2010–2019
Viešpats – mano šviesa
ankstesnis kitas

Viešpats – mano šviesa

Mūsų gebėjimą likti tvirtiems ir ištikimai sekti Gelbėtoju nepriklausomai nuo gyvenimo staigmenų labai stiprina teisios šeimos ir krisčioniška mūsų apylinkių bei skyrių vienybė.

Šiuo Velykų laikotarpiu apmąstome mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus parūpintą išgelbėjimą ir džiūgaujame juo.1

Dėl pasaulietiško nelabumo per žemę ūžiantys neramumai sukuria pažeidžiamumo pojūtį. Per šiuolaikines ryšio priemones sklindanti nedorybė, nelygybė ir neteisybė daugeliui sukelia įspūdį, kad gyvenimas iš esmės yra neteisingas. Nors šie išbandymai gali būti sunkūs, jie neturi mūsų atitraukti nuo Kristaus dieviško užtarimo už mus minėjimo ir džiūgavimo. Gelbėtojas tiesiogine prasme „pasiekė pergalę prieš mirtį“. Iš gailestingumo ir užuojautos Jis paėmė ant savęs mūsų nedorybes ir prasižengimus ir tuo išpirko mus – patenkino teisingumo reikalavimus dėl visų, kurie atgailaus ir tikės Jo vardą.2

Jo didinga apmokančioji auka yra nepaprastai svarbi – svarbesnė, nei mirtingieji gali suvokti. Šis malonės poelgis teikia ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą.3

O kaip mums elgtis atšiaurioje mus supančioje realybėje?

Mano žmonai Merei visada patikdavo saulėgrąžos. Ji džiūgauja, kai pamato jas gana neįtikėtinose šalikelės vietose. Į namus, kuriuose gyveno mano seneliai, veda gruntinis kelias. Kai įsukdavome į tą kelią Merė dažnai sakydavo: „Kaip manai, ar šiandien pamatysime tas nuostabias saulėgrąžas?“ Stebėdavomės, kad saulėgrąžos vešėdavo dirvoje, išvažinėtoje žemės ūkio bei sniego valymo technikos ir prikaupusioje medžiagų, dėl kurių žemė nelaikoma tinkama saulėgrąžoms augti.

Be to, kad auga nepalankioje dirvoje, jaunos saulėgrąžos dar pasižymi tuo, kad jų pumpuras seka saulę, keliaujančią dangumi. Taip jos gauna gyvybę teikiančią energiją, kol pražysta savo nuostabia geltona spalva.

Jei mes, kaip tos jaunos saulėgrąžos, sekame pasaulio Gelbėtoją, Dievo Sūnų, tai klestėsime ir tapsime šlovingi, nepaisant daugelio nepalankių aplinkybių. Jis tikrai yra mūsų šviesa ir gyvybė.

Palyginime apie kviečius ir rauges Gelbėtojas savo mokiniams pareiškė, kad papiktintojai ir nedorėliai bus išrankioti Jo karalystės.4 Bet kalbėdamas apie ištikimuosius Jis sakė: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.“5 Kaip žmonės, kaip Kristaus mokiniai, gyvenantys priešiškame pasaulyje, kuris tikrai yra sumaištyje, mes galime klestėti ir žydėti, jei tik esame įsišakniję Gelbėtojo meilėje ir nuolankiai sekame Jo mokymais.

Mūsų gebėjimą likti tvirtiems ir ištikimai sekti Gelbėtoju nepriklausomai nuo gyvenimo permainų labai stiprina teisios šeimos ir krisčioniška mūsų apylinkių bei skyrių vienybė.6

Tinkama valanda namuose

Pagal Dievo planą šeima skirta „teikti mums laimę, padėti mokytis teisingų principų meilingoje aplinkoje ir pasiruošti amžinajam gyvenimui“7. Nuostabias religingo gyvenimo tradicijas namuose turime įdiegti į savo vaikų širdis.

