Evangelijos klasika
Sakramentas ir auka
Deividas B. Heitas gimė 1906 m. rugsėjo 2 d. Ouklėjuje, Aidaho valst., Hektorui ir Klarai Tatl Heitams. 1930 m. rugsėjo 4 d. Solt Leiko šventykloje jis susituokė su Ruby Olson. Prieš pašaukimą visuotiniu įgaliotiniu jis sėkmingai vertėsi mažmenine prekyba, tarnavo Palo Alto, Kalifornijos valst., meru ir pirmininkavo Škotijos misijai. 1976 m. sausio 8 d. jis buvo įšventintas apaštalu. Jis mirė 2004 m. liepos 31 d., sulaukęs 97 metų.
Prieš šešis mėnesius balandžio visuotinėje konferencijoje aš buvau atleistas nuo kalbėjimo, nes sveikau po rimtos operacijos. Man buvo leista dar pagyventi, ir dabar aš turiu malonią progą padėkoti už palaiminimus, paguodą bei skubią pagalbą, kuriuos man suteikė broliai iš Pirmosios prezidentūros, Dvylikos Kvorumo bei kiti nuostabūs bendradarbiai ir draugai. Jaučiuosi jiems labai skolingas už laiką, dėmesį ir maldas, kuriuos jie skyrė mano žmonai Rubi ir mano šeimai…
Mano sveikatos krizės vakarą suvokiau, kad man atsitiko kažkas labai rimto. Įvykiai rutuliojosi labai greitai: deginantis skausmas, mano brangi Rubi skambina gydytojui ir mūsų šeimai, aš ant kelių, atsirėmęs į vonią, šaukiuosi paramos, paguodos ir skausmo numalšinimo. Prašiau Dangiškąjį Tėvą leisti dar truputėlį pagyventi, dar kurį laiką dirbti Jo darbą, jei tokia Jo valia.
Taip besimelsdamas ėmiau netekti sąmonės. Greitosios pagalbos sirena buvo paskutinis dalykas, kurį girdėjau prieš prarasdamas sąmonę kelioms dienoms.
Siaubingas skausmas ir sąmyšis liovėsi. Dabar buvau ramioje, tylioje aplinkoje; viskas buvo romu ir tylu. Tolumoje išvydau dvi asmenybes ant kalvų. Viena stovėjo aukščiau nei kita. Smulkesnių bruožų negalėjau įžiūrėti. Aukščiau stovintis asmuo rodė į kažką, ko negalėjau matyti.
Balsų negirdėjau, bet suvokiau esąs šventoje akivaizdoje ir aplinkoje. Per kitas valandas ir dienas mano protas vėl ir vėl suvokė Žmogaus Sūnaus amžinąją misiją ir aukštą padėtį. Liudiju jums, kad Jis yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, visų Gelbėtojas, visos žmonijos Išpirkėjas, beribės meilės, gailestingumo ir atleidimo teikėjas, pasaulio šviesa ir gyvybė. Žinojau šią tiesą ir anksčiau – niekada dėl to nekilo abejonių ar klausimų. Bet dabar sužinojau tai, per Dvasios poveikius mano širdžiai ir sielai, pažinau šias dieviškas tiesas neįtikimiausiu būdu.
Man buvo parodytas panoraminis Jo žemiškos tarnystės vaizdas: Jo krikštas, Jo mokymas, kaip Jis gydo ligotus ir luošus, pasityčiojimo teismas, Jo nukryžiavimas, Jo prisikėlimas ir pakilimas į dangų. Sekė stebėtinai detalios Jo žemiškos tarnystės scenos, patvirtinančios Raštuose aprašytus liudijimus. Aš buvau mokomas, ir Šventoji Dvasia atvėrė mano supratimo akis, kad galėčiau daug ką suprasti.
