Dievo įstatymo pamoka
„Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose“ (Malachijo 3:10).
Pasakojimas pagrįstas tikra istorija
Tai jau bus dešimtas vežimas, – Deivido tėvas šūktelėjo jam. – Kilk aukščiau“. Jaunasis Deividas O. Makėjus apžvelgė lauką, link kurio rodė jo tėvas. Pirmieji devyni vežimai, kuriuos jie prieš tai sukrovė, buvo pilni prastesnės kokybės šieno. Deividas žinojo, kad šį dešimtą geriausio šieno vežimą jo tėvas atiduos į vyskupo sandėlį kaip dešimtinę. Bet jis nesuprato, kodėl jie Viešpačiui negalėjo duoti tos pačios kokybės šieno, kurį jie jau sukrovė.
Deividas šūktelėjo tėvui: „Ne, kraukime šieną įprastai“.
Deivido tėvas nieko neatsakė. Deividas ruošėsi pakartoti atsakymą, kai pamatė savo tėvą apsisukantį ir einantį link jo. Staiga vėjelis šieno lauke liovėsi ir saulė pradėjo labiau kaitinti. Deividas nusivalė prakaitą nuo kaktos ir sprando. Jis suprato, kad tėvas eina link jo ne draugiškai jam patapšnoti petį už atsainų atsakymą. Tėvas ėjo pas jį dėl kažko, ką Deividas turėjo suprasti.
„Ne, Deividai, – prakalbo tėvas griežtu, bet kartu ir ramiu tonu, kuris privertė Deividą suklusti. – Tai yra dešimtas vežimas, ir tik geriausią šieną tinka atiduoti Dievui“. Deivido tėvas įdėmiai pažvelgė į sūnaus veidą, kad įsitikintų, jog šis jo klauso. Tada jis apsisuko ir nuėjo.
Deividas nurijo jaudulio gumulą ir pradėjo vesti savo kinkinį aukščiau. Kraudamas nupjautą šieną į vežimą jis pradėjo galvoti apie tai, ko tėvas stengėsi jį išmokyti. Nors ir žinojo apie dešimtinės įstatymą, lygiai kaip ir apie paklusnumą bei pasiaukojimą, jis norėjo pirmenybę teikti savo pačių poreikiams. Bet Dievas yra liepęs paimti kaimenės pirmagimius – pačius geriausius – ir atiduoti juos Jam (žr. Pakartoto Įstatymo 12:6).
„Mano tėtis Dievui atiduoda geriausią, o mes gauname antros rūšies, – pamanė Deividas. – Turbūt tik tokiu būdu mes galime savo mintis ir gyvenimus pašvęsti Viešpačiui“.
Buvo dienų, kai Deividas matė savo mamą dešimtinę mokant pinigais. Užuot leidusi pinigus reikalingiems daiktams ir po to žiūrėjusi, kas liko sumokėti dešimtinei, ji nedelsdama pasiųsdavo dešimtinės pinigus vyskupui ir tik po to galvodavo, kaip verstis iš likusių pinigų. Visada geriausia buvo atiduodama Viešpačiui.
Deividas pasuko vežimą su šienu žemyn link dulkėto kelio, vedančio prie vyskupo sandėlio. Jis įvažiavo į kiemą ir iškrovė šieną. Jo tėvui tai buvo pasiaukojimas – atiduoti savo geriausią šieną Viešpačiui. Bet Deividas žinojo, kad jo tėvas kitaip ir nedarytų. Jis norėjo atiduoti geriausią, ką turi, Viešpačiui, lygiai kaip ir Dangiškasis Tėvas pasauliui atidavė Savo tobulą Sūnų.
Pasukus kinkinį namų link Deividą užliejo geras jausmas. Jis džiaugėsi, kad jo tėvas pamokė jį apie dešimtinės įstatymą. Tai buvo pamoka, kurios jis neužmirš visą savo gyvenimą.
Pritaikyta iš Teachings of Presidents of the Church: David O. McKay (2003), xv. Prezidentas Makėjus (1873–1970) tarnavo devintuoju Bažnyčios prezidentu nuo 1951 iki 1970 metų.
„Dešimtinės mokėjimas yra įrodymas, kad mes priimame aukos įstatymą. Jis taip pat mus paruošia pasiaukojimo ir kitiems aukštesniems celestialinės karalystės įstatymams“.
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, “Tithing,” Ensign, May 1994, 34