2010–2019
Išties geri ir be klastos
ankstesnis kitas

Išties geri ir be klastos

Geroji Jėzaus Kristaus Evangelijos naujiena yra ta, kad savo širdies troškimus galima pakeisti, galima pagerinti ir patobulinti savo motyvus.

Gaila, tačiau mano gyvenime buvo toks laikotarpis, kai mane motyvavo titulai ir valdžia. Tai prasidėjo tikrai nekaltai. Man ruošiantis tarnauti nuolatinėje misijoje, vyresnis mano brolis misijoje tapo zonos vadovu. Jį taip liaupsino, jog ir aš panorau, kad apie mane taip kalbėtų. Vyliausi, o gal net ir meldžiau panašaus pašaukimo misijoje.

Esu dėkingas, kad tarnaudamas misijoje išmokau galingą pamoką. Per praeitą konferenciją tą pamoką prisiminiau.

Spalį prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas sakė: „Gyvenime turėjau galimybę pažinoti kai kuriuos pačius sumaniausius ir protingiausius vyrus ir moteris, kokie tik gali būti šiame pasaulyje. Kai buvau jaunesnis, man darė įspūdį išsilavinę, daug pasiekę ir klestintys žmonės, kuriuos liaupsino pasaulis. Tačiau bėgant metams suvokiau, kad mane daug labiau žavi tie nuostabūs ir palaiminti žmonės, kurie iš tikrųjų yra geri ir be klastos.“1

Mormono Knygoje mano didvyris yra tobulas pavyzdys nuostabios ir palaimintos sielos, kuri išties buvo gera ir be klastos. Šiblonas buvo vienas iš Almos Jaunesniojo sūnų. Mes geriau susipažinę su jo broliu Helamanu, sekusiu savo tėvu ir tapusiu metraštininku bei Dievo pranašu, ir jo broliu Koriantonu, pagarsėjusiu misionieriumi, kuriam prireikė tėvo patarimo. Helamanui Alma skyrė 77 eilutes (žr. Almos 36–37). Koriantonui Alma skyrė 91 eilutę (žr. Almos 39–42). Šiblonui, savo viduriniajam sūnui, Alma teskyrė 15 eilučių (žr. Almos 38). Tačiau tose 15 eilučių jo žodžiai galingi ir pamokantys.

„Ir dabar, mano sūnau, aš tikiu, kad aš didžiai džiaugsiuosi tavimi dėl tavo tvirtumo ir tavo ištikimybės Dievui; nes kaip tu pradėjai savo jaunystėje žvelgti į Viešpatį, savo Dievą, lygiai taip tikiuosi, kad ir toliau laikysiesi jo įsakymų; nes palaimintas tas, kuris ištveria iki galo.

Sakau tau, mano sūnau, kad aš jau didžiai džiaugiausi tavimi dėl tavo ištikimybės ir tavo stropumo, ir tavo kantrybės, ir tavo didžio kantrumo tarp […] žmonių“ (Almos 38:2–3).

Pakalbėjęs su Šiblonu, Alma dar apie jį kalbėjo su Koriantonu. Alma sakė: „Argi tu nematei savo brolio tvirtumo, jo ištikimybės ir stropumo laikantis Dievo įsakymų? Štai, argi jis nedavė tau gero pavyzdžio?“ (Almos 39:1.)2

Susidaro toks vaizdas, kad Šiblonas buvo tėvui norėjęs įtikti sūnus, jis ėjo darydamas gera dėl to, kad tai buvo teisinga, o ne dėl to, kad siekė gyriaus, pranašumo, galios, garbės ar valdžios. Kadangi Helamanas Šiblonui perdavė saugoti iš tėvo gautus metraščius, jis veikiausiai žinojo šias savo brolio savybes ir dėl to jį gerbė. Helamanas tikrai pasitikėjo Šiblonu, nes „jis buvo teisus vyras ir teisiai vaikščiojo priešais Dievą; ir jis nuolat stengėsi daryti gera, laikytis Viešpaties, savo Dievo, įsakymų; taip pat darė ir jo brolis“ (Almos 63:2). Atrodo, tai būdinga Šiblonui, nes gavęs šventus metraščius mažai apie save teparašė ir vėliau juos perdavė Helamano sūnui Helamanui (žr. Almos 63:11).