Pirmoji scena buvo apie Gelbėtoją ir Jo apaštalus aukštutiniame kambaryje Jo išdavimo išvakarėse. Po Paschos vakarienės Jis paaiškino ir paruošė Viešpaties vakarienės sakramentą Savo brangiausiems draugams Savo artėjančiai aukai atminti. Man tai buvo labai įspūdingai parodyta – pribloškianti Gelbėtojo meilė kiekvienam. Aš mačiau kaip Jis nuoširdžiai rūpinosi svarbiomis detalėmis: kiekvieno apaštalo dulkėtų kojų plovimu, tamsios duonos laužymu ir laiminimu bei vyno laiminimu. Tada Jis bauginančiai atskleidė, kad vienas Jį išduos.
Jis paaiškino Judo išėjimą ir papasakojo likusiems, kas netrukus įvyks.
Tada Gelbėtojas iškilmingai pasakė vienuolikai: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jono 16:33).
Mūsų Gelbėtojas meldėsi Savo Tėvui ir pripažino Tėvą kaip savo valdžios ir galios šaltinį – net iki amžinojo gyvenimo suteikimo kiekvienam vertam.
Jis meldėsi: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“.
Tada Jėzus pagarbiai pridūrė:
„Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.
Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jono 17:3–5).
Jis meldėsi ne vien už mokinius pašauktus iš pasaulio, kurie ištikimai liudijo apie Jį, „bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jono 17:20).
Sugiedoję giesmę Jėzus ir vienuolika nuėjo į Alyvų kalną. Ten, sode, kažkokiu nesuprantamu būdu Gelbėtojas paėmė ant savęs visos žmonijos nuo Adomo iki pasaulio pabaigos nuodėmes. Jo agonija sode, pasak Luko, buvo tokia baisi, kad „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Luko 22:44). Jis iškentė tokią kančią ir tokį sunkumą, kokių joks žmogus negalėtų pakelti. Tą sielvarto valandą Gelbėtojas nugalėjo visą Šėtono galią.
Pašlovintas Viešpats Džozefui Smitui apreiškė tokį patarimą visai žmonijai:
„Todėl aš tau įsakau atgailauti…
Nes … aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus…,
kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, …
Todėl, aš vėl įsakau tau atgailauti, kad man netektų tavęs pažeminti savo visagale galia; ir išpažinti savo nuodėmes, kad tau netektų kentėti tų bausmių“ (DS 19:15–16, 18, 20).
Tomis dienomis, kai gulėjau be sąmonės, Šventosios Dvasios galia man buvo suteiktas tobulesnis pažinimas apie Jo misiją. Man taip pat buvo duota geriau suprasti, ką reiškia Jo vardu naudoti įgaliojimą atskleisti dangaus karalystės slėpinius ištikimųjų išgelbėjimui. Mano siela vėl ir vėl buvo mokoma apie vieno iš Dievybės narių išdavimą, teismą ir plakimą. Aš mačiau Jo skausmingą kopimą į kalvą, kai iškamuotas Jis nešė kryžių. Mačiau, kaip Jis buvo paguldytas ant jo, kad baisios vinys būtų plaktuku įvarytos per Jo delnus, riešus ir pėdas, idant laikytų Jo kūną, kai šis kabos ant kryžiaus visų akivaizdoje.
Nukryžiavimas – baisi ir skausminga mirtis, kurią Jis iškentė – buvo parinkta nuo pradžios. Per tą nepakeliamą mirtį Jis nusileido žemiau visko, kaip sako Raštai, kad per prisikėlimą galėtų pakilti virš visko (žr. DS 88:6).
Jėzus Kristus mirė tikrąja prasme, kaip mes visi mirsime. Jo kūnas gulėjo kape. Nemirtinga Jėzaus dvasia, išrinkto žmonijos Gelbėtojo Dvasia, nuėjo pas nesuskaitomą daugybę dvasių, kurie paliko žemiškąjį gyvenimą, pasiekę skirtingą teisumo laipsnį Dievo įstatymų atžvilgiu. Jis skelbė jiems „šlovingą išpirkimo iš mirties nelaisvės žinią ir išsigelbėjimo galimybę… [kuri buvo] dalis mūsų Gelbėtojo iš anksto numatytos ir unikalios tarnystės žmonių šeimai dalis“1.
