Vieno žmogaus pavyzdys
Neseniai sulaukiau elektroninio pašto žinutės su liūdna antrašte: „Vendės Naup laidotuvės“. Nusibraukdamas ašaras aš prisiminiau daugiau nei prieš 40 metų buvusią dieną, kai mano porininkas misionierius ir aš sutikome Vendę ir Polą Naupus netoli gėlių parduotuvės Frankfurto traukinių stotyje. Jauna amerikiečių pora, gyvenusi Vokietijoje dėl vyro karinės tarnybos, buvo toli nuo namų ir abu laukė savo pirmojo vaikelio. Kadangi misijos prezidentas mus neseniai buvo paraginęs būti „misionieriais kiekvieną akimirką“, mes su jais pradėjome kalbėtis.
Bemokant juos misionieriškų pokalbių, aš buvau maloniai nustebintas Vendės sielos šviesos. Ji buvo linksma, sumani ir labai imlios dvasios. Savo stipriu instinkto jausmu ji suvokė Sugrąžinimo prasmę. Tai buvo privilegija – būti pakankamai arti jos ir stebėti augantį liudijimą bei jos veide stiprėjančią šviesą.
Po daugiau nei 30 metų Vendė prisiminė savo pirmąjį susitikimą su mumis: „Aš visada prisiminsiu tą jausmą, kurį jutau pirmą kartą, išgirdusi Džozefo Smito istoriją! Aš galiu įsivaizduoti mūsų mažytį vokiško stiliaus viršutinį butą, buvusį turbūt ne didesnį nei dabartinis mūsų miegamasis, kuriame mes sėdėjome [priešais misionierius] ant sofos kraštelio. Aš pamenu tuometinę nuostabą ir palengvėjimą. Aš visada tikėjau, kad kažkur turi būti kažkas tokio. Dievas juk negalėjo palikti mūsų beprasmiškai blaškytis, ką taip akivaizdžiai ir darėme… Tai atrodė visiška tiesa, ir aš ja patikėjau“.
Tačiau netrukus po apsisprendimo pasikrikštyti, su Vende ir Polu susisiekė vienas jų šeimos narys, kuris kritikavo Bažnyčią dėl jos nuostatų apie tai, kas gali gauti kunigystę. Jie sutriko ir nebežinojo, ką daryti. Jie paprašė mūsų pas juos daugiau nebesilankyti – nebent dar vieną kartą, kad atsisveikintų. Mes nežinojome, kaip turėtumėme atsakyti į jų klausimus, bet mes žinojome, kad mums beliko vienintelis šansas. Mums besikalbant, aš pajutau norą kartu su jais perskaityti Raštų ištrauką, kurią neseniai pastebėjau asmeninio studijavimo metu. Tai buvo istorija apie Petrą ir Kornelijų, aprašyta Apaštalų darbų knygos 10 ir 11 skyriuose. Tą vakarą aš patyriau Viešpaties pažado misionieriams išsipildymą: „Nes tą pat valandą, taip, tą pat akimirką, jums bus duota, ką sakyti… [ir] Šventoji Dvasia bus išliejama paliudyti viską, ką tik sakysite“ (DS 100:6, 8). Visi kartu besimelsdami mes pajutome ramybės dvasią.
Po daugelio metų Vendė apie šį patyrimą taip pasakojo: „Nepamenu, ką jie mums sakė ar apie ką kalbėjomės, bet ta šviesa… Dvasia… sugrįžo ir aš žinojau, kad tai tiesa, ir kad, nors ir ne viską supratau, žinia vis tiek buvo tikra, ir mums ją reikėjo priimti, ir kad po kurio laiko imsime suprasti“.
Polas ir Vendė pasikrikštijo. Netrukus jie buvo užantspauduoti šventykloje. Eidami per normalius šeimyninio gyvenimo iššūkius, jie išaugino penkis vaikus, kurie galiausiai visi tapo aktyvūs Bažnyčioje. Kai kurie jų tarnavo misijose. Polas mokytojavo mokykloje. Abu su žmona Vende bažnyčioje giedodavo nuostabius duetus. Vendė ilgus metus vadovavo apylinkės chorui. Jie mylėjo šventyklą ir patys patyrė „šventųjų džiaugsmą“ (Enoso 1:3).
Kartą lankydamiesi vienoje Bažnyčios apylinkėje Londone mudu su žmona Marija sutikome vieną moterį iš Meino valstijos, vardu Libi Kasas. Kadangi tuomet iš Meino mes tepažinojome Naupus, paklausėme tos moters, ar ji juos pažįstanti. Jos veidas nušvito: „Ar juos pažįstu? Vendė yra mano brangi draugė. Ji supažindino mane su evangeliją!“ Vendė sutiko Libi skalbykloje – dvi motinos beskalbiančios savo šeimoms – ir pasidalino evangelija su Libi lygiai taip pat, kaip ir mes tai padarėme su Vende traukinių stotyje. Libi didžiausią įspūdį apie Bažnyčią susidarė iš asmeninio Vendės pavyzdžio – motinos, žmonos ir žmogaus. Libei, bent pradžioje, Vendė pati buvo Sugrąžinimo žinia.
Naupai vėliau persikraustė į Oregoną. Praeitais metais, po to kai sužinojome apie Vendės vėžį, mes buvome palaiminti sutikę juos Jutoje per Visuotinę konferenciją. Vendės vyras, jų iš misijos grįžęs sūnus ir aš suteikėme jai palaiminimą. Pasidalinome savo prisiminimais iš praėjusių keturių dešimtmečių. Buvo aišku, kad evangelija jiems reiškia viską. Tai buvo jų ir jų vaikų gyvenimų ašis ir pagrindinis tikslas. Polas ir Vendė karštai troško būti sveiki, kad galėtų išsipildyti jų svajonė – drauge tarnauti misijoje.
Prieš pat savo mirtį Vendė laiške man rašė: „Aš tikrai jaučiuosi esanti Viešpaties rankose. Jis gali padaryti bet ką, ir Jis manimi pasirūpins“. Ji išreiškė dėkingumą už evangeliją ir savo šeimą bei pridūrė: „Argi Viešpats ne nuostabus!”
Dabar Vendės nebėra su mumis, ir jos šeimai jos labai trūksta. Kai jos sūnus mums rašė apie jos mirtį, jis sakė: „Ačiū už tai, kad atvedėte mūsų mamą į evangelijos šviesą. Ji paklusniai vykdė įsakymus“. Jis sakė, kad kartą mama jam parašiusi: „Aš myliu Viešpatį ir esu amžinai dėkinga [Jam] , kad atnešė neįkainojamą evangeliją į mano gyvenimą. Labiau už viską noriu įrodyti savo ištikimybę Jam ir labai stengiuosi tai daryti“.
Kadangi Vendei ir jos šeimai evangelija reiškė viską, kaip buvę jos misionieriai, mes supratome, koks didis bus mūsų džiaugsmas su ja mūsų Tėvo karalystėje (žr. DS 18:15). Evangelija jai buvo viskas, todėl mano misionieriškas patyrimas su ja man irgi reiškia viską. Nenuostabu, kad Viešpats sakė, jog misionieriško darbo atlikimas yra pats vertingiausias iš visų darbų (žr. DS 15:6; kursyvas pridėtas).
Prezidentas Gordonas B. Hinklis yra pasakęs: „Aš labai noriu paprašyti šventųjų iš visų jėgų padėti [misionieriams], nurodant [tuos žmones], kuriuos jie galėtų mokyti… Kiekvienas dėl jūsų pastangų į Bažnyčią atvestas žmogus atneš džiaugsmą į jūsų gyvenimą. Aš tai pažadu jums kiekvienam asmeniškai“ (“Inspirational Thoughts,” Liahona, Oct. 2003, 3).
Aš asmeniškai patyriau šio pažado prasmę. Aš prašau jūsų šiais metais irgi atsivesti į Bažnyčią nors vieną žmogų – ir nepasiduoti, kai jie susidurs su pasipriešinimu. Jei nepraleisite šios galimybės, tai kartu su Vende Naup tarsite: „Argi Viešpats ne nuostabus!“