2010–2019
Ar jums ji tebėra nuostabi?
ankstesnis kitas

Ar jums ji tebėra nuostabi?

Žavėjimasis Evangelijos stebuklais yra tikėjimo ženklas. Tai reiškia, kad atpažįstame Viešpaties ranką savo gyvenime ir mus supančiame pasaulyje.

Mudu su žmona patyrėme daug džiaugsmo netoli nuostabaus Paryžiaus augindami savo penkis vaikus. Per tuos metus norėjome pasinaudoti turiningomis galimybėmis, padėsiančiomis atrasti šio pasaulio stebuklus. Kas vasarą su šeima ilgai keliaudavome lankydami svarbius Europos paminklus, istorines vietas ir gamtos stebuklus. Tačiau išaušo diena, kai po 22 netoli Paryžiaus praleistų metų mes susiruošėme išsikraustyti. Vis dar prisimenu tą dieną, kai mano vaikai priėjo ir tarė: „Tėti, mums turėtų būti labai gėda! Visą šį laiką čia gyvenome, tačiau niekada neapsilankėme Eifelio bokšte!“

Šiame pasaulyje tiek daug stebuklų! Tačiau kartais, kai tie stebuklai yra mums tiesiai po nosimi, mes jų nevertiname. Mes žvelgiame į juos, bet nematome; mes girdime, tačiau neįsiklausome.

Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus savo mokiniams tarė:

„Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“1

Dažnai susimąstydavau, kaip būtų, jei būčiau galėjęs gyventi Gelbėtojo dienomis. Ar galite įsivaizduoti, kad sėdite prie Jo kojų? Kaip pasijustumėte Jo glėby ar matydami Jo tarnavimą kitiems? Vis dėlto daugelis Jį sutikusių neatpažino – „nepamatė“ – kad tarp jų gyvena pats Dievo Sūnus.

Mums taip pat teko didelė privilegija gyventi išskirtiniu metu. Senovės pranašai matė Sugrąžinimo darbą – „nuostabų darbą […] , taip, nuostabų darbą ir stebuklą“2. Jokiame ankstesniame Evangelijos laikotarpyje nebuvo pašaukta tiek daug misionierių, tiek daug tautų nebuvo atvertos Evangelijos žiniai, visam pasaulyje nebuvo pastatyta tiek daug šventyklų.

Mums, pastarųjų dienų šventiesiems, stebuklai vyksta ir mūsų asmeniniame gyvenime. Jie apima mūsų asmeninį atsivertimą, į mūsų maldas gautus atsakymus ir švelnius palaiminimus, kuriuos Dievas kasdien išlieja ant mūsų.

Žavėjimasis Evangelijos stebuklais yra tikėjimo ženklas. Tai reiškia, kad atpažįstame Viešpaties ranką savo gyvenime ir mus supančiame pasaulyje. Mūsų nuostaba teikia dvasinės stiprybės. Ji duoda mums jėgų laikytis tikėjimo inkaro ir pasinerti į išgelbėjimo darbą.

Tačiau turime būti budrūs. Mūsų gebėjimas žavėtis yra labai trapus. Per ilgą laiką galime pradėti aplaidžiai laikytis įsakymų, tapti apatiški, o gal net pailsti ir tapti nejautrūs net nuostabiausiems Evangelijos ženklams ir stebuklams.

Mormono Knygoje aprašomas laikotarpis prieš Mesijo atėjimą į Amerikas daug kuo panašus į mūsiškį. Staiga danguje pasirodė Jo gimimo ženklai. Žmones apėmė tokia nuostaba, kad jie nusižemino ir beveik visi atsivertė. Tačiau praėjus vos ketveriems metams, „žmonės pradėjo užmiršti tuos ženklus ir stebuklus, apie kuriuos buvo girdėję, ir pradėjo vis mažiau ir mažiau stebėtis ženklu, arba stebuklu, iš dangaus, […] ir pradėjo nebetikėti niekuo, ką buvo girdėję ir matę“3.

Mano broliai ir seserys, ar jums Evangelija tebėra nuostabi? Ar vis dar galite matyti, girdėti, jausti ir stebėtis? O gal jūsų dvasiniai jutikliai dirba apatišku režimu? Nepaisant to, kur esate, kviečiu daryti šiuos tris dalykus:

Pirma, nesiliaukite atradinėti ir iš naujo atradinėti Evangelijos tiesų. Rašytojas Marselis Prustas yra pasakęs: „Tikroji atradimų kelionė susideda ne iš naujų kraštovaizdžių ieškojimo, o gebėjimo pamatyti kitomis akimis.“4 Ar pamenate tą pirmą kartą, kai perskaitėte Raštų eilutę ir pajutote, kad jums kalba Viešpats? Ar galite prisiminti tą pirmąjį kartą, kai pajutote, kad jus užlieja malonus Šventosios Dvasios jausmas; gal taip įvyko net prieš tai, kai suvokėte, jog tai Šventoji Dvasia? Ar tos akimirkos nebuvo šventos, ypatingos?

