Mano sūnus taip pat gyvas
Viena moteris iš mano apylinkės pateikė man neįkainojamą pamoką apie malonią ramybę, ateinančią iš tikro tikėjimo Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu.
Tos moters patriarchaliniame palaiminime buvo pažadas apie motinystės džiaugsmus. Bet ėjo metai, ji su vyru vis meldėsi ir laukė vaikų. Galiausiai į jų maldas buvo atsakyta. Devynis mėnesius jų gyvenime virė džiaugsmingu pasiruošimu. Jie išdažė ypatingą kambarį; nupirko baldų, drabužėlių ir kitų vaikiškų daiktų. Jie daug meldėsi. Gydytojai sakė, kad po šio vaiko gimimo jie nebegalės turėti vaikų. Taigi, į šį vaiką jie sudėjo visus savo lūkesčius.
Išaušo diena, kai ši sesuo pagimdė ir išgirdo savo kūdikio verksmą.
„Tai gražus berniukas“, – pasakė slaugė.
Mama užsimerkė ir sukalbėjo padėkos maldą. Po keturių minučių kūdikis mirė.
Sakramento susirinkime aš ją išvydau po dviejų savaičių. Būdama muzikos vadovė ji nuėjo į salės priekį ir atsisėdo šalia vargonų. Jos diriguojami mes giedojome „Jis gyvas, Atpirkėjas mūs“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 38). Ji stovėjo tiesiai ir išdidžiai, jos veidas švytėjo, iš jos sklido liudijimas. Kartais žodžiai jai užstrigdavo. Ji nurydavo ir sučiaupdavo lūpas. Tada ji liaudavosi giedojusi, bet jos ranka ir toliau judėjo, diriguodama mums.
Vėliau ji, skruostais riedant ašaroms, pasakė liudijimą šiais paprastais žodžiais: „Jis gyvas, Atpirkėjas mūs. Žinau, kad Jis yra teisingas ir kad Jis mus myli. Dėl to, kad jis gyvas, mano sūnus taip pat gyvas“.
Jos tikėjime aš pamačiau užtikrinimą apie realumą mūsų Atpirkėjo, kurio Apmokėjimas už mus įgyvendina mūsų nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą. Ji neteko sūnaus, bet ji žinojo, kad jis jai bus kažkada grąžintas.