Nedrįstu nė bandyti jums perteikti, kaip giliai šie vaizdai paveikė mano sielą. Aš jaučiu jų amžiną reikšmę ir suvokiu, kad „niekas visame išgelbėjimo plane savo svarba jokiu būdu neprilygsta tam visų nuostabiausiam įvykiui – mūsų Viešpaties apmokančiam pasiaukojimui. Tai yra pats svarbiausias įvykis visoje kūrinijos istorijoje; tai tas uolinis pagrindas, ant kurio stovi evangelija ir visi kiti dalykai“2, kaip jau buvo sakyta.
Tėvas Lehis mokė savo sūnų Jokūbą ir mus:
„Todėl išpirkimas ateina šventajame Mesijuje ir per jį; nes jis yra pilnas malonės ir tiesos.
Štai, kad įvykdytų įstatymo tikslus, jis atnašauja save kaip auką už nuodėmę dėl visų tų, kurių sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia; ir niekam kitam įstatymo tikslai negali būti įvykdyti.
Todėl kaip svarbu tai paskelbti žemės gyventojams, kad jie žinotų, jog nėra nė vieno kūno, kuris gali gyventi Dievo akivaizdoje kitaip, kaip tik per nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę šventojo Mesijo, kuris guldo savo gyvybę pagal kūną ir vėl ją ima Dvasios galia, kad galėtų įgyvendinti mirusiųjų prisikėlimą, būdamas pirmas, kuris prisikels.
Todėl jis yra pirmieji vaisiai Dievui, dėl ko jis užtars visus žmonių vaikus; ir tie, kas jį tiki, bus išgelbėti“ (2 Nefio 2:6–9).
Vertingiausias mūsų garbinimo išgyvenimas sakramento susirinkime yra šventa sakramento apeiga, nes ji suteikia galimybę savo mintis ir širdis nukreipti į Gelbėtoją ir Jo auką.
Apaštalas Paulius įspėjo ankstyvuosius šventuosius dėl šios duonos valgymo ir gėrimo iš tos taurės nevertai (žr. 1 Korintiečiams 11:27–30).
Mūsų Gelbėtojas mokė nefitus: „Kas valgo ir geria mano kūną ir kraują nevertai, tas valgo ir geria pasmerkimą savo sielai“ (3 Nefio 18:29).
Vertai valgantys sakramentą yra santarvėje su Viešpačiu ir pažada Jam visada prisiminti Jo auką už pasaulio nuodėmes, priimti Kristaus vardą, visada Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų. Gelbėtojas pažada, kad su mumis, kurie tai darys, visada bus Jo Dvasia ir, jei ištversime iki galo, paveldėsime amžinąjį gyvenimą.
Mūsų Viešpats apreiškė Džozefui Smitui, kad „nėra dovanos, didesnės už išgelbėjimo dovaną“ (DS 6:13). Išgelbėjimo planas apima sakramento apeigą, kaip nuolatinį priminimą apie Gelbėtojo apmokančią auką. Jis nurodė: „Reikalinga, kad Bažnyčia dažnai susirinktų valgyti duonos ir gerti vyno Viešpačiui Jėzui atminti“ (DS 20:75).
Nemirtingumą visi gausime kaip neužtarnautą dovaną, vien iš Dievo malonės, be teisumo darbų. Tačiau amžinasis gyvenimas yra atpildas už paklusnumą Jo evangelijos įstatymams ir apeigoms.
Visiems jums liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas atsako į mūsų teisias maldas. Papildomas pažinimas, kurį gavau, padarė didelę įtaką mano gyvenimui. Šventosios Dvasios dovana yra neįkainojamas turtas ir atveria kelią mūsų nesibaigiančiam pažinimui apie Dievą ir amžinąjį džiaugsmą.
Iš 1989 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos kalbos; skyryba pakeista.