2010–2019
Laimės planas
ankstesnis kitas

Laimės planas

Galutinis visos Bažnyčios veiklos tikslas yra matyti, kad vyras, žmona ir jų vaikai yra laimingi namuose ir užantspauduoti amžinybei.

Prieš daugelį metų, po Antrojo pasaulinio karo, mokiausi koledže. Ten sutikau Doną Smit. Kaip tik tuo metu perskaičiau, kad du esminiai laimingos santuokos komponentai yra sausainis ir bučinys. Pamaniau, kad tai buvo pakankamai geras derinys.

Rytais lankiau koledžą, po pietų grįždavau į Brigam Sitį dirbti savo tėvo autoservise. Donos paskutinė rytinė paskaita buvo namų ruoša. Prieš išeidamas sustodavau prie jos auditorijos. Durys buvo su matinio stiklo langu, tačiau jei atsistodavau arti stiklo, ji pamatydavo mano šešėlį. Ji nepastebimai išeidavo iš auditorijos, kad pasidalintų sausainiu ir bučiniu. Visa kita jau istorija. Mes susituokėme Solt Leiko šventykloje. Tai buvo didžiojo mūsų bendro gyvenimo nuotykio pradžia.

Bėgant metams dažnai mokiau šio svarbaus principo: galutinis visos Bažnyčios veiklos tikslas yra matyti, kad vyras, žmona ir jų vaikai yra laimingi namuose ir užantspauduoti kartu laikui ir amžinybei.

Pradžioje:

„Dievai nužengė suorganizuoti žmogaus pagal savo atvaizdą, suformuoti jo pagal Dievų atvaizdą, suformuoti juos, vyrą ir moterį.

Ir Dievai tarė: Mes palaiminsime juos. Ir Dievai tarė: Mes nurodysime jiems būti vaisingiems ir daugintis, ir pripildyti žemę, ir užvaldyti ją“ (Abraomo 4:27–28).

Taip prasidėjo žmonių gyvenimo žemėje ciklas: „ir Adomas pažino savo žmoną, ir ji pagimdė jam sūnus ir dukteris, ir jie pradėjo daugintis ir pripildyti žemę.

Ir […] Adomo sūnūs ir dukterys pradėjo skirstytis žemėje po du […] ir jiems taip pat gimė sūnūs ir dukterys“ (Mozės 5:2–3).

Dievo įsakymas daugintis ir pripildyti žemę nebuvo atšauktas. Tai yra būtina išpirkimo plano dalis ir yra žmogiškosios laimės šaltinis. Teisiai naudodami tą galią galime priartėti prie Tėvo Danguje ir patirti džiaugsmo pilnatvę, netgi dieviškumą. Dauginimosi galia nėra atsitiktinė laimės plano dalis, tai yra laimės planas, tai yra laimės raktas.

Žmonijos noras tuoktis yra nuolatinis ir labai stiprus. Mūsų laimė mirtingajame gyvenime, mūsų džiaugsmas ir išaukštinimas priklauso nuo to, kaip mes reaguosime į tuos nenurimstančius, jaudinančius kūniškus troškimus. Jaunystėje dauginimosi galiai bręstant, kai tampama vyru ir moterimi, natūraliai atsiranda labai asmeniški jausmai, nepanašūs į jokį kitą fizinį patyrimą.

Idealiu atveju santykiai prasideda nuo romantiškų jausmų. Nors papročiai gali labai skirtis, jaudulio ir laukimo, kartais netgi meilės be atsako jausmai sužydi tarsi knygose aprašytose istorijose. Būna mėnesiena, rožės, meilės laiškai, meilės dainos, poezija, susikabinimas rankomis ir kitoks meilės jausmų tarp vaikino ir merginos reiškimas. Pora mėgaujasi džiaugsmu, ir jiems pasaulis išnyksta.

Jeigu manote, kad ši visiškai užvaldanti jauna romantiška meilė yra viskas, kas gali trykšti iš gyvybės versmės, jūs dar nepatyrėte pasišventimo ir paguodos, kuriuos suteikia ilgalaikė meilė santuokoje. Kai vedusios poros yra išbandomos gundymais, nesusipratimais, finansinėmis problemomis, šeimos krizėmis, ligomis ir viskuo kitu, meilė stiprėja. Subrendusi meilė teikia tokią palaimą, kurios jaunavedžiai net neįsivaizduoja.

