2010–2019
„Ar tai ne pasninkas, kokio aš noriu?“
ankstesnis kitas

„Ar tai ne pasninkas, kokio aš noriu?“

Jūsų pasninko atnaša ne tik padės pavalgydinti ir aprengti kūnus. Ji pagydys ir pakeis širdis.

Mano mylimi broliai ir seserys, man labai malonu išreikšti savo meilę jums, susirinkusiems į šią visuotinę Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferenciją. Šis džiaugsmas kyla Dvasiai liudijant, kad Gelbėtojo meilė paliečia kiekvieną iš jūsų, visus Dangiškojo Tėvo vaikus. Mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta palaiminti Savo vaikus tiek dvasiškai, tiek materialiai. Jis žino kiekvieno iš jų poreikius, skausmus ir viltis.

Kada mes kam nors ištiesiame pagalbos ranką, Gelbėtojas tai vertina, lyg mes ištiestume ranką Jam.

Kad tai tikra, Jis pasakė mums pasakodamas apie tą ateities momentą, kai pasibaigus mūsų gyvenimui šiame pasaulyje, mes Jį pamatysime. Bėgant dienoms, kai meldžiausi ir pasninkavau, kad sužinočiau, ką pasakyti šį rytą, tos dienos vaizdas mano mintyse tapo ryškesnis. Viešpaties mokiniams buvo atskleistas šis būsimas pokalbis su Viešpačiu, kuris nusako mūsų širdies troškimą, kad mums taip nutiktų:

„Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,

buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane.“

Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?

Kada gi matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?

Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“

Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“1

Tiek jūs, tiek aš norime, kad Gelbėtojas taip šiltai mus priimtų. Bet kaip to galime nusipelnyti? Alkanų, benamių ir vienišų Dangiškojo Tėvo vaikų yra daugiau, nei mes galime padėti. Jų skaičius vis didėja ir mums tampa neaprėpiamas.

Todėl Viešpats mums suteikė tai, ką mes kiekvienas galime padaryti. Šis įsakymas toks paprastas, kad net vaikui suprantamas. Šis įsakymas yra su nuostabiu pažadu tiems, kuriems reikalinga pagalba, ir mums.

Tai yra pasninko įstatymas. Izaijo knygoje yra užrašyta, kaip Viešpats apibūdina šį įsakymą ir kaip priklausantieji Jo Bažnyčiai gali gauti palaiminimų:

„Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą,

dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

„Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

Tada šauksiesi ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: „Aš čia!“ Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, nekalbi ko blogo;

Kai […] duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą, šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.

Viešpats visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, ir tu būsi kaip laistomas sodas, kaip niekada neišsenkantis šaltinis.“2

Taigi, Viešpats mums davė paprastą įsakymą su nuostabiu pažadu. Šiandien mes Bažnyčioje kartą per mėnesį turime galimybę pasninkauti ir duoti dosnią pasninko atnašą savo vyskupui ar skyriaus prezidentui, kad būtų pasirūpinta vargšais ir beturčiais. Dalis to, ką jūs paaukojote, bus panaudota aplinkiniams pagelbėti, galbūt netgi jūsų šeimos nariui. Viešpaties tarnai meldžiasi ir pasninkauja norėdami gauti apreiškimą, kad žinotų, kam ir kaip padėti. Atnašos, atlikusios nuo pagalbos stokojusių žmonių jūsų vietinėje Bažnyčioje, bus panaudojamos, kad palaimintų kitus stokojančius Bažnyčios narius visame pasaulyje.

