2010–2019
Apie nuoširdumą
ankstesnis kitas

Apie nuoširdumą

Broliai, meldžiuosi, kad atsispirtumėte pagundai tapti dėmesio centrais ir siektumėte aukštesnės garbės: tapti nuolankiais, nuoširdžiais Jėzaus Kristaus mokiniais.

XVIII amžiaus pabaigoje Rusijos valdovė Jekaterina Didžioji pranešė, kad lydima keleto užsienio ambasadorių keliaus po pietinę savo imperijos dalį. To krašto gubernatorius Grigorijus Potiomkinas labai norėjo tiems lankytojams padaryti įspūdį. Taigi, jis iš visų jėgų stengėsi pademonstruoti šalies pasiekimus.

Dalį kelionės Jekaterina plaukė žemyn Dnepro upe, išdidžiai rodydama ambasadoriams šalia kranto įsikūrusius klestinčius, pilnus darbščių ir laimingų gyventojų kaimus. Buvo tik viena bėda – tai tebuvo akių dūmimas. Kalbama, kad Potiomkinas liepė pastatyti butaforinius namų ir parduotuvių fasadus. Stengdamasis sukurti klestinčios ekonomikos įvaizdį, jis net valstiečiams nurodė vietas, kur jie turėjo vaidinti, kad dirba. Keliautojams pradingus už upės vingio, Potiomkino žmonės surinkdavo netikrą kaimą ir nuskubėdavo palei upę ruoštis kitam Jekaterinos praplaukimui.

Nors šiuolaikiniai mokslininkai abejoja šios istorijos tikrumu, žmonių kalboje atsirado posakis „Potiomkino kaimas“. Dabar jis reiškia bet kokį bandymą įtikinti kitus, kad esame geresni, nei esame iš tikrųjų.

Ar mūsų širdys tyros?

Žmonėms įgimta stengtis atrodyti kaip įmanoma geriau. Štai todėl mes taip stengiamės išpuoselėti savo namų išorę, o mūsų jaunieji Aarono kunigijos broliai susišukuoja kiekvieną plauką, tam atvejui, jei netikėtai sutiktų tą vienintelę. Nėra nieko blogo, jei blizginame batus ir kvėpinamės, ar net prieš atvykstant namų mokytojams išslapstome neplautas lėkštes. Tačiau persistengus, šis noras padaryti įspūdį iš naudingo gali pavirsti apgaulingu.

Viešpaties pranašai nuolat perspėja apie tuos, kurie „artinasi prie [Viešpaties] savo burna, ir garbina [Jį] savo lūpomis, bet nutolino savo širdis nuo [Jo]“1.

Gelbėtojas suprato ir užjautė nuolankius ir nuoširdžius nusidėjėlius. Bet jis pakilo teisiai supykęs ant tokių apsimetėlių kaip Rašto žinovai, fariziejai ir sadukiejai – ant bandančių apsimesti dorais dėl pagyrų, įtakos ir pasaulio turtų, tuo pat metu engiančių tuos, kuriuos turėtų laiminti. Viešpats lygino juos su „pabaltint[ais] antkapi[ais], kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“2.

Panašius griežtus žodžius mūsų dienomis Viešpats skiria tiems kunigystę turintiems asmenims, kurie bando „dangstyti savo nuodėmes arba tenkinti savo išdidumą, savo tuščią garbėtrošką“. Jis sakė, kad jiems tai darant „dangūs atsitraukia; Viešpaties Dvasia nuliūdinta; o kai ji atsitraukusi, amen to žmogaus kunigystei, arba valdžiai“3.

Kodėl tai vyksta? Kodėl kartais mes stengiamės pasirodyti esą aktyvūs, klestintys ir išoriškai pasišventę, kai viduje – kaip Apreiškėjas sakė efeziečiams – mes „palik[ome] savo pirmąją meilę“?4

Galbūt kartais nesusitelkiame į Evangelijos esmę, „dievotumo pavidalą“ laikydami „dievotumo galia“?5 Tai itin pavojinga, kai išorines mokinystės apraiškas pasitelkiame, kad darytume kitiems įspūdį, siektume pelno arba įtakos. Būtent tada rizikuojame pereiti į fariziejų teritoriją. Tada pats laikas ištirti savo širdis ir nedelsiant pakeisti kryptį.

Potiomkino programos

Pagunda atrodyti geresniam, nei esi, pasireiškia ne tik asmeniniuose gyvenimuose, bet kartais ir atliekant mūsų Bažnytinius pavedimus.

Pavyzdžiui, žinau kuolą, kurio vadovai užsibrėžė ambicingus metų tikslus. Nors tikslai atrodė verti, jie buvo orientuoti į didingus ir įspūdingus pareiškimus, arba į skaičius ir procentus.