Šiblonas išties buvo geras ir be klastos. Dėl meilės Dievui ir savo artimui jis aukojo savo laiką, talentus ir jėgas, kad padėtų kitiems ir juos pakylėtų (žr. Almos 48:17–19; 49:30). Jį tobulai apibūdina prezidento Spenserio V. Kimbolo žodžiai: „Geri vyrai ir moterys visuomet labiau nori tarnauti, o ne siekti valdžios.“3

Pasaulyje, kai iš visų pusių siekiama gyriaus, pranašumo, galios, garbės ir valdžios, gerbiu tas nuostabias ir palaimingas sielas, kurios išties geros ir be klastos, tuos, kuriuos motyvuoja meilė Dievui ir savo artimui, tuos puikius vyrus ir moteris, kurie „labiau nori tarnauti, o ne siekti valdžios“.

Mūsų laikais tam tikri žmonės nori, kad patikėtume, jog ieškodami prasmės ją atrasime tik įgiję pranašumą ar valdžią. Tačiau dėkoju Dievui, kad yra daugybė žmonių, kurių nepalietė toks požiūris. Prasmę jie randa stengdamiesi būti iš tikrųjų geri ir be klastos. Tokius žmones sutinku skirtingose gyvenimo srityse ir skirtingose religijose. Gausius jų būrius sutinku tarp tų, kurie išties atsivertę Kristaus pasekėjai.4

Gerbiu tuos, kurie visame pasaulyje kas savaitę nesavanaudiškai tarnauja savo apylinkėse ir skyriuose alikdami pašaukimus ir darydami daugiau nei priklauso. Pašaukimai nuolat keičiasi. Mane dar labiau žavi tie žmonės, kurie neturėdami formalių pašaukimų nuolat randa, kaip tarnauti kitiems ir juos pakylėti. Vienas brolis anksčiau atvyksta į bažnyčią, kad galėtų sustatyti kėdes, ir pasilieka po susirinkimų, kad galėtų sutvarkyti sakramento salę. Viena sesuo sąmoningai atsisėda greta aklos savo apylinkės sesers, kad su ja galėtų pasilabinti ir taip pat, kad galėtų garsiai giedoti, taip aklajai seseriai padėdama girdėti žodžius ir giedoti drauge. Jei atidžiai pažvelgsite į savo apylinkės ar skyriaus narius, rasite panašių pavyzdžių. Visada atsiranda narių, kurie bene visuomet žino, kam reikia pagalbos arba kada ištiesti pagalbos ranką.

Būdamas jaunas misionierius išmokau savo pirmąją pamoką apie išties gerus ir be klastos šventuosius. Drauge su ką tik sutiktu vyresniuoju atvykome į naują rajoną. Iš kitų misionierių buvau girdėjęs, kad jis niekuomet neužėmė vadovo pareigų ir kad jam buvo sunku kalbėti korėjietiškai, nors ir seniai buvo atvykęs į šalį. Geriau susipažinęs su šiuo vyresniuoju sužinojau, kad jis buvo vienas iš paklusniausių ir ištikimiausių mano pažinotų misionierių. Kai būdavo metas studijuoti, jis studijuodavo; kai ateidavo metas dirbti, jis dirbdavo. Jis laiku išeidavo dirbti ir laiku sugrįždavo namo. Jis stropiai studijavo korėjiečių kalbą, nors ir sunkiai sekėsi ja kalbėti.

Suvokęs, kad mano girdėtieji komentarai buvo melas, pajutau, kad šis misionierius neteisingai buvo charakterizuojamas kaip nevykęs misionierius. Panorau visai misijai papasakoti, ką sužinojau apie šį vyresnįjį. Misijos prezidentui papasakojau apie norą ištaisyti šį nesusipratimą. Jis man tarė: „Dangiškasis Tėvas žino, kad šis vaikinas yra vykęs misionierius, ir aš tai žinau.“ Jis pridūrė: „Dabar ir tu žinai; visa kita – nesvarbu.“ Šis išmintingas misijos prezidentas mane išmokė, kas svarbiausia tarnystėje; tai nebuvo gyrius, pranašumas, galia, garbė ar valdžia. Tai buvo nuostabi pamoka jaunam misionieriui, kuris pirmenybę teikė titulams.

