2007
Atgailos džiaugsmas
2007 m. balandis


Pamokos iš Naujojo Testamento

Atgailos džiaugsmas

Paveikslėlis

Savo mirtingosios tarnystės metu Gelbėtojas rodė didžią meilę kiekvienam Dievo sūnui ir dukrai – ypač puolusiems. Palyginimuose apie paklydusią avį, pamestą pinigą ir sūnų palaidūną Viešpats pabrėžė, kaip svarbu ieškoti tų, kurie klaidžioja ar yra pasiklydę, ir kokį jaučiame džiaugsmą, kai juos susigrąžiname (žr. Luko 15). Pavyzdžiui, Jis sakė: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Luko 15:7).

Noriu atkreipti dėmesį į didį džiaugsmą, kurį patiria atgailaujantieji, ir džiaugsmą, kurį gauname padėdami kitiems atgailauti.

„Žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“

Džiaugsmas yra kur kas gilesnis jausmas nei tik trumpalaikiai pasitenkinimo ar malonumo jausmai. Tikras džiaugsmas, arba „nesibaigiantis džiaugsmas“ (2 Nefio 8:11), kyla patyrus apmokėjimo galią per nuoširdžią atgailą ir iš dvasinio patvirtinimo, kad mes galime būti išpirkti iš nuodėmės per Viešpatį Jėzų Kristų ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.

Pranašas Lehis mokė, kad Dangiškojo Tėvo planas kiekvienam iš mūsų yra tam, kad galėtume džiaugtis (žr. 2 Nefio 2:25) ir kad vienintelis tikras kelias į nesibaigiančią laimę yra per Jėzaus Kristaus apmokėjimą.

Nors šiame gyvenime negalime patirti džiaugsmo pilnatvės (žr. DS 93:33–34), mes galime patirti kasdienius džiaugsmo pasireiškimus gyvendami pagal evangeliją. Mormonas nurodė džiaugsmo radimo pavyzdį, kalbėdamas apie ištikimus nefitus: „Jie dažnai pasninkavo ir meldėsi, ir darėsi vis stipresni ir stipresni nuolankumu ir vis tvirtesni ir tvirtesni Kristaus tikėjime, ir taip jų sielos prisipildė džiaugsmo ir paguodos, taip, netgi iki savo širdžių išvalymo ir pašventinimo – pašventinimo, kuris įvyksta dėl to, kad jie savo širdis atiduoda Dievui“ (Helamano 3:35).

Kupini džiaugsmo per Šventąją Dvasią

Daugelyje Raštų vietų pranašai kalba apie džiaugsmo pojūtį ir Šventosios Dvasios pojūtį tais pačiais žodžiais. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje mes sužinome, kad „mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apaštalų darbai 13:52). Ir savo pasekėjams Viešpats pažadėjo: „Aš tau suteiksiu savo Dvasios, kuri apšvies tavo protą, kuri pripildys tavo protą džiaugsmo“ (DS 11:13).

Supratę, kad norint būti kupinam džiaugsmo reikia būti kupinam Šventosios Dvasios, mes suprantame, kad tikra laimė ateina per atgailą dėl mūsų nuodėmių ir Dvasios vertą gyvenimą. Be to, jausdami Dvasią, mes galime didžiai džiaugtis, žinodami, kad esame pašventinti priešais Dievą.

Iš atgailos kylantis džiaugsmas pasireiškia keliