Eilėraštis
Būdama maža radau eilėraštį, kuris buvo išspausdintas ant lapo. Tą lapą kažkas išplėšė iš lankstinuko, suplėšė ir išbarstė ant šaligatvio. Aš išaugau gyvendama pigiuose, vyriausybės mums suteiktuose butuose ir buvau vienišė, o nuo vienatvės vadavausi trejopai: skaitydama knygas, žiūrėdama filmus su Elviu Presliu ir skaitydama eilėraščius. Man labai patiko eilėraščiai. Jie kalbėjo tai mano daliai, kurios aš neįstengiau įvardinti. Atrodė, kad neįmanoma jos apibūdinti. Susidomėjusi eilėraščiu aš jį pakėliau ir parsinešiau namo.
Tą eilėraštį aš ilgus metus skaičiau kiekvieną dieną, kartais net kelis kartus per dieną. Sėdėdama pamokoje, vaikščiodama mokyklos koridoriais, sėdėdama viena per pertraukas aš vis prisimindavau to eilėraščio ištraukas. Niekada iki tol aš nesimokiau eilėraščio mintinai, bet šis buvo ypatingas. Jis tiesiog prakalbo į mane ir mane paveikė.
Bet girdėjau aš ne sykį
Kuždant: „Svetimas tu čia!“
Ir žinau, esu atvykęs
Iš kitur į žemę šią.
Aš visada jaučiausi esanti kitokia nei kiti vaikai. Kartais jausdavau, kad kažkur yra kiti namai, ir jei tik aš labiau pasistengčiau, tai turbūt prisiminčiau juos. Eilėraštis man sukeldavo šiuos jausmus. Kartas nuo karto aš jį išsitraukdavau iš stalčiaus ir perskaitydavau. Aš svarstydavau, kiek į mane panašių žmonių buvo pasaulyje ir ar aš juos kada nors sutiksiu.
Atsiuntei į žemę šitą
Vykdyt plano išminties
Ir užgobei tamsų šydą
Ant manosios praeities.
Įsivaizduokite mano nuostabą, kai po daugelio metų, būdama besidominčiąja, sėdėjau savo pirmajame sakramento susirinkime, atverčiau nurodytą giesmyno puslapį ir pamačiau eilėraštį, kuri radau prieš daugelį metų. Aranžuotė skyrėsi nuo tos, kurią aš balsu dainavau sau, kai negalėdavau užmigti ar kai verkdama pabusdavau naktį. Bet aš atpažinau net ir natas, aidėjusias iš pianino.
Tėve iš dangaus tėvynės,
Pasiilgau aš Tavęs.
Kada meilės begalinės
Prieglobstin sugrįšiu aš?
Kol visi giedojo „Tėve iš dangaus tėvynės“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 42) aš tegalėjau sėdėti ir verkti, žinodama, kad dar būnant vaiku pats Dievas man ant kelio padėjo tą giesmę.
Tavo šviesų, gerą veidą
Vėl išvysiu aš kada?
Šalį tą, kurioj praleidau
Aš vaikystę kažkada?
Tąkart sėdėdama sakramento susirinkime ir klausydama, kaip susirinkusieji gieda mano eilėraštį, aš supratau, kad esu teisingame kelyje. Žinojau, kad tai, ko mane moko misionieriai yra tikra. Aš žinojau, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra vienintelė tikra Dievo bažnyčia žemėje. Manęs jau nenustebino teigiamas atsakymas į mano klausimą, kurį atsiklaupusi maldoje uždaviau Dievui: ar bus teisinga prieš Jį, jei aš pasikrikštysiu ir būsiu patvirtinta Bažnyčioje.
Po to, kai vyresnieji Volkeris ir Vitakeris tris savaites mane mokė pamokų, Vyresnysis Volkeris panardino mane į krikšto vandenis. Aš tapau švari, švaresnė nei kada nors buvau ar galėjau įsivaizduoti. Mano patvirtinimo nare metu šalia kunigystę turinčiųjų ir šių vyresniųjų rate taip pat stovėjo mano pirmasis vyskupas, kuris ir atsiliepė į mano telefono skambutį, kai prašiau, kad mane aplankytų misionieriai.
Galėjau girdėti savo mylimo eilėraščio žodžius, lyg priedainį plaukiantį aukštai ir apsupantį kiekvieną mano sutiktą žmogų bei kiekvieną įvykį, kurie atvedė mane į Bažnyčią, – žodžius, kurie palietė skaudančią širdį, besiilginčią vėl pažinti savo Amžinąjį Tėvą.
Dar prieš tiesą sugrąžinant
Tave Tėvu vadinau,
Nes malonią šitą žinia
Aš per Dvasią išgirdau.