Prisimindamas šią pamoką pradėjau tirti savo gyvenimą ir pamačiau, kaip dažnai mane veikė vyrai ir moterys, tuo metu neturėję jokio svarbaus titulo ar užimamų pareigų. Viena iš tų į Šibloną panašių sielų buvo mano vienuoliktos klasės seminarijos mokytojas. Tas nuostabus vyras seminarijoje temokė du ar tris metus, tačiau jis atvėrė mano širdį ir padėjo įgyti liudijimą. Jis gal ir nebuvo populiariausias mokytojas mokykloje, tačiau visuomet būdavo pasiruošęs; man jo padaryta įtaka buvo galinga ir neišdildoma. Per 40 metų nuo to laiko, kai jis buvo mano mokytojas, jį temačiau keletą kartų, vienas iš jų buvo per mano tėvo laidotuves, kai jis atėjo mane užjausti. Toks poelgis nebuvo motyvuotas titulo ar valdžios.

Gerbiu tą pasišventusį mokytoją ir daugybę į jį panašių, kurie yra išties geri ir be klastos. Gerbiu sekmadieninės mokyklos mokytoją, kuris savo mokinius moko ne tik sekmadieninėse pamokose, tačiau tuos pačius mokinius moko juos pakviesdamas į savo šeimos pusryčius. Gerbiu jaunimo vadovus, kurie lankosi savo apylinkės vaikinų ir merginų sporto varžybose ir kultūros veiklose. Gerbiu vyrą, kuris kaimynams rašo padrąsinančius raštelius, moterį, kuri nesiunčia kalėdinių pasveikinimų paštu, bet pati juos pristato šeimos nariams ir draugams, kuriems trūksta draugijos. Gerbiu brolį, kuris Alzheimerio liga sergantį kaimyną pasiimdavo pasivažinėti automobiliu ir taip jam ir jo žmonai suteikdavo reikiamų permainų kasdienėje rutinoje.

Visa tai daroma nesiekiant gyriaus ar garbės. Šių vyrų ir moterų nemotyvuoja galimybė gauti kažkokį titulą ar valdžią. Jie yra Kristaus mokiniai, kurie eina nuolat darydami gera, kurie, kaip ir Šiblonas, stengiasi įtikti savo Dangiškajam Tėvui.

Nuliūstu, kai išgirstu apie žmones, kurie liaujasi tarnavę ar net ėję į bažnyčią dėl to, kad juos atleidžia iš pašaukimo, arba dėl to, kad mano, jog jie buvo geriausi kandidatai į tam tikrus pašaukimų postus ar titulus. Viliuosi, kad vieną dieną jie išmoks, ką išmokau būdamas jaunas misionierius, o būtent, kad reikšmingiausia tarnystė yra ta, kurią paprastai pastebi tik pats Dievas. Ar ieškodami savęs ir savo pamiršome Jį ir tai, kas priklauso Jam?

Atsiras sakančių: „Bet man tiek daug trūksta, kad pasiekčiau jūsų apibūdintų žmonių lygį.“ Geroji Jėzaus Kristaus Evangelijos naujiena yra ta, kad savo širdies troškimus galima pakeisti, galima pagerinti ir patobulinti savo motyvus. Pasikrikštiję tikrojoje Dievo kaimenėje pradedame procesą, kurio metu tampame naujais kūriniais (žr. 2 Korintiečiams 5:17; Mozijo 27:26). Kas kartą, kai priimdami sakramentą atnaujiname savo krikšto sandoras, per žingsnį priartėjame prie svarbiausio tikslo.5 Tos sandoros laikydamiesi iki galo, atrandame jėgų gedėti su tais, kurie gedi, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos (žr. Mozijo 18:9). Toje sandoroje randame malonę, kuri padeda mums tarnauti Dievui ir laikytis Jo įsakymų – mylėti Dievą visa širdimi, o artimą, kaip save patį.6 Toje sandoroje Dievas ir Jėzus Kristus pagelbėja mums, kad galėtume pagelbėti tiems, kuriems reikia pagalbos (žr. Mozijo 4:16; taip pat žr. 11–15 eil.).

