Susidraugaukime
Sveiki! Aš esu Klara Kristensen. Aš gyvenu Kyveitine, Ontarijo provincijoje, Kanadoje
Iš vienuolikmetės Klaros Kristensen kiemo atsiveria vaizdas, vertas kalendoriaus puslapio. Jos namas stovi ant kalvos, iškilusios virš Vūdso (Miškų) ežero – didžiulio tyro vandens ploto, besidriekiančio iki Jungtinių Valstijų pietuose ir iki Manitobos provincijos vakaruose. Vasarą saulė žėri vandenyje. Žiemą spindi apsnigtas ežero ledas.
Tas ežeras ir jį supantys miškai yra svajonių šalis tokiai gamtoje mėgstančiai būti asmenybei kaip Klara. Vasarą ji plaukioja, irkluoja, žuvauja, keliauja ir stovyklauja. Žiemą ji mėgsta čiuožinėti, važinėti sniegaeigiu, slidinėti bei leistis nuo stačių šlaitų ant kilimėlių. Žiemą naktimis temperatūra nukrinta iki -40˚C ir sniego gylis siekia iki 2 m. Tačiau Klara mėgsta ir rudenį, ir žiemą.
Ši užsigrūdinusi, gamtoje mėgstanti būti mergaitė turi ir daug kitų pomėgių. Jai patinka skaityti, megzti, groti fleita ir pianinu. Ji užsibrėžė tikslą – išmokti groti visas giesmes ir Pradinukų dainas. Klara turi švelnią širdį ir mėgsta prižiūrėti žmones bei gyvūnus. Ji dažnai prižiūri savo mažuosius pusbrolius ar pusseseres, o kai nėra tikrų vaikų, ji motiniškai prižiūri savo lėles. Kita didelė meilė – katės. Lila, Heras ir Houpas dievina ją ir dažnai miega ant jos lovos. Jai patinka Raštų pasakojimas apie Nojaus arką dėl visų tų gyvūnų. Užaugusi Klara nori dirbti su vaikais arba katėmis.
Ką bedarytų, ji padarys tai gerai, nes įsikimba į užduotį, kol neatlieka jos gerai. Ši savybė padėjo jai įveikti kai kuriuos sunkius iššūkius. Klarai buvo diagnozuota kalbos apraksija. Tai reiškia, kad nors ji žinojo, ką norinti pasakyti, signalai kažkaip pasimesdavo tarp jos smegenų ir burnos, dėl ko ji negalėjo aiškiai kalbėti. Klara praleido daugybę valandų mokydamasi judinti žandikaulį, lūpas ir liežuvį, kad galėtų teisingai ištarti garsus ir sujungti tuos garsus į žodžius. Tai buvo labai sunkus darbas, bet savo tėvelių padedama ji neatlyždama praktikavosi ir tebedaro tai toliau. Dabar ji gerai kalba, nors kai kurie žodžiai vis dar reikalauja daug pastangų.
Praeitais metais Klaros ketvirtosios klasės mokiniams buvo užduota paruošti keturių-penkių minučių kalbą. Klara pasirinko kalbėti apie Holokaustą, taip, kaip kalbėtų koncentracijos stovyklos mergaitė. Kai ji pirmą kartą repetavo savo kalbą, ši truko aštuonias minutes ir 40 sekundžių, nes daugelį žodžių buvo sunku ištarti. Ji praktikavosi dar ir dar. Jai išmokstant sklandžiai pasakyti žodžius, kalba po truputi trumpėjo. Galiausiai ji pristatė savo kalbą per keturias minutes ir 40 sekundžių. Jos klasės draugai išrinko ją atstovauti jiems prieš visą mokyklą. Po jos kalbos visa mokykla pratrūko audringai ploti. Daugelis jų pažinojo Klarą nuo pirmos klasės, ir jos pažanga atrodė stebuklinga. „Direktorius verkė, – prisimena Klaros mama. –Klaros antrosios klasės mokytoja verkė. Jos ketvirtos klasės mokytoja džiūgavo. Tai buvo tokia pergalė – viena iš nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų!“
Ko ta patirtis išmokė Klarą? „Nesiliaukite stengtis, – patarinėja ji visiems vaikams. – Niekada nepasiduokite“.
Žinoma, Klaros triumfui labai daug davė malda. Ji didžiai tiki Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Padėjo Pradinukų organizacija, namų vakarai, Raštų studijavimas ir jos tėvelių mokymai. Gerą įtaką padarė ir jos vyresnės sesutės, tiek savo gerais pavyzdžiais, tiek tuo, ką skaito. Kai tik Kerli (18 m.) ir Džosi (15 m.) savo laiku sukako 12 metų, jos ėmė klijuoti žurnalų New Era plakatus ant savo veidrodžių. Su savo seserimis Klara taip pat išmoko Raštų įvaldymo ištraukas ir šešis Prezidento Hinklio patarimus.
Jos tėtis yra skyriaus prezidentas, o jos mama yra Merginų prezidentė – taigi Klara visada įtraukta į skyriaus veiklas. Rudenį, žiemą ir pavasarį Kenoros skyriuje yra mažai žmonių. Iš tikrųjų Klara paprastai būna viena savo Pradinukų klasėje, kurią moko jos senelė, Pradinukų organizacijos prezidentė. Bet vasarą, kai pasigrožėti Vūdso ežeru atplūsta tūkstančiai turistų, kiekvieną sekmadienį skyrius būna pilnas lankytojų. Klara džiaugiasi kiekviena nuostabia nauja draugyste. Šeima išlieka glaudžiai susijusi su Bažnyčia visus metus, lankydama kuolo veiklas Vinipego ir Manitobos provincijose, esančiose maždaug už dviejų su puse valandų kelio. Vakare grįždami namo, jie dažnai mato danguje šokančią šiaurės pašvaistę.
Klara taip pat palaiko ryšius su savo tolimesniais giminaičiais. Per Kūčias pusbroliai, pusseserės, dėdės ir tetos visi naktį praleidžia senelės namuose. Jie valgo, dainuoja, iškabina kalėdines kojines, vaidina Betliejų, klausosi Kalėdų istorijos ir drauge suklaupia maldai. Kalėdų rytas atneša karštą šokoladą, bandeles su kryžiumi ir dovanas. Kalėdų vakarą šeimos pietums vėl susitinka Klaros namuose. Po Kalėdų einančią dieną pietūs susideda iš skirtingų patiekalų, valgomų vis kituose giminės namuose.
Klara išaugo įkvėpta nuostabios gamtos, šeimos meilės šilumos ir Jėzaus Kristaus evangelijos šviesos. Visa ši įtaka aiškiai atsispindi jos veide ir dvasioje. Net šalčiausią žiemos dieną ji sušildo ją geriausiai pažįstančių žmonių gyvenimus. Jos mamos žodžiais tariant „Ačiū Dievui, kad turime Klarą“.