Tikra meilė reikalauja iki vestuvių atidėti dalijimąsi tais meilės jausmais, kurie atrakina šventas gyvybės versmės galias. Tai reiškia vengimą tokių situacijų, kada užvaldo kūniški geiduliai. Tyra meilė reiškia, kad tik po amžinos ištikimybės priesaikos, teisėtos ceremonijos ir, geriausia, po užantspaudavimo apeigų šventykloje pradedama Dievui matant naudotis tomis gyvybę teikiančiomis galiomis meilės pilnatvei reikšti. Jomis galima dalintis tik su tuo žmogumi, kuris yra jūsų amžinas bendražygis.

Vertai pradėtas šis procesas apima pačius gražiausius ir išaukštintus kūniškus, emocinius ir dvasinius jausmus, susijusius su žodžiu meilė. Nėra lygiavertės šios gyvenimo dalies alternatyvos. Jei sudarysime sandoras ir jų laikysimės, ji tęsis amžinai, „nes juose suteikiami šventosios kunigystės raktai, kad galėtumėte gauti garbę ir šlovę“ (DS 124:34), „ir ši šlovė bus sėklų pilnatvė ir tąsa per amžių amžius“ (DS 132:19).

Tačiau romantiška meilė dar ne viskas – tai tik preliudija. Meilė auga gimus vaikams, kurie ateina per gyvybės versmės dovaną, patikėtą susituokusioms poroms. Gyvybė užsimezga teisėtuose santykiuose tarp vyro ir žmonos. Mažytis kūnelis pradeda formuotis pagal nepaprasto sudėtingumo modelį. Vaikas, sukurtas pagal žemiškojo tėvo ir motinos atvaizdą, ateina per gimimo stebuklą. Jo mirtingame kūne yra dvasia, galinti jausti ir suvokti dvasinius dalykus. Vaiko mirtingame kūne snaudžia galia kurti palikuonis pagal savo atvaizdą.

„Dvasia ir kūnas yra žmogaus siela“ (DS 88:15) ir tam, kad būtume laimingi, turime laikytis fizinių bei dvasinių įstatymų. Egzistuoja amžinieji įstatymai, įskaitant šios galios kurti gyvybę įstatymus, „neatšaukiamai paskelbt[i] danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kur[iais] pagrįsti visi palaiminimai“ (DS 130:20). Tai dvasiniai įstatymai, apibrėžiantys žmonijos moralės standartą (žr. Džozefo Smito Vertimas, Romiečiams 7:14–15 [Raštų rodyklėje]; 2 Nefio 2:5; DS 29:34; 134:6). Yra sandoros, kurios suriša, užantspauduoja, apsaugo ir duoda amžinųjų palaiminimų pažadą.

Alma patarė savo sūnui Šiblonui: „Žiūrėk, kad pažabotum visas savo aistras, idant galėtum būti pripildytas meilės“ (Almos 38:12). Gyvulys pažabojamas apynasriu, kad galima būtų jį valdyti, nukreipti ir sulaikyti. Savo aistras turime kontroliuoti. Leistinai naudojama pratęsimo galia palaimins ir pašventins (žr. Bažnyčios Prezidentų mokymai. Džozefas F. Smitas (2013), 158).

Pagundų yra visada. Kadangi priešininkas gyvybės sukurti negali, jis pavydi bet kam, kuris turi šią dievišką galią. Jis ir pasekusieji juo buvo išvaryti ir neteko teisės gauti mirtingąjį kūną. „Jis siekia, kad visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 2:27). Jei tik galės, jis gundys, kad sumenkintų, sugadintų ir, jei įmanoma, sunaikintų tą dovaną, dėl kurios, jei būsime verti, galėsime turėti amžiną prieaugį (žr. DS 132:28–31).

Jei suteršime gyvybės versmės dovaną ar paskatinsime kitus nusižengti, nuobaudos bus tokios „baisios“ ir „sunkiai pakeliamos“ (DS 19:15), kad visi kūniški malonumai taps neverti to.

Savo sūnui Koriantonui Alma pasakė: „Argi nežinai, mano sūnau, kad tai yra bjaurastis Viešpaties akyse; taip, labiausiai pasibjaurėtina iš visų nuodėmių, išskyrus nekalto kraujo praliejimą arba Šventosios Dvasios išsižadėjimą?“ (Almos 39:5.) Prasižengę pasekmių išvengti nebegalime.

Dauginimosi galia gali būti naudojama tik tarp sutuoktinių, vyro ir moters, kurie yra legaliai susituokę. Visa kita pažeidžia Dievo įsakymus. Nepasiduokite baisiems priešininko gundymams, nes kiekvieną prasižengimo skolą reikia apmokėti, „kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“ (Mato 5:26).

Niekur kitur Dievo dosnumas ir gailestingumas nepasireiškia labiau nei atgailoje.