Aptarus tuos tikslus ir juos priėmus, kažkas ėmė neraminti kuolo prezidentą. Jis pagalvojo apie tokius savo kuolo narius, kaip neseniai našle tapusi jauna mažus vaikus auginanti motina. Jis pagalvojo apie narius, kankinamus dvejonių, vienatvės arba rimtų sveikatos problemų ir neturinčius sveikatos draudimo. Jis pagalvojo apie su problemomis šeimose, žalingais įpročiais, nedarbu ir psichine negalia susiduriančius narius. Kuo daugiau jis apie juos galvojo, tuo labiau ryškėjo į nuolankumą vedantis klausimas: „Ar mūsų nauji tikslai pakeis šių narių gyvenimus?“

Jis susimąstė, kaip skirtųsi jų kuolo tikslai, pirmiausia paklausus: „Kam turime tarnauti?“

Taigi, tas kuolo prezidentas sugrįžo į savo tarybas ir kartu jie nukreipė dėmesį kita linkme. Jie nutarė, kad neleis „alkanam, […] beturčiui, […] nuogam, […] ligotam, ir prislėgtajam praeiti pro [juos] ir [likti] jų nepasteb[ėtam]“6.

Jie užsibrėžė naujus tikslus, suprasdami, kad šių naujų tikslų sėkmė ne visada gali būti pamatuota, bent jau žmogaus; nes kaip pamatuoti liudijimą, Dievo meilę arba kitiems jaučiamą užuojautą?

Bet jie taip pat žinojo, kad „daug dalykų, kuriuos įmanoma suskaičiuoti, yra nereikšmingi; daug dalykų, kurių neįmanoma suskaičiuoti, yra labai reikšmingi“7.

Įdomu, ar jūsų organizacijų ir asmeniniai tikslai kartais neatitinka šiuolaikinio Potiomkino kaimo. Gal jos tik iš tolo atrodo įspūdingai, bet netenkina mūsų mylimų aplinkinių poreikių?

Mano brangūs draugai kunigijoje, jei čia su mumis sėdėtų Jėzus Kristus ir paprašytų atsiskaityti už savo prievaizdavimą, nemanau, kad Jis daug dėmesio skirtų programoms ir statistikoms. Gelbėtojas norėtų sužinoti, kokia mūsų širdžių būklė. Jis norėtų sužinoti, kaip mylime ir tarnaujame tiems, kurie pavesti mūsų globai, kaip rodome meilę sutuoktiniui ir kitiems šeimos nariams ir kaip palengviname jų kasdienę naštą. Gelbėtojas taip pat norėtų sužinoti, kaip jūs ir aš artėjame prie Jo ir prie Dangiškojo Tėvo.

Kodėl mes esame čia?

Mums vertėtų ištirti savo pačių širdis. Pavyzdžiui, mes galėtume savęs paklausti, kodėl tarnaujame Jėzaus Kristaus Bažnyčioje?

Netgi galėtume paklausti, kodėl esame čia, šiame susirinkime?

Manau, jei pats bandyčiau į šį klausimą atsakyti paviršutiniškai, pasakyčiau, kad esu čia, nes Prezidentas Monsonas mane paskyrė kalbėti.

Taigi, aš neturėjau pasirinkimo.

Be to, mano labai mylima žmona tikisi, kad būsiu čia. Kaip gi jai galėčiau pasakyti „ne“?

Bet visi žinome, kad dalyvauti susirinkimuose ir būti pasišventusiais Jėzaus Kristaus mokiniais verta dėl geresnių priežasčių.

Esu čia, nes visa širdimi trokštu sekti paskui savo mokytoją Jėzų Kristų. Trokštu šiame didžiame darbe daryti viską, ko Jis prašo. Trokštu būti pamokytas Šventosios Dvasios ir išgirsti Dievo, kalbančio per savo įšventintus tarnus, balsą. Esu čia, kad tapčiau geresniu vyru, būčiau pakylėtas įkvepiančių mano brolių ir seserų Kristuje pavyzdžių, išmokčiau veiksmingiau tarnauti stokojantiesiems.

Trumpai tariant, esu čia, nes myliu Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų.

Esu tikras, kad jūsų tikslas toks pat. Štai kodėl mes norime aukotis, o ne vien tvirtinti, kad sekame Gelbėtoju. Štai kodėl garbingai nešiojame Jo šventą kunigystę.

Nuo kibirkšties iki laužo

Nesvarbu, ar jūsų liudijimas yra tvirtas ir sveikas, ar jūsų veikla Bažnyčioje labiau primena Potiomkino kaimą, – gera žinia yra ta, kad galite pradėti nuo dabartinio savo pajėgumo, kad ir koks jis būtų. Čia, Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, galite augti dvasiškai ir artėti prie Gelbėtojo kasdienvadovaudamiesi Evangelijos principais.

