2010–2019
Amžinoji Evangelijos perspektyva
2015 m. balandis


Amžinoji Evangelijos perspektyva

Priimant amžinos svarbos sprendimus būtina matyti Evangelijos perspektyvą.

Mozei duotame apreiškime skaitome mūsų Dangiškojo Tėvo paskelbtą ketinimą: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“1 Remiantis šiuo teiginiu, Tėvas trokšta suteikti kiekvienam galimybę gauti džiaugsmo pilnatvę. Pastarųjų dienų apreiškimai rodo, kad mūsų Dangiškasis Tėvas sukūrė didį laimės planą visiems Savo vaikams, ypatingą planą, kad galėtume grįžti gyventi su Juo.

To laimės plano supratimas atskleidžia mums amžiną perspektyvą ir padeda tikrai vertinti įsakymus, apeigas, sandoras, išbandymus ir suspaudimus.

Almos knygoje randame vieną svarbų principą: „Todėl po to, kai atskleidė jiems išpirkimo planą, Dievas davė jiems įsakymus.“2

Įdomus šio mokymo proceso eiliškumas. Mūsų Dangiškasis Tėvas pirma mokė Adomą ir Ievą išgelbėjimo plano, o paskui davė jiems įsakymus.

Tai yra didinga tiesa. Plano supratimas padės žmonėms laikytis įsakymų, priimti teisingesnius sprendimus ir remtis teisingais motyvais.

Tarnaudamas Bažnyčioje įvairiose šalyse, tarp kurių buvo ir šalių, patiriančių politinių, socialinių ar ekonominių sunkumų, mačiau ištikimų Bažnyčios narių pasišventimą. Pastebėjau vieną bendrą veiksnį, siejantį tuos ištikimus narius, – jų amžinybės perspektyvą. Amžinoji Evangelijos perspektyva padeda mums suprasti mūsų vietą Dievo plane, priimti sunkumus ir įveikti juos, priimti sprendimus ir sutelkti savo gyvenimą į mūsų dvasinį potencialą.

Perspektyva tai vaizdas, kurį matome žiūrėdami į daiktus iš tam tikro atstumo, padedantis mums suprasti tikrą jų vertę.

Tarkime, kad esame miške ir stovime prie pat medžio. Jei neatsitrauksime tolėliau, negalėsime pamatyti, koks iš tiesų yra miškas. Kartą lankiausi Amazonės džiunglėse, Letisijoje, Kolumbijoje, netoli Brazilijos ir Peru pasienio. Negalėjau suvokti jų didumo, kol skrisdamas virš jų nepamačiau perspektyvos.

Kada mūsų vaikai buvo maži, jie žiūrėdavo televizijos kanalą, rodantį programą, kuri vadinosi Ką matote? Kažkoks vaizdas ekrane būdavo pritraukiamas labai arti ir vaizdui po truputį tolstant vaikai turėdavo spėlioti, kas tai yra. Kai pasimatydavo visas objektas, galėjai nesunkiai pasakyti, kad tai buvo katė, augalas, vaisius ir pan.

Prisimenu, kad kartą jie žiūrėjo tą programą ir joje iš labai arti buvo rodoma kažkas, kas jiems pasirodė labai negražu, netgi bjauru; tačiau vaizdui tolstant, jie suvokė, kad tai buvo labai skaniai atrodanti pica. Tada jie man pasakė: „Tėti, nupirk ir mums tokią!“ Kada jie suprato, kas tai buvo, tai, kas iš pradžių jiems atrodė nemalonu, galiausiai pasirodė labai patrauklu.

Noriu papasakoti dar vieną patyrimą. Mūsų namuose vaikai mėgo dėliones. Visiems turbūt yra tekę sudėti kokią nors dėlionę. Kai kurios būna sudarytos iš daugybės mažų dalių. Prisimenu, kad vienas iš mūsų vaikų (kurio vardo neminėsiu gindamas jo privatumą) mėgo susitelkti į atskiras dėlionės detales, ir kai kuri nors netikdavo toje vietoje, kur jo nuomone, ji turėjo tikti, jis pykdavo, manydavo, kad ta dalis netinkama, ir norėdavo ją išmesti. Galiausiai jis išmoko sudėti dėlionę, kai suprato, kad kiekviena maža detalė turi savo vietą bendrame paveiksle, nors kažkokiu momentu jis ir nežino, kur ji tinka.

Tai vienas iš būdų, kaip galime galvoti apie Viešpaties planą. Nevarginkime savęs dėl kiekvienos jo dalies atskirai, bet verčiau bandykime sutelkti dėmesį į bendrą vaizdą, turėdami omenyje, koks bus galutinis rezultatas. Viešpats žino, kur turi būti kiekviena dalis, kad ji pritaptų prie to plano. Didžio laimės plano kontekste visi įsakymai yra amžinos svarbos.