Įsakymas pasninkauti už skurstančiuosius turi daug pažadėtų palaiminimų. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas šio įsakymo nesilaikymą pavadino nedarymo nuodėme, kurios pasekmės yra didelės. Jis rašė: „Viešpats davė didžiulius pažadus tiems, kurie pasninkaus ir padės vargstantiesiems. […] įkvėpimas ir dvasinis vadovavimas ateis per teisumą ir artumą su mūsų Dangiškuoju Tėvu. Šio teisaus poelgio, pasninkavimo, ignoravimas atitolins mus nuo šių palaimų.“3

Vieną šių palaiminimų gavau vos prieš keletą savaičių. Kadangi visuotinė konferencija vyksta tokį savaitgalį, kai paprastai būna pasninko ir liudijimų susirinkimas, aš pasninkavau ir meldžiausi, kad sužinočiau, kaip toliau galėčiau laikytis šio įsakymo rūpintis stokojančiaisiais.

Šeštadienį, vis dar pasninkaudamas, atsikėliau 6-ą ryto ir ėmiau vėl melstis. Pajutau įkvėpimą žvilgtelėti į pasaulio naujienas. Perskaičiau tokį pranešimą:

Tropinis ciklonas „Pem“ nusiaubė Port Vilą, Vanuatu sostinę, ir ten sugriovė daug namų. Tai buvo vienas stipriausių sausumą niokojusių uraganų. Vanuatu teritorijoje žuvo mažiausiai šeši žmonės.

Jam praūžus per šią Ramiojo vandenyno saloje įsikūrusią valstybę, joje beveik neliko tiesiai stovinčių medžių.4

„Žvilgsnio į pasaulį“ organizacijos ypatingų atvejų vertinimo komanda praėjus uraganui planavo įvertinti žalą. 

Gyventojams jie patarė ieškoti užuovėjos tvirtuose pastatuose, pavyzdžiui, universitetuose ir mokyklose.

Tada jie pasakė: „CARE International“ organizacijos atstovė Inga Mefam pasakė, kad stipriausi pastatai, kuriuos jie turėjo, buvo betoninės bažnyčios. […] Tokios bažnyčios buvo ne visiems pasiekiamos. Nelengva surasti tokį pastatą, kuris galėtų atlaikyti 5 kategorijos uraganą.“5

Tai perskaitęs prisiminiau, kaip Vanuatu lankiau nedidelius namelius. Galėjau mintyse įsivaizduoti žmones, besigrūdančius į namus, kuriuos siaubia vėtra. Ir tada prisiminiau, kaip šiltai mane sutiko Vanuatu salos žmonės. Galvojau apie juos ir jų kaimynus, bėgančius gelbėtis į mūsų betoninius maldos namus.

Įsivaizdavau vyskupą ir Paramos bendrijos prezidentę, vaikščiojančius tarp žmonių, juos guodžiančius, dalinančius antklodes, maistą ir vandenį. Mintyse mačiau išsigandusius besiglaudžiančius vaikus.

Nors jie buvo labai toli nuo tų namų, kuriuose aš skaičiau šį panešimą, žinojau, ką per Savo tarnus darys Viešpats. Aš žinojau, kad dėl Viešpaties mokinių, kurie gyveno toli nuo jų, bet arti Viešpaties, laisvai aukojamų pasninko atnašų, jie galėjo padėti tiems Dangiškojo Tėvo vaikams.

Taigi aš nelaukiau sekmadienio. Tą rytą savo vyskupui nunešiau pasninko atnašą. Žinau, kad vyskupas ar Paramos bendrijos prezidentė mano atnašą gali panaudoti padėti kam nors mano kaimynystėje. Mano mažos atnašos gali neprireikti mano šeimos apylinkėje, bet atlikusios vietinės atnašos gali pasiekti net Vanuatu.

Kitokios audros ir tragedijos užklups Viešpaties mylimus pasaulio žmones, kurių sielvartus Jis žino. Dalis šio mėnesio mano ir jūsų pasninko atnašų bus panaudota ten, kur reikės padėti tiems, kurių vargus Viešpats atjaučia kaip savo.

Jūsų pasninko atnaša ne tik padės pavalgydinti ir aprengti kūnus. Ji pagydys ir pakeis širdis. Geranoriškos atnašos vaisiumi gali tapti aukos gavėjo troškimas padėti kitiems stokojantiesiems. Tai vyksta visame pasaulyje.

