2010–2019
Palaidūno belaukiant
ankstesnis kitas

Palaidūno belaukiant

Kad jūs ir aš gautume apreiškimą suprasti, kaip tinkamai elgtis su tais žmonėmis, kurie yra nuklydę.

Savo žemiškosios tarnystės metu Gelbėtojas Jėzus Kristus mokė apie Savo gydančiąją ir apmokančiąją galią. Kartą, kaip rašoma Evangelijos pagal Luką 15-ame skyriuje, Naujajame Testamente, Jis net buvo kritikuojamas dėl to, kad valgė ir leido laiką su nusidėjėliais (žr. Luko 15:2). Gelbėtojas pasinaudojo šia kritika kaip galimybe mokyti visus mus, kaip elgtis su tais, kurie nuklydo nuo savo kelio.

Savo oponentams Jis atsakė užduodamas du svarbius klausimus:

„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!“ (Luko 15:4.)

„Kuri moteris, turėdama dešimt drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda?“ (Luko 15:8.)

O tada Gelbėtojas pateikia palyginimą apie sūnų palaidūną. Šis palyginimas nėra nei apie šimtą avių, nei apie dešimt drachmų, tai palyginimas apie vieną brangų sūnų, kuris nuklydo. Ko per šį palyginimą Gelbėtojas moko apie tai, kaip elgtis, kai šeimos narys nuklysta nuo kelio?

Sūnus palaidūnas praneša tėvui, kad jis nori savo paveldo dabar. Jis nori palikti saugius namus bei šeimą ir užsiimti pasaulio reikalais (žr. Luko 15:12–13). Atkreipkite dėmesį, kad Gelbėtojo palyginime tėvas meiliai atsako į sūnaus prašymą atiduodamas jo palikimą. Be abejo, tėvas tikriausiai padarė viską, ką galėjo, kad įtikintų sūnų likti. Tačiau, kai suaugęs sūnus apsisprendžia, išmintingas tėvas leidžia jam eiti. Tėvas parodo nuoširdžią meilę, o tada stebi ir laukia (žr. Luko 15:20).

Mano šeima patyrė šį tą panašaus. Mano du ištikimi broliai, nuostabi sesuo ir aš buvome auginami pavyzdingų tėvų. Namuose buvome mokomi Evangelijos, sėkmingai subrendome ir visi keturi buvome užantspauduoti šventykloje su savo sutuoktiniais. Tačiau 1994-aisiais mano sesuo Siuzana nusivylė Bažnyčia ir kai kuriais jos mokymais. Ją įtikino tie, kurie išjuokdavo ir kritikuodavo pirmuosius Bažnyčios vadovus. Ji leido, kad jos tikėjimas gyvaisiais pranašais ir apaštalais sumenktų. Laikui bėgant abejonės įveikė jos tikėjimą ir ji pasirinko palikti Bažnyčią. Siuzana sutiko, kad pasidalinčiau jos istorija vildamasi, kad galbūt tai padės kitiems.

Aš, mano broliai ir mūsų našlė mama buvome sukrėsti. Neįsivaizdavome, kokios priežastys galėjo priversti ją apleisti savo tikėjimą. Atrodė, kad mano sesers pasirinkimai daužyte daužo mamos širdį.

Mano broliai ir aš tarnavome vyskupais bei kvorumo prezidentais ir buvome patyrę sėkmės džiaugsmą gelbėdami apylinkės bei kvorumo narius, kai palikdavome devyniasdešimt devynias ir eidavome ieškoti vienos. Tačiau šiuo atveju mūsų atkaklios pastangos bandant išgelbėti seserį ir kviečiant ją sugrįžti tik dar labiau ją tolino.

Ieškant dangiškojo vadovavimo, kaip galėtume deramai elgtis su ja, pasidarė aišku, kad turime sekti tėvo iš palyginimo apie sūnų palaidūną pavyzdžiu. Siuzana pati pasirinko ir, tam tikra prasme, turėjome ją paleisti, pasirūpinę, kad ji jaustų ir žinotų apie mūsų nuoširdžią meilę jai. Taigi, atnaujinę savo meilę ir maloningumą, stebėjome ir laukėme.