Visa, ko trokštu šiame gyvenime, tai įtikti tiek žemiškajam, tiek ir dangiškajam savo tėvui ir būti panašesnis į Šibloną.7

Dėkoju Dangiškajam Tėvui už sielas, panašias į Šibloną, sielas, kurių pavyzdžiai man ir mums visiems suteikia vilties. Jų gyvenime mes matome mylinčio Dangiškojo Tėvo bei rūpestingo ir atjaučiančio Gelbėtojo liudijimą. Prisidedu prie jų liudijimo pasižadėdamas į juos lygiuotis, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Dyteris F. Uchtdorfas, „Nejaugi aš, Viešpatie?“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga; kursyvas pridėtas.

  2. Helamanas nėjo mokyti zoramininkų, todėl žinome, kad Alma sakydamas „savo brolio“ kalba apie Šibloną (žr. Almos 31:7; 39:2).

  3. Spencer W. Kimball, “The Role of Righteous Women,” Ensign, Nov. 1979, 104.

  4. „Viešpats mus mokė, kad kai būsime išties atsivertę į Jo Evangeliją, mūsų širdis nusigręš nuo savanaudiškumo ir atsigręš į tarnavimą, kuriuo bus siekiama pakylėti žmones, einančius amžinojo gyvenimo keliu. Kad taip atsiverstume, galime melstis ir dirbti tikėdami, kad tapsime nauju kūriniu per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Galime pradėti per maldą paprašydami tikėjimo atgailauti dėl savanaudiškumo ir dovanos, padėsiančios labiau rūpintis kitais, o ne savimi. Galime melsti galios, padėsiančios atsisakyti išdidumo ir pavydo“ (Henry B. Eyring, “Testimony and Conversion,” Ensign arba Liahona, Feb. 2015, 4–5).

  5. „Dievas yra nemirtingas ir tobulas. Mes esame mirtingi ir netobuli. Nepaisant to, kiekvienas žemiškajame gyvenime ieškome būdų, padėsiančių su Juo susivienyti dvasiškai. Tai darydami susilauksime malonės ir beribės Jo galios. Vienos iš ypatingų akimirkų yra […] krikštas ir patvirtinimas […] [bei] Viešpaties vakarienės simbolių priėmimas“ (Jeffrey R. Holland, To My Friends [2014], 80).

  6. „Pastarųjų dienų šventieji visada save matantys kaip Dievo vaikus savaime priima ir laikosi įsakymų. Išgelbėjimo planas sužymėtas sandoromis. Mes pažadame laikytis įsakymų. Savo ruožtu, Dievas pažada palaiminti šiame gyvenime ir amžinybėje. Jo reikalavimai yra tikslūs ir Jis tobulai laikosi duoto žodžio. Kadangi Jis mus myli, o šio plano tikslas yra tapti tokiems kaip Jis, Jis prašo tiksliai vykdyti Jo nurodymus. Jo duotuose pažaduose visuomet rasime galios, padėsiančios geriau laikytis sandorų. Jis padeda mums suprasti Jo taisykles. Kai iš visos širdies stengiamės laikytis Jo standartų, Jis mums suteikia Šventosios Dvasios bendrystę. Ji, savo ruožtu, padeda mums gauti daugiau galios, padėsiančios laikytis įsipareigojimų ir atpažinti, kas gera ir tikra. Štai kokia yra mokymosi galia tiek studijuojant pasaulyje, tiek ir mokantis, ko mums reikia, kad būtume verti amžinybės“ (Henry B. Eyring, “A Child of God” [1997 m. spalio 21 d. Brigamo Jango universiteto dvasinė valandėlė], 4–5; speeches.byu.edu). Taip pat žr. Deividas A. Bednaris, „Lengvai neškime savo naštas“, 2014 m. balandžiovisuotinės konferencijos medžiaga.

  7. Prisimenu, kad nuo pat vaikystės norėjau įtikti savo tėvui. Kai subrendau ir įgijau liudijimą, įgijau troškimą įtikti ir Dangiškajam Tėvui. Kiek vėliau savo gyvenime sužinojau apie Šibloną ir mano gyvenimas pasipildė tikslais, padėsiančiais tapti panašiam į jį.