Tai nutiko sesei Ebei Turai, gyvenančiai Siera Leonėje. 1991 metais prasidėjo pilietinis karas. Jis siaubė šalį metų metus. Jau prieš karą Siera Leonė buvo viena skurdžiausių šalių pasaulyje. „Vykstant karui buvo neaišku, kas valdo šalį, […] neveikė bankai, valstybinės įstaigos buvo uždarytos, policija buvo nepajėgi pasipriešinti sukilėlių pajėgoms, […] tvyrojo chaosas, žudymai ir sielvartas. Žuvo tūkstančiai žmonių, daugiau kaip du milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus, kad išvengtų žudynių.“6

Tačiau netgi tokiu metu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia augo.

Vienas pirmųjų skyrių buvo įkurtas mieste, kuriame gyveno sesuo Ebė Turai. Jos vyras buvo pirmasis to skyriaus prezidentas. Per pilietinį karą jis tarnavo apygardos prezidentu.

„Kai [dabar] svečiai apsilanko sesers Turai namuose, ji mėgsta parodyti jiems dvi brangias karo [relikvijas]: Bažnyčios narių duotame dėvėtų drabužių ryšulyje rastus marškinius mėlynomis ir baltomis juostelėmis bei susidėvėjusią, nusitrynusią, skylėtą antklodę.“7

Ji pasakoja: „Šie marškiniai yra mano pirmasis […] [gautas] rūbas. […] Apsivilkusi jais eidavau į darbą – jie buvo tokie geri. [Su jais jausdavausi labai graži.] Neturėjau kitų drabužių.

Karo metu ši antklodė šildė mane ir mano vaikus. Kai mus puldavo sukilėliai, tai buvo vienintelis daiktas, kurį mums bėgant pasislėpti spėdavau pasiimti su savimi. Taigi, mes pasiimdavome antklodę. Ji šildydavo mus ir saugodavo nuo uodų.“8

„Sesuo Turai pasakoja apie savo dėkingumą misijos prezidentui, kuris atvyko į karo niokojamą šalį ir atvežė lėšų.“ Tos lėšos, surinktos iš jūsų pasninko atnašų, leido šventiesiems nupirkti maisto Siera Leonės gyventojams.9

Apie jiems išgyventi padėjusius dosnius aukotojus, sesuo Turai pasakė: „Kai pagalvoju apie taip pasielgusius žmones, jaučiu, kad jie buvo Dievo siųsti, nes tai buvo eiliniai žmonės, kurie taip kilniaširdiškai su mumis elgėsi.“10

Neseniai Ebę buvo aplankęs svečias iš Jungtinių Valstijų. Kai jis lankėsi pas ją, jo dėmesį patraukė ant stalo padėti Raštai. Jis pamatė, kad jie buvo branginami: „visuose stulpeliuose buvo daugybė pastabų. Puslapiai buvo nusitrynę; kai kurie suplyšę. Viršelis atplyšęs nuo pačios knygos.“

Paėmęs į rankas tuos Raštus jis „atsargiai vartė puslapius. Bevartydamas rado gelsvą dešimtinės atnašų lapelį. Jis pamatė, kad gyvendama šalyje, kurioje vienas doleris buvo aukso vertės, Ebė Turai aukodavo po dolerį dešimtinei, misionierių fondui ir pasninko atnašoms tiems, kurie, jos žodžiais tariant, buvo „tikri vargšai.“

Svečias užvertė sesers Ebės Turai Raštus ir, stovėdamas kartu su šia tikinčia Afrikos motina, suprato, kad stovi ant šventos žemės.11

Kaip gautas palaiminimas už jūsų ir mano pasninko atnašas gali pakeisti širdis, taip tą gali padaryti pasninkavimas už kito gerovę. Širdžių pasikeitimas įvyks.