Mano mama nerimavo dėl Siuzanos ir nesiliovė jos mylėjusi. Kaskart nuvykusi į šventyklą, neprarasdama vilties mama nuolat palikdavo Siuzanos vardą maldų dėžutėje. Mano vyresnysis brolis su žmona, gyvenę netoli Siuzanos Kalifornijoje, kvietė ją į visus šeimos renginius. Kasmet savo namuose jie suruošdavo Siuzanos gimtadienio pietus. Jie nuolat palaikydavo ryšį su ja, kad ji žinotų apie jų tikrą meilę jai.

Mano jaunesnysis brolis su žmona bendravo su Siuzanos vaikais Jutoje, rūpinosi ir mylėjo juos. Jie nuolat kvietė jos vaikus į šeimos susibūrimus, o kai atėjo laikas Siuzanos anūkės krikštui, mano brolis buvo ten, kad atliktų apeigas. Siuzana taip pat turėjo mylinčius šeimos mokytojus ir lankančiąsias seseris, kurie niekuomet nepasidavė.

Kai mūsų vaikai išvyko į misijas, o vėliau tuokėsi, Siuzana buvo pakviesta ir dalyvavo tose šeimos šventėse. Mes kruopščiai ruošėme šeimos renginius, kad Siuzana ir jos vaikai galėtų būti su mumis ir žinotų, kad mes juos mylime, ir kad jie yra mūsų šeimos dalis. Kai Siuzana gavo aukštesnįjį mokslinį laipsnį Kalifornijos universitete, visi buvome ten, kad palaikytume ją. Nors ir negalėjome priimti visų jos pasirinkimų, mes galėjome priimti ją. Mes mylėjome, stebėjome ir laukėme.

2006-aisiais, praėjus 12-ai metų, kai Siuzana paliko Bažnyčią, mūsų duktė Keitė su savo vyru persikėlė į Kaliforniją, kur šis galėjo mokytis teisės mokykloje. Jie gyveno tame pačiame mieste, kaip ir Siuzana. Ši jauna pora kreipdavosi į tetą Siuzaną pagalbos bei paramos ir ją mylėjo. Siuzana padėdavo prižiūrėti mūsų dvejų metukų anūkę Liusę ir, be abejo, jai tekdavo padėti Liusei sukalbėti vakaro maldas. Vieną dieną Keitė paskambino man ir paklausė, ar kada galvojau, kad Siuzana kada nors sugrįš į Bažnyčią. Užtikrinau ją, kad jaučiu, jog ji sugrįš ir kad mums ir toliau reikia likti kantriems. Prabėgo dar treji metai. Su nesibaigiančia meile mes stebėjome ir laukėme.

Prieš šešerius metus tokį pat savaitgalį su žmona Marsija sėdėjome pirmoje eilėje šiame konferencijų centre. Tą dieną turėjau būti palaikytas kaip naujasis visuotinis įgaliotinis. Marsija, kuri nuolat turi ryšį su Dvasia, parašė man raštelį: „Manau, jau laikas Siuzanai sugrįžti.“ Mano duktė Keitė pasiūlė man išeiti, paskambinti Siuzanai ir pasiūlyti jai stebėti visuotinę konferenciją tą dieną.

Šių dviejų didžių moterų paragintas, išėjau į fojė ir paskambinau savo seseriai. Atsiliepė jos balso paštas ir aš tiesiog palikau žinutę: pakviečiau ją pažiūrėti visuotinės konferencijos sesiją. Ji gavo tą žinutę. Mūsų džiaugsmui, ji pajuto raginimą stebėti visas konferencijos sesijas. Ji išgirdo pranašus ir apaštalus, kuriuos mylėjo jaunystėje. Ji sužinojo naujus vardus, kurių anksčiau negirdėjo, tokius kaip prezidentas Uchtdorfas, vyresnieji Bednaris, Kukas, Kristofersonas ir Andersenas. Per tą ir kitus unikalius dangaus pasiųstus potyrius mano sesuo, kaip sūnus palaidūnas, susimąstė (žr. Luko 15:17). Pranašų bei apaštalų žodžiai ir jos šeimos meilė paskatino ją apsisukti ir pradėti grįžti namo. Po 15-os metų mūsų duktė ir sesuo, kuri buvo paklydusi, vėl atsirado. Stebėjimas ir laukimas pasibaigė.