Pasitelkus kantrybę ir atkaklumą, net mažiausia mokinystės apraiška ar mažiausia tikėjimo kibirkštėlė gali tapti liepsnojančiu pašvęsto gyvenimo laužu. Iš tiesų, taip ir prasideda daugelis laužų – nuo paprastos kibirkšties.

Taigi, jei jaučiatės maži, arba silpni, paprasčiausiai ateikite pas Kristų, kuris silpnumą paverčia stiprybe.8 Silpniausias iš mūsų per Dievo malonę gali tapti dvasiškai stiprus, nes Dievas „nėra šališkas“9. Jis mūsų „ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su Jį mylinčiais ir vykdančiais Jo įsakymus“10.

Esu įsitikinęs, kad jei Dievas gali ištiesti ranką ir palaikyti varganą vokiečių pabėgėlį iš kuklios šeimos, gyvenusios karo nuniokotoje šalyje, labai toli nuo Bažnyčios vyriausiosios valdybos, tai Jis gali ištiesti ranką ir jums.

Mano mylimi broliai Kristuje, Dievas Kūrėjas, įkvėpęs gyvybę visatai, tikrai turi galios įkvėpti gyvybę ir jums. Tikrai Jis gali jus padaryti tokia nuoširdžia, dvasinga, šviesia ir teisia esybe, kokia tik geidžiate būti.

Dievo pažadai yra tikri ir užtikrinti. Galime gauti nuodėmių atleidimą ir būti apvalyti nuo bet kokio neteisumo.11 Ir jei priimsime daugiau teisingų principų ir pagal juos gyvensime savo aplinkybėmis ir savo šeimose, galiausiai pasieksime tą tašką, kai „nebealks[ime] ir nebetrokš[ime], […] nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, [mus] ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių.“12

Į bažnyčią ateiname ne slėptis, o gydytis

Bet tai neįvyks, jei slėpsimės už asmeninių, principinių ar organizacinių fasadų. Tokia dirbtinė mokinystė ne vien neleidžia mums pamatyti, kokie esame, bet ir neleidžia užtikrintai keistis per Gelbėtojo Apmokėjimo stebuklą.

Bažnyčia ne automobilių paroda, ne vieta, kur galime atsistoti į vitriną, kad kiti galėtų grožėtis mūsų dvasingumu, sugebėjimais ar gerove. Ji labiau primena remonto dirbtuves, į kurias remonto reikalaujančios transporto priemonės atvyksta, kad būtų atlikta techninė priežiūra ir atstatymas.

Ir argi ne mums visiems reikia remonto, priežiūros ir atstatymo?

Į Bažnyčią ateiname ne slėpti savo problemų, bet išsigydyti jas.

Ir kaip kunigija, mes turime kitą atsakomybę – „gany[ti] Dievo kaimenę […], ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl [asmeninės naudos], bet gera valia; ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“13.

Broliai, atminkite, kad „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“14.

Didingiausias, gabiausias, daugiausia pasiekęs žmogus, kada nors gyvenęs šioje žemėje, buvo taip pat ir pats nuolankiausias. Patys įspūdingiausi Jo tarnavimo momentai įvyko privačiai, matant tik keliems stebėtojams, kurių Jis prašė apie Jo darbus „niekam nesakyti“15. Kai kas nors Jį pavadindavo „geru“, Jis atsakydavo, kad tik Dievas iš tikrųjų yra geras.16 Tikrai, pasaulio gyrius jam nieko nereiškė; Jo vienintelis tikslas buvo tarnauti Tėvui ir „visuomet dar[yti], kas Jam patinka“17. Būtų gerai, jei sektume mūsų Mokytojo pavyzdžiu.

Mylėkime, kaip Jis mylėjo

Broliai, tai mūsų aukštas ir šventas pašaukimas – būti Jėzaus Kristaus atstovais, mylėti, kaip Jis mylėjo, tarnauti, kaip Jis tarnavo, „pakelti nusvirusias rankas bei sustiprinti nusilpusius kelius“18, „rūpin[tis] vargšais ir beturčiais“19, ir našlėmis bei našlaičiais.20

Broliai, meldžiuosi, kad tarnaudami šeimose, kvorumuose, apylinkėse, kuoluose, bendruomenėse ir tautose, atsispirtume pagundai tapti dėmesio centrais ir siektume aukštesnės garbės: tapti nuolankiais, nuoširdžiais mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokiniais. Tokiu atveju būsime kelyje, kuriuo eidami tapsime geriausiomis, nuoširdžiausiomis ir tauriausiomis asmenybėmis. Tai liudiju mūsų Mokytojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.