Daugelis vaikų ir kai kurie suaugusieji gali atrasti asmeninių priežasčių, kodėl pasninkauti 24 valandas yra labai sunku. Izaijo žodžiais tariant, pasninkavimas gali „sukelti [jų] sielos skausmą“. Išmintingi tėvai tai numato ir seka pranašo Džozefo F. Smito patarimu: „Geriau išmokyti juos šio principo ir leisti jiems jo laikytis tada, kai jie bus pakankamai subrendę sąmoningai pasirinkti.“12

Neseniai mačiau tokio patarimo palaiminimą. Vienam mano anūkui 24 valandų pasninkas atrodė neįmanomas dalykas. Tačiau išmintingi jo tėvai širdin įskiepijo jam pasninko principą. Neseniai vienas jo mokyklos draugas dėl staigios mirties prarado jauną pusbrolį. Mano anūkas pasninko dieną, tuomet, kai jam dažniausiai pasidarydavo per sunku ilgiau pasninkauti, paklausė savo motinos, ar jo liūdintis draugas jausis geriau, jei jis tęs pasninką.

Jo klausimas buvo Prezidento Džozefo F. Smito patarimo patvirtinimas. Mano anūkas priėjo tokį tašką, kai ne tik suprato pasninko principą, bet tas principas giliai įsitvirtino jo širdyje. Jis pajuto, kad jo pasninkas ir maldos gali suteikti Dievo palaiminimą tam, kuriam jo reikia. Jei jis pakankamai dažnai laikysis šio principo, kaip pažadėjo Viešpats, tai duos nuostabius rezultatus jo gyvenime. Jis turės dvasinio palaiminimo galią gauti įkvėpimą ir gebėjimą atsispirti pagundai.

Mes nežinome visų priežasčių, kodėl Jėzus Kristus išėjo į tyrus pasninkauti ir melstis. Bet mes žinome bent vieną rezultatą: Gelbėtojas visiškai atsispyrė Šėtono gundymams netinkamai panaudoti Savo dievišką galią.

Tas trumpas mūsų pasninkavimo laikas kiekvieną mėnesį ir ta mūsų nedidelė atnaša vargšams suteikia mums nors mažą širdies pasikeitimą daugiau nedaryti pikta. Tačiau yra didis pažadas, būtent po to, kai mes kiek galėdami meldėmės, pasninkavome ir aukojome vargstantiems:

„Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

Tada šauksiesi ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: „Aš čia!“13

Meldžiu, kad mes turėtume teisę į tuos didžius palaiminimus sau ir savo šeimoms.

Liudiju, kad Jėzus yra Kristus, kad Jo Bažnyčioje esame kviečiami Jam padėti rūpintis vargšais Jo būdu ir kad Jis žada nesibaigiančius palaiminimus, kuriuos gausime padėdami Jam. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Mato 25:34–40.

  2. Izaijo 58:6–11.

  3. Spencer W. Kimball, The Miracle of Forgiveness (1969), 98.

  4. Žr. Steve Almasy, Ben Brumfield, and Laura Smith-Spark, “Cleanup Begins in Vanuatu after Cyclone Batters Islands,” Mar. 14, 2015, edition.cnn.com.

  5. Žr. Sean Morris, Steve Almasy, and Laura Smith-Spark, “‘Unbelievable Destruction’ Reported in Tropical Cyclone Pam’s Wake,” Mar. 14, 2015, edition.cnn.com.

  6. Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story,” unpublished manuscript.

  7. Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story.”

  8. Abie Turay, quoted in Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story.”

  9. Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story.”

  10. Abie Turay, quoted in Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story.”

  11. Peter F. Evans, “Sister Abie Turay’s Story”; vaizdo įrašą apie seserį Turai „We Did Not Stand Alone“ galite rasti lds.org/media-library.

  12. Joseph F. Smith, “Editor’s Table,” Improvement Era, Dec. 1903, 149.

  13. Izaijo 58:8–9.