Siuzana šį patyrimą apibūdina taip, kaip Lehis Mormono Knygoje. Ji paleido geležies lazdą ir atsidūrė tamsos migloje (žr. 1 Nefio 8:23). Ji tvirtina nežinojusi, jog yra nuklydusi, kol jos tikėjimo nepabudino Kristaus Šviesa, kuri ryškiai nušvietė akivaizdų skirtumą tarp to, ką ji jautė pasaulyje, ir to, ką jai siūlė Viešpats bei jos šeima.

Per pastaruosius šešerius metus įvyko stebuklas. Siuzana atnaujino savo liudijimą apie Mormono Knygą. Ji gavo šventyklos rekomendaciją. Ji tarnavo kaip apeigininkė šventykloje, o šiuo metu moko Evangelijos doktrinos klasę savo apylinkėje. Dangaus langai atsivėrė jos vaikams ir vaikaičiams ir, nors būta skaudžių pasekmių, atrodo, tarsi ji niekuomet nebuvo išėjusi.

Kai kurie iš jūsų, kaip Nylsonų šeima, turite nuklydusių nuo kelio šeimos narių. Gelbėtojas nurodo visiems, turintiems šimtą avių, palikti devyniasdešimt devynias ir eiti ieškoti bei gelbėti tos vienos. Jis nurodo turintiems dešimt drachmų ir pametusiems vieną ieškoti, kol rasite. Kai nuklydęs yra jūsų sūnus ar duktė, brolis ar sesuo, ir jis ar ji pasirinko išeiti, savo šeimoje mes išmokome, kad viskas, ką dar galime padaryti, – tai mylėti tą žmogų iš visos širdies ir stebėti, melstis bei laukti, kol apsireikš Viešpaties ranka.

Galbūt pati svarbiausia pamoka, kurios mane mokė Viešpats šio proceso metu, vyko per šeimos Raštų studijavimą po to, kai mano sesuo paliko Bažnyčią. Mums kartu studijuojant, mūsų sūnus Deividas skaitė Luko 15-ą skyrių. Kai jis perskaitė palyginimą apie sūnų palaidūną, tądien išgirdau jį kitaip nei kada nors anksčiau. Dėl kažkokios priežasties, aš nuolat tapatindavausi su sūnumi, kuris liko namuose. Kai tą rytą Deividas skaitė, aš suvokiau, kad kažkokiu būdu būtent buvau sūnus palaidūnas. Visi mes kartais stokojame Dievo garbės (žr. Romiečiams 3:23). Visiems mums reikia Gelbėtojo Apmokėjimo, kad išgydytų mus. Visi esame nuklydę ir turime būti surasti. Tas apreiškimas tądien padėjo man suprasti, kad tiek mano seseriai, tiek man reikia Gelbėtojo meilės ir Jo Apmokėjimo. Mudu su Siuzana išties buvome tame pačiame kelyje atgal į namus.

Palyginime Gelbėtojo žodžiai, kurie apibūdina tėvą, sveikinantį sugrįžusį sūnų palaidūną, yra labai stiprūs, ir aš tikiu, kad jie gali apibūdinti jūsų ir mano jausmus, kuriuos patirsime grįžę pas Tėvą į savo dangiškuosius namus. Jie moko apie tėvą, kuris myli, laukia ir stebi. Tokie yra Gelbėtojo žodžiai: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Luko 15:20).

Meldžiu, kad jūs ir aš gautume apreiškimą suprasti, kaip tinkamai elgtis su tais žmonėmis, kurie yra nuklydę; kad mylėdami, stebėdami ir laukdami palaidūno, turėtume Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kantrybės ir meilės. Jėzaus Kristaus vardu, amen!