Mūsų fiziniai kūnai, kai juos sužalojame, gali patys atsistatyti, kartais padedant gydytojui. Tačiau, jei žaizda yra didelė, dažnai randas pasilieka kaip priminimas apie sužeidimą.

Kitaip yra su mūsų dvasiniais kūnais. Mūsų dvasios yra sužalojamos, kai padarome klaidų ir nusidedame. Tačiau, kitaip nei sužeidus mirtingus kūnus, užbaigus atgailą, dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo randų nelieka. Pažadas yra toks: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu“ (DS 58:42).

Kai kalbame apie santuoką ir šeiminį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas: „O kaip dėl išimčių?“ Kai kurie gimsta su trūkumais ir negali susilaukti vaikų. Kai kurių nekaltų santuokos išyra dėl sutuoktinio neištikimybės. Kiti gyvena vertą gyvenimą būdami vieniši.

Dabar siūlau tokią paguodą: Dievas yra mūsų Tėvas! Visa meilė ir dosnumas, pasireiškiantys idealiame žemiškajame tėve, yra išaukštinami Jame, kuris yra mūsų Tėvas ir mūsų Dievas. Tai yra už mūsų žemiško proto suvokimo ribų. Jo teismai teisingi, Jo gailestingumas beribis, Jo galia atlyginti žalą neturi jokio žemiško atitikmens. „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Korintiečiams 15:19).

Dabar aš pagarbiai pavartosiu žodį šventykla. Įsivaizduoju jauną porą, klūpinčią prie altoriaus užantspaudavimo kambaryje. Kadangi santuoka gali būti užantspauduota Šventąja Pažado Dvasia, šios šventos šventyklos apeigos yra daug daugiau nei vestuvės. Raštai skelbia, kad mes „paveldėsi[me] sostus, karalystes, kunigaikštystes ir galias, viešpatystes, visas aukštybes ir gilybes“ (DS 132:19). Matau džiaugsmą, laukiantį tų, kurie priims šią dangišką dovaną ir vertai ją naudos.

Kartu su seserimi Dona Smit Paker vienas šalia kito santuokoje gyvenome beveik 70 metų. Man pritrūksta žodžių, kai pradedu kalbėti apie savo žmoną, keturių vaikų motiną. Jausmas yra toks gilus, o dėkingumas toks didelis, kad aš nežinau, kaip tai išreikšti. Didžiausias atlygis, kurį gavome šiame ir ateinančiame gyvenime, yra mūsų vaikai ir anūkai. Artėjant mūsų bendro mirtingojo gyvenimo dienoms į pabaigą, esu dėkingas už kiekvieną akimirką, praleistą kartu su ja, ir už Viešpaties duotą pažadą, kad tai nesibaigs.

Liudiju, kad Jėzus yra Kristus ir gyvojo Dievo Sūnus. Jis vadovauja Bažnyčiai. Per Jo Apmokėjimą ir kunigystės galią mirtingajame gyvenime pradėtos šeimos gali likti kartu per amžius. Apmokėjimas, kurį kiekvienas iš mūsų galime gauti, užgydo randus. Tai reiškia, kad nepaisant to, ką esame padarę ar kur esame buvę, nepaisant to, kaip tai nutiko, jei tikrai atgailausime, Jis yra pažadėjęs atpirkti. Tai buvo įtvirtinta, kai Jis atliko Apmokėjimą. Tarp mūsų yra tiek daug tokių, kurie kankinasi jausdami kaltės jausmą ir nežinodami kaip išsilaisvinti. Priimdami Kristaus Apmokėjimą jūs išsilaisvinate, o visa, kas buvo širdgėla, gali pavirsti į grožį, meilę ir amžinybę.

Jaučiu didelį dėkingumą už Viešpaties Jėzaus Kristaus palaiminimus, už dauginimosi ir išpirkimo galią, už Apmokėjimą – Apmokėjimą, kuris gali nuplauti kiekvieną nuodėmę, kad ir kokia sunki, ilga, kad ir kiek kartų kartota ji buvo. Apmokėjimas gali jums vėl leisti judėti pirmyn, švariems ir vertiems, eiti tuo gyvenimo keliu, kurį pasirinkote.

Liudiju, kad Dievas yra gyvas, kad Jėzus yra Kristus, kad Apmokėjimas nėra tik abstraktus dalykas, skirtas visai Bažnyčiai. Apmokėjimas yra asmeniškas ir, jei jus kamuoja kažkas, kartais kažkas, kas įvyko prieš tiek daug laiko, kad jūs vos atmenate tai, pasinaudokite Apmokėjimu. Tai jus apvalys ir jūs taip pat, kaip ir Jis, nuodėmių daugiau neprisiminsite. Jėzaus Kristaus vardu, amen.