Be galo svarbu, kad nepriimtume amžinos svarbos sprendimų žiūrėdami iš žemiško gyvenimo perspektyvos. Priimant amžinos svarbos sprendimus būtina matyti Evangelijos perspektyvą.

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė: „Nors mūsų viltis nukreipta į tą galutinį tikslą, vis dar tikimės ir kai ko kito. Galime tikėtis algos padidėjimo, su viltimi laukti ypatingos datos, pergalės rinkimuose arba didesnio namo – to, kas galbūt įvyks, o gal ne. Tikėjimas Tėvo planu teikia mums ištvermės net tada, kada dūžta tokios trumpalaikės viltys. Vilties palaikomi galime būti „uoliai užsiėmę“ daryti gera, net kai atrodo, kad tikslas nebus pasiektas (žr. DS 58:27).“3

Nesuvokdami amžinosios perspektyvos arba ją pamiršę galime pradėti remtis žemiškąja perspektyva ir priimti sprendimus, kurie nesiderins su Dievo valia.

Mormono Knygoje yra minimas Nefio požiūris ir Lamano bei Lemuelio požiūris. Visi jie patyrė daug sunkumų ir negandų; tačiau jų požiūriai į juos labai skyrėsi. Nefis sakė: „Ir tokie dideli buvo Viešpaties palaiminimai mums, kad kol maitinomės žalia mėsa tyruose, mūsų moterys turėjo gausiai pieno savo vaikams ir buvo stiprios, taip, netgi kaip vyrai; ir pradėjo kęsti savo keliavimus be murmėjimų.“4

Tačiau Lamanas su Lemueliu piktai skundėsi. „Ir taip Lamanas ir Lemuelis, būdami vyriausi, murmėjo prieš savo tėvą. O murmėjo, kadangi nesuprato to Dievo, kuris juos sukūrė, reikalų.“5 „Dievo reikalų“ nesupratimas arba nepaisymas yra dar viena amžinosios perspektyvos nematymo forma, o murmėjimas yra vienas iš jos požymių. Nors Lamanas ir Lemuelis kartu su Nefiu matė daug stebuklų, jie sušuko sakydami: „Ir mes klaidžiojome tyruose šiuos daugybę metų; ir mūsų moterys dirbo, būdamos sunkios su vaiku; ir jos gimdė vaikus tyruose ir iškentėjo viską, išskyrus mirtį; ir būtų buvę geriau, kad jos būtų numirusios prieš išeidamos iš Jeruzalės, negu iškentėjusios tokius suspaudimus.“6

Tai buvo du skirtingi požiūriai, nors jie patyrė panašius sunkumus ir suspaudimus. Akivaizdu, kad skyrėsi jų matomos perspektyvos.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas taip rašė: „Jeigu į mirtingąjį gyvenimą žiūrėtume kaip į vienintelę egzistenciją, tuomet skausmas, širdgėla, nesėkmė ir trumpas gyvenimas atrodytų kaip nelaimė. Bet jeigu į gyvenimą žiūrime kaip į amžiną dalyką, toli besitęsiantį nuo ikimirtingosios praeities iki amžinosios pomirtinės ateities, tuomet visa, kas nutinka, gali būti tinkamai matoma.“7

Vyresnysis Deividas B. Haitas vaizduodamas, kaip svarbu į viską žiūrėti iš tinkamos perspektyvos, papasakojo istoriją apie skulptorių Mikelandželą: „Skulptoriui šlifuojant marmuro luitą vienas berniukas kasdien ateidavo ir droviai jį stebėdavo. Kada to akmens vietoje pasirodė Dovydo figūra, nustebinsianti visą pasaulį, berniukas paklausė Mikelandželo: „Iš kur jūs žinojote, kad jis buvo viduje?“8

Perspektyva, kurią skulptorius matė žiūrėdamas į tą marmuro luitą, skyrėsi nuo tos, kurią matė jo darbą stebėjęs berniukas. Menininko matyta akmenyje užslėptų galimybių vizija leido jam sukurti meno kūrinį.

Viešpats žino, ką Jis nori nuveikti su kiekvienu iš mūsų. Jis žino, kokių reformų nori pasiekti mūsų gyvenime, ir mes neturime teisės jam patarinėti. Jo mintys yra aukštesnės už mūsų mintis.9

Liudiju, kad turime mylintį, teisingą ir gailestingą Dangiškąjį Tėvą, kuris paruošė mūsų amžinos laimės planą. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra Jo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas. Žinau, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Dievo pranašas. Visa tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.