35 skyrius
Gailestingasis samarietis
Jėzus pasakojo daug sugalvotų istorijų, arba palyginimų, kad padėtų žmonėms suprasti tiesą.
Kartą vienas žydų valdininkas paklausė Jėzų, ką jis turėtų daryti, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą. Gelbėtojas jo paklausė, kas apie tai parašyta Raštuose. Tas vadovas atsakė, kad žmogus turėtų mylėti Dievą ir savo artimą. Jėzus patvirtino, kad jis gerai atsakė. Tuomet vadovas paklausė: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus paporino tam vyrui tokį pasakojimą. Kartą vienas žydas ėjo keliu į Jericho miestą. Plėšikai jį apiplėšė ir sumušė. Tą žmogų jie paliko ant kelio leisgyvį.
Netrukus tuo keliu ėjo vienas žydų kunigas ir pamatė tą žmogų. Kunigas praėjo kita kelio puse. Jis nepadėjo tam žmogui.
Tuo keliu ėjo ir kitas žydas, šventyklos tarnautojas. Jis pamatė sužeistąjį. Tačiau ir jis nepadėjo, praėjo kita kelio puse.
Po to tuo keliu ėjo vienas samarietis. Paprastai žydai ir samariečiai nebendraudavo. Tačiau samarietis, pamatęs tą vyrą, pasigailėjo jo. Jis aptvarstė to žmogaus žaizdas ir aprengė jį.
Luko 10:33–34; Jono 4:9; Raštų rodyklė, „Samariečiai“, 161
Samarietis nugabeno tą žmogų į užeigą ir slaugė jį iki ryto. Kai samariečiui reikėjo keliauti toliau, jis davė užeigos šeimininkui pinigų ir paprašė slaugyti tą žmogų.
Papasakojęs šią istoriją, Jėzus paklausė žydų valdininko, kuris iš tų trijų vyrų buvo artimas sužeistajam.
Valdininkas atsakė, jog samarietis, kadangi jis padėjo žmogui. Jėzus paragino žydų vadovą būti tokiam, kaip tas samarietis.