buvo informuotas, kad vėl galės tarnauti misionieriumi – šio palaiminimo jis meldė kiekvieną dieną. Liūdino tik tai, kad jis turėjo grįžti į tą pačią misiją, iš kurios išvyko, kurioje kai kurių misionierių elgesys ir požiūris buvo ne visai deramas.

Į šventyklą jis atvyko ieškodamas paguodos ir patvirtinimo, kad būdamas misionieriumi patirs gerų dalykų. Jo tėvai irgi meldėsi, kad šis apsilankymas šventykloje reikiamai padėtų jų sūnui.

Po sesijos įėjęs į celestialinį kambarį vaikinas atsisėdo į kėdę ir pradėjo melsti savo Dangiškojo Tėvo patarimo.

Netrukus į celestialinį kambarį įėjo kitas vaikinas, vardu Lendonas. Kai įėjo į kambarį, jo žvilgsnį iš karto patraukė kėdėje sėdintis užsimerkęs ir akivaizdžiai besimeldžiantis vaikinas. Lendonas pajuto aiškų raginimą pasikalbėti su tuo vaikinu. Tačiau nedrįsdamas trukdyti jis nusprendė palaukti. Praėjus kelioms minutėms vaikinas vis dar meldėsi. Lendonas suprato, kad nebegali ignoruoti raginimo. Jis priėjo prie vaikino ir švelniai palietė jo petį. Vaikinas žvilgtelėjo aukštyn nustebęs, kad kažkas jam sutrukdė. Lendonas tyliai tarė: „Pajutau norą pasikalbėti su jumis, nors ne visai žinau kodėl.“

Kai jie pradėjo kalbėtis, vaikinas Lendonui išliejo savo širdį paaiškindamas situaciją ir pabaigoje išsakydamas troškimą būti nuramintas ir padrąsintas dėl misijos. Lendonas, pats prieš metus grįžęs iš sėkmingos misijos, papasakojo, ką patyrė misijoje, su kokiais iššūkiais bei rūpesčiais teko susidurti, kaip prašė pagalbos iš Viešpaties ir kokius palaiminimus gavo. Jo žodžiai buvo guodžiantys ir patikinantys, o jo entuziazmas dėl misijos buvo užkrečiantis. Kai galiausiai vaikino baimės atslūgo, jį apgaubė ramybė. Supratęs, kad į jo maldą buvo atsakyta, jis pajuto gilų dėkingumą.

Abu vaikinai kartu pasimeldė, ir tada Lendonas susiruošė išeiti, laimingas, kad paklausė gauto įkvėpimo. Kai jis pakilo, vaikinas paklausė Lendono: „Kurioje misijoje tarnavote?“ Iki tol nė vienas iš jų nebuvo užsiminęs, kurioje misijoje tarnavo. Kai Lendonas pasakė savo misijos pavadinimą, vaikino akyse ėmė tvinkti ašaros. Lendonas tarnavo toje pačioje misijoje, į kurią sugrįš tas vaikinas!

Neseniai Lendonas laiške man papasakojo, ką tas vaikinas jam pasakė prieš išsiskiriant: „Tikėjau, kad Dangiškasis Tėvas mane palaimins, tačiau net neįsivaizdavau, kad man padėti Jis atsiųs žmogų, kuris tarnavo mano misijoje. Dabar jau žinau, kad viskas bus gerai.“2 Nuolanki nuoširdi malda buvo išklausyta ir atsakyta.

Mano broliai ir seserys, gyvenime pasitaikys pagundų; patirsime išmėginimų ir iššūkių. Jei lankysime šventyklą ir prisiminsime ten sudarytas sandoras, sugebėsime geriau įveikti tas pagundas ir pakelti savo išmėginimus. Šventykloje galime surasti ramybę.

Šventyklos palaiminimai yra neįkainojami. Vienas palaiminimų, už kurį esu dėkingas kiekvieną savo gyvenimo dieną, yra tas, kurį mudu su mano mylima žmona Frensis gavome klūpodami prie šventojo altoriaus ir sudarydami sandoras, surišančias mudu visai amžinybei. Man nėra brangesnio palaiminimo nei ramybė ir paguoda, kylančios iš žinojimo, kad mudu vėl būsime drauge.

Mūsų Dangiškasis Tėvas telaimina mus garbinimo šventykloje dvasia, kad būtume paklusnūs Jo įsakymams ir rūpestingai sektume mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pėdomis. Liudiju, kad Jis yra mūsų Išpirkėjas. Jis yra Dievo Sūnus. Jis yra Tas, kuris tą pirmąjį Velykų rytą išėjo iš kapo, visiems Dievo vaikams atnešdamas amžinojo gyvenimo dovaną. Šią nuostabią dieną švęsdami tą svarbų įvykį sukalbėkime dėkingumo maldas už Jo nuostabias ir nepakartojamas dovanas mums. Kad taip būtų, nuolankiai meldžiu Jo šventu vardu, amen.