Laisvė šokti
Balerina skrieja per sceną, sukdamasi ir pašokdama į orą taip lengvai, lyg jos neveiktų žemės trauka. Kiekvienu savo grakščiu judesiu ji išreiškia laisvę.
Kaip ir daugelis mažų mergaičių Marija Viktorija Rojas Rivera iš Čilės – draugų vadinama Mavi – būdama ketverių metų, panoro tapti balerina. Kaip ir tos kitos mažos mergaitės greitai ji sužinojo, kad toks grakštumas ir laisvė, kokią ji matė ant scenos, atsieina pakankamai brangiai. Tos pastangos ir disciplina, kurių reikia norint tapti profesionalia balerina, daugeliui jaunų svajoklių pasirodo pernelyg didelės.
Svajonių kaina
„Būdama jauna nesupranti kokios reikia aukos, – sako Mavi. – Kai būdama dešimties aš pradėjau mokytis, mūsų mokytojai sakė, kad pusę savo gyvenimų mes praleisime šokdamos. Mums teks atsisakyti nemažai dalykų“.
Tokių dalykų: kaip laisvalaikio ir tam tikro maisto. Mavi teks paskirti daug laiko ir pastangų įvairiems pratimams ir repeticijoms. Jai teks atidžiai rinktis, ką valgyti. O po namų darbų ir šokių draugams neliks daug laiko.
Mavi nusprendė, kad jos svajonė yra pakankamai svarbi, kad pabandytų.
„Paauglystės metas gali būti sunkus periodas, – sako ji. – Ne visada mano draugai suprato, kodėl aš nevalgau tam tikro maisto ar nepasilieku su jais iki vėlumos“.
Laisvės kaina
Mavi pakankamai anksti suprato, kad tai, kas atrodė jos laisvės suvaržymu, iš tikrųjų buvo vienintelis būdas, kuriuo ji galėjo išsilaisvinti nuo to, kas trukdytų jai pasiekti savo tikslą.
„Aš nusprendžiau nepasilikti iki vėlumos, aš nusprendžiau skirti laiką treniruotėms, o ne vaikščioti po prekybos centrus su draugėmis, – sako Mavi. – Jei per vėlai grįžčiau namo ir dėl to būčiau pavargusi arba nesitreniruočiau ir dėl to neišmokčiau žingsnelių, negalėčiau šokti“.
Tokia drausmė nėra lengva, bet Mavi sako, kad ji atsiperka.
„Visiems pasitaiko, kai norisi pasiduoti, – prisipažįsta Mavi, – bet turime galią rinktis. Drausmė gali pasirodyti apribojanti, bet savidrausmė yra pasirinkimo reikalas. Taip aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą, kad galėčiau šokti“.
Tolimesnis siekis
Uoliai besiekdama tapti balerina, tam tikru metu Mavi suprato, kad šokiai nėra vienintelis jos siektinas tikslas ar vienintelis dalykas, dėl kurio jai reikia aukotis.
Šalia to ji troško sekti Jėzumi Kristumi ir suprato, kad tai, ko baletas ją išmokė apie drausmę, taip pat tinka ir evangelinei mokinystei. Kaip jos draugai seniau stebėjosi, kodėl ji daranti tai, ką darė dėl šokių, taip dabar jie stebisi, kodėl ji laikosi tokių griežtų evangelijos principų.
„Aš aiškinau, kad mes turime laisvę rinktis, ir aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą todėl, kad išsilaisvinčiau nuo nuodėmės ir turėčiau Šventąją Dvasią“, – sako ji.
Gelbėtojas mokė, kad mokinys turi „paimti savo kryžių“. Reiškia mokinys turi atsisakyti visos bedievystės ir kiekvieno pasaulietiško geidulio bei laikytis Dievo įsakymų (žr. DžSV Mato 16:26). Tokia savidrausmė leidžia mums „pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką”, o bandymas gyventi ne pagal įsakymus veda mus į „nelaisvę ir mirtį, sulig velnio nelaisve ir galia” (2 Nefio 2:27).