Kasdien turėtume alkti ir trokšti dvasinio pažinimo. Tokia asmeninė praktika grindžiama studijavimu, apmąstymu ir malda. Kartais būname gundomi galvoti: „Šiandien man nereikia studijuoti Raštų; jau esu juos visus perskaitęs“ arba „Šiandien man nereikia eiti į Bažnyčią; nieko ten naujo neišgirsiu“.

Tačiau Evangelija yra neišsenkantis pažinimo šaltinis. Kiekvieną sekmadienį galima išmokti kažko naujo, kiekviename susirinkime, kiekvienoje Raštų eilutėje. Tikėdami mes viliamės pažadu, kad jeigu ieškosime, tai rasime.5

Antra, aiškias ir paprastas Evangelijos tiesas paverskime savo tikėjimo inkaru. Mūsų stebėjimasis turėtų būti pagrįstas esminiais tikėjimo principais, sandorų ir apeigų tyrumu bei nuoširdžiais garbinimo poelgiais.

Viena sesuo misionierė papasakojo apie tris apygardos konferencijoje Afrikoje sutiktus vyriškius. Jie buvo atvykę iš toli nuo civilizacijos esančio kaimo, kuriame Bažnyčia dar nebuvo įsteigusi savo skyriaus, tačiau ten gyveno 15 ištikimų Bažnyčios narių ir beveik 20 besidominčiųjų. Daugiau nei dvi savaites šie vyrai pėsčiomis ėjo keliais, kuriuos lietus pavertė dumblynais, ir sukorė apie 500 kilometrų, kad galėtų sudalyvauti konferencijoje ir atneštų savo kaime gyvenančių narių dešimtines. Jie ketino pasilikti visą savaitę, kad ateinantį sekmadienį galėtų pasinaudoti privilegija priimti sakramentą. Jie vylėsi, kad grįždami namo galės ant galvų parsinešti dėžes, prikrautas Mormono Knygų, kurias jie norėjo išdalinti savo kaimo gyventojams.

Misionierė paliudijo, kaip ją sujaudino tų brolių susižavėjimas ir visiškas pasiaukojimas stengiantis gauti tai, kas jai visuomet buvo ranka pasiekiama.

Ji klausė savęs: „Jei vieną rytą pabudusi Arizonoje sužinočiau, kad sugedo mano automobilis, ar pėsčiomis nueičiau į bažnyčią, kuri vos už kelių kvartalų nuo mano namų? O gal tiesiog likčiau namuose dėl to, kad bažnyčia toli, arba dėl to, kad lyja?“6 Tai geri klausimai, kuriuos mums visiems derėtų apsvarstyti.

Galiausiai kviečiu jus siekti ir branginti Šventosios Dvasios bendrystę. Savo prigimtiniais pojūčiais negalime pajusti daugumos Evangelijos stebuklų. Būtent apie tai pasakyta: „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, […] tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“7.

Kai su mumis yra Dvasia, mūsų dvasiniai jutikliai būna guvesni, pagerėja atmintis ir padeda nepamiršti matytų stebuklų ir ženklų. Galbūt todėl Jėzaus mokiniai nefitai, žinodami, kad Jis netrukus juos paliks, karštai meldė „to, ko labiausiai troško; o jie troško, kad jiems būtų suteikta Šventoji Dvasia“8.

Nors jie matė Gelbėtoją savo akimis, savo rankomis lietė Jo žaizdas, jie žinojo, kad jei Dievo Dvasios galia nuolat neatnaujins jų liudijimų, šie gali užgesti. Mano broliai ir seserys, niekada nerizikuokite prarasti šią brangią ir nuostabią dovaną – Šventosios Dvasios bendrystę. Siekite jos savo karštomis maldomis ir teisiu gyvenimu.

Liudiju, kad dirbame „nuostabų darbą ir stebuklą“. Kai sekame Jėzumi Kristumi, Dievas mums liudija „ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia“9. Šią ypatingą dieną liudiju, kad Evangelijos stebuklai yra pagrįsti didžiausia Dievo dovana – Gelbėtojo Apmokėjimu. Jis yra tobula meilės dovana, kurią Tėvas ir Sūnus vieningai davė kiekvienam iš mūsų. Drauge su jumis „apstulbintas Jėzaus malonės nūnai esu, Jo dieviškos meilės, aukos Jo vardan visų. […] Kaip nuostabu, kad Jis myli taip mane!“10

Meldžiu, kad visuomet turėtume reginčias akis, girdinčias ausis ir širdį, kad įžvelgtume šios nuostabios Evangelijos stebuklus, Jėzaus Kristaus vardu, amen.