Mano dėdė Vonas Robertsas Kimbolas buvo pažangus studentas, įkvepiantis rašytojas ir BJU futbolo komandos puolėjas. 1941 m. gruodžio 8 d., kitą dieną po Perl Harboro atakos, jis užsirašė į JAV karinį jūrų laivyną. Vykdydamas agitacinį pavedimą Albanyje, Niujorko valst., Reader’s Digest žurnalui jis pateikė trumpą straipsnį. Žurnalas jam sumokėjo 200 dolerių ir jo straipsnį, pavadintą „Tinkamas metas namuose“, išspausdino 1944 m. gegužės mėn. numeryje.

Štai ištrauka iš to Reader’s Digest žurnalo straipsnio, kuriame jis kalba kaip jūreivis:

„Tinkama valanda namuose

Vieną vakarą Albanyje, Niujorko valst., paklausiau jūreivį kuri valanda. Jis išsitraukė didžiulį laikrodį ir atsakė: „Dabar 7:20.“ Žinojau, kad buvo kur kas vėliau. „Ar tavo laikrodis nesustojęs?“ – paklausiau.

„Ne, – atsakė jis, – aš vis dar gyvenu pagal Jutos laiką. Esu iš pietinės Jutos. Šį laikrodį man padovanojo tėtis, kai stojau į karinį laivyną. Jis sakė, kad laikrodis padės man nepamiršti namų.

Kai jis rodo 5 val., žinau, kad tėtis važiuoja melžti karvių. O kiekvieną vakarą, kai jis rodo 19:30, žinau, kad visa šeima sėdi prie gausiai padengto stalo, tėtis dėkoja Dievui už tai, kas ant jo, ir prašo Jį saugoti mane […], – tarė jis. – Kuri valanda čia, galiu lengvai sužinoti. Aš noriu žinoti, kuri valanda Jutoje.“8

Netrukus po straipsnio išspausdinimo jis buvo paskirtas tarnauti Ramiajame vandenyne. 1945 m. gegužės mėn. 11 d., jam tarnaujant Jungtinių Valstijų lėktuvnešyje Bunker Hill prie Okinavos, laivą atakavo du mirtininkų lėktuvai.9 Žuvo beveik 400 įgulos narių, tarp jų mano dėdė Vonas.

Vyresnysis Spenseris V. Kimbolas išreiškė nuoširdžią užuojautą Vono tėvui, pažymėdamas Vono vertumą ir Viešpaties patikinimą, kad „tie, kurie miršta [Viešpatyje], neragaus mirties, nes ji bus jiems saldi“10. Vono tėvas švelniai pasakė, kad nors Vonas palaidotas jūroje, Dievo ranka paims Voną į jo dangiškus namus.11

Po dvidešimt aštuonerių metų apie Voną per visuotinę konferenciją kalbėjo Prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Jis sakė: „Gerai pažinojau tą šeimą. […] Esu su jais klūpojęs karštoje maldoje. […] Ugdymas namuose virto amžinais šios didelės šeimos palaiminimais.“ Prezidentas Kimbolas pakvietė kiekvieną šeimą „klūpoti [ir…] melstis už savo sūnus ir dukras du kartus per dieną.“12

Broliai ir seserys, jei ištikimai su šeima melsimės, studijuosime Raštus, rengsime šeimos namų vakarus, teiksime kunigystės palaiminimus ir švęsime šabo dieną, mūsų vaikai žinos, kuri valanda namuose. Jie bus pasiruošę amžiniesiems namams danguje, kad ir kas juos ištiktų šiame sunkumų kupiname pasaulyje. Gyvybiškai svarbu, kad mūsų vaikai žinotų, jog namuose jie yra mylimi ir saugūs.

Vyrai ir žmonos yra lygiaverčiai partneriai.13 Jie turi skirtingas, bet viena kitą papildančias atsakomybes. Žmona gali gimdyti vaikus, ir tai laimina visą šeimą. Vyras gali gauti kunigystę, ir tai laimina visą šeimą. Bet šeimos taryboje žmonos ir vyrai svarbiausius sprendimus priima kaip lygiaverčiai partneriai. Jie drauge nusprendžia, kaip mokys ir drausmins vaikus, kaip leis pinigus, kur gyvens, ir priima daug kitų šeimos sprendimų. Juos priima drauge, paprašę Viešpaties patarimo. Tikslas – amžinoji šeima.

Kristaus šviesa visų Dievo vaikų širdyse pasėja amžinąją šeimos prigimtį. Vienas mano mėgstamas rašytojas, ne mūsų tikėjimo, yra pasakęs: „Gyvenime yra labai daug neesminių dalykų […]; šeima yra tikras, esminis, amžinas dalykas; ją turime saugoti, ja turime rūpintis, jai turime būti ištikimi.“14

Bažnyčia, kaip vieninga šeima, padeda mums susitelkti į Gelbėtoją

Šalia šeimos, labai svarbi yra ir Bažnyčia. „Bažnyčios organizacija ir priemonės yra skirtos visiems Dievo vaikams mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Ji turi kunigystės įgaliojimą atlikti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas visiems, kurie yra verti ir nori jas gauti.“15

Pasaulyje bujoja nesutarimai, nedorybė, labai pabrėžiamos išsiskiriančios kultūros ir nelygybė. Bažnyčioje nariai, išskyrus kalbos pagrindu suorganizuotus padalinius, apylinkėms ir skyriams priskiriami pagal gyvenamąją vietą. Neskirstome pagal klases ar padėtį.16 Džiaugiamės faktu, kad įvairios rasės ir kultūros sudaro vieną teisų susirinkimą. Mūsų apylinkės šeima yra svarbi mūsų pažangai, laimei ir asmeniniam siekiui būti panašesniems į Kristų.

Kultūros dažnai skiria žmones ir kartais yra prievartos bei diskriminacijos šaltiniai.17 Mormono Knygoje bene stipriausiais žodžiais aprašomos nelabų protėvių tradicijos, sukėlusios smurtą, karą, piktadarybes, nedorybę ir net ištisų tautų sunaikinimą.18

Visiems mums būtinos Bažnyčios kultūros apibūdinimą geriausia pradėti nuo Raštų ištraukos, esančios 4 Nefio knygoje. 2-oje eilutėje rašoma: „Visi žmonės buvo atversti į Viešpatį, ant viso žemės veido, tiek nefitai, tiek ir lamanitai, ir tarp jų nebuvo jokių nesutarimų ar ginčų, ir kiekvienas teisingai elgėsi su kitu.“ 16-oje eilutėje rašoma: „Ir tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.“ Atkreipkime dėmesį, kad būtent „dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų“19. Tai yra kultūra, kurios siekiame.

Gilios kultūros vertybės ir įsitikinimai glaudžiai susiję su tuo, kas esame. Pasiaukojimo, dėkingumo, tikėjimo ir teisumo tradicijas turime branginti ir saugoti. Šeimos turi džiaugtis tikėjimą ugdančiomis tradicijomis ir saugoti jas.20

Vienas iš svarbiausių bet kurios kultūros bruožų yra jos kalba. San Fransiske, Kalifornijoje, krašte, kur aš gyvenau, buvo septyni kalbos pagrindu įkurti padaliniai. Mūsų doktrina dėl kalbų yra išdėstyta Doktrinos ir Sandorų 90 skyriaus  11 eilutėje  : „Nes tą dieną bus taip, kad kiekvienas žmogus evangelijos pilnatvę girdės savo gimtuoju liežuviu ir savo gimtąja kalba.“

Kai Dievo vaikai meldžiasi Jam savo gimtąja kalba, tai yra jų širdies kalba. Aišku, kad širdies kalba yra brangi visiems žmonėms.

Mano vyresnysis brolis Džozefas yra gydytojas ir daugelį metų dirbo San Fransisko įlankos rajone. Į jo kabinetą atėjo senas samojietis Bažnyčios narys, kuris lankėsi pas jį pirmą kartą. Jį kankino baisus sekinantis skausmas. Buvo nustatyta, kad jis serga inkstų akmenlige, ir buvo paskirtas atitinkamas gydymas. Šis ištikimas narys pasakė, kad jo tikslas buvo tik sužinoti, kas yra negerai, kad jis galėtų samojietiškai melstis Dangiškajam Tėvui dėl savo sveikatos problemos.

Svarbu, kad nariai suprastų Evangeliją savo širdies kalba, kad galėtų melstis ir veikti pagal Evangelijos principus.21

Tačiau esant kalbų įvairovei ir gražioms pakylėjančioms kultūrinėms tradicijoms, mūsų širdys turi būti sujungtos vienybe.22 Viešpats pabrėžtinai pasakė: „Tegul kiekvienas vertina savo brolį kaip save patį. […] Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“23 Nors branginame įvairias kultūras, mūsų tikslas yra susivienyti visais Jėzaus Kristaus Evangelijos kultūros, papročių ir tradicijų atžvilgiais.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia dabar stipri kaip niekada

Suprantame, kad kai kuriems nariams stengiantis stiprinti savo tikėjimą ir liudijimą kyla klausimų ir abejonių. Turime vengti kritikos ir neteisti tų, kuriems kyla abejonių, – esminių ar ne. Kita vertus, abejojantieji turi daryti viską, ką gali, kad sustiprintų savo tikėjimą ir liudijimą. Kantrus ir nuolankus studijavimas, apmąstymas, meldimasis ir gyvenimas pagal Evangelijos principus bei tarimasis su atitinkamais vadovais yra geriausi būdai išspręsti klausimus ir išsklaidyti abejones.

Kai kurie pareiškia, kad mūsų dienomis Bažnyčią palieka daugiau narių ir kad yra daugiau abejojančių ir netikinčių nei anksčiau. Tai paprasčiausiai netiesa. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia dabar stipri kaip niekada. Narių, prašančių pašalinti jų vardus iš Bažnyčios sąrašų, skaičius visada buvo labai mažas ir pastaraisiais metais jis daug mažesnis nei anksčiau.24 Smarkiai išaugo tokie pamatuojami rodikliai, kaip galiojančią šventyklos rekomendaciją turinčių narių skaičius; visą dešimtinę mokančių suaugusių narių skaičius ir misionierių skaičius. Noriu pakartoti: Bažnyčia dabar stipri kaip niekada. Bet „atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė“25. Mes tiesiame ranką kiekvienam.

Jei dabartinės jūsų aplinkybės atrodo niūrios, sunkios ir beveik nepakeliamos, prisiminkite, kad sielą plėšančioje Getsemanės tamsoje ir nesuvokiamoje Kalvarijos kankynėje ir agonijoje Gelbėtojas atliko Apmokėjimą, išsprendžiantį baisiausias šio gyvenimo problemas. Jis tai padarė dėl jūsų ir dėl manęs. Jis tai padarė todėl, kad myli mus, ir todėl, kad myli savo Tėvą ir paklūsta Jam. Mes būsime išgelbėti iš mirties, net iš jūros gelmių.

Mūsų saugumas šiame gyvenime ir amžinybėje priklausys nuo asmeninio ir šeimos teisumo, Bažnyčios apeigų priėmimo ir sekimo Gelbėtoju. Tai yra mūsų priebėga nuo audros. Jei jaučiatės vieniši, jūs galite ryžtingai stovėti už teisumą, žinodami, kad Apmokėjimas apsaugos ir palaimins jus labiau, nei galite suvokti.

Turime atminti Gelbėtoją, laikytis savo sandorų ir sekti Dievo Sūnų, kaip jaunos saulėgrąžos seka saulę. Sekimas Gelbėtojo šviesa ir pavyzdžiu atneš mums džiaugsmą, laimę ir ramybę. Kaip skelbia 27 psalmė  , „Viešpats – mano šviesa ir išgelbėjimas“26.

Šį Velykų savaitgalį, kaip vienas iš Gelbėtojo apaštalų, iškilmingai liudiju apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Žinau, kad Jis gyvas. Pažįstu Jo balsą. Liudiju apie Jo dieviškumą ir Apmokėjimo tikrumą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.