„Paklusnumas suteikia didesnę laisvę ir ramybė, nei bet kas kita, – sako Mavi. – Mano tikslai neapsiriboja vien šiuo žemiškuoju gyvenimu, bet apima ir amžinybę“.
Verta aukos
Mavi plaukia scena lyg srovės nešamas lapelis, išsitiesdama ir skriedama nuo vieno judesio prie kito – développé ir pirouette, glissade ir grand jeté.
Balerina sugeba savo kūną judinti tokiais būdais, kurie daugumai kitų žmonių būtų skausmingi. Judesio laisvė yra būtina bendravimui su žiūrovais. Nors kiekvienas geros balerinos judesys scenoje atrodo kaip nereikalaujantis pastangų, už scenos ji įdeda į juos daug darbo.
Po aštuonerių aukojimosi metų ir nesuskaičiuojamų beveik kasdieninio treniravimosi valandų ji įgyvendino savo svajonę ant scenos – ir evangelijoje.
„Žmonėms tai atrodo taip gražu ir grakštu, – sako Mavi. – Bet judesiai yra stipriai kontroliuojami. Reikia daug stiprybės, kad taip save kontroliuotum“.
Šis sugretinimas su evangelija yra svarbus. Sekti Kristumi reikia stiprybės. O atpildas yra saldus.
„Mano atpildas už tą pasiaukojimą yra tai, kad galiu šokti, – sako Mavi. – Jaučiuosi stipri, jaučiu Šventosios Dvasios vadovavimą kiekviename savo žingsnyje – tiek scenoje, tiek ir už jos ribų“.
Su šokiais dar nebaigta
Pagal Nefį, pajutę troškimą sekti Kristumi, mes pasikrikštijame ir esame patvirtinami. Dar turime ištverti iki galo (žr. 2 Nefio 31:19–20). Baletas iš Mavi reikalauja panašaus pasišventimo.
Po šokių Paragvajuje ji sugrįžo į Viña del Mar Čilėje, kad kelis metus mokytų. Dabar savo šokį ji nori pakelti į kitą lygį. Ji nusistatė naujus tikslus, kurie nuvedė ją į Argentiną, Vokietiją, Airiją ir Ispaniją studijuoti ir tobulintis su įvairiomis baleto kompanijomis.
Ji žino, kad turi ir toliau stengtis, – tiek ant scenos, tiek ir evangelijoje. Jai ir toliau reikia laikytis drausmės, jei nori laisvės šokti. Jai taip pat reikia pasilikti tikėjime, jei nori tos laisvės, kuri ateina iš mokinystės. „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, – mokė Viešpats, – iš tiesų esate mano mokiniai: ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:31–32).
Šokimas su išmintimi
Už scenos Mavi deda daug pastangų, kad išliktų sveika ir geros formos. Mavi ne tik rūpinasi tinkamu maistu ir pakankamu poilsiu, ji dar ir daug mankštinasi bei beveik kasdien bent penkias valandas šoka. Bet ji taip rūpinasi savimi ne todėl, kad yra šokėja.
„Būdama Bažnyčios narė aš suprantu, kad mano kūnas – mano dvasios šventykla. Kaip menininkei, man reikia, kad kiekviena mano kūno dalis dirbtų gerai, todėl aš saugau jį kiek įmanydama geriau. Bet būdama narė aš jau žinojau, kad taip turiu daryti“.
Jos liudijimą apie Išminties žodžio įkvėptą prigimtį sustiprino jos, kaip balerinos, patirtis. „Ar tinkamai elgiuosi su kūnu, galiu jausti“, – sako ji.
Kad būtum balerina, turi savimi rūpintis. Bet Mavi sako: „Mes visi turėtume rūpintis savo kūnais, nors ir nesame šokėjai. Mes negalime pasirinkti savo kūno, bet visi turėtume būti dėkingi ir rūpintis tuo, kas mums duota. Tai yra Dievo dovana, ir kūnas mums visiems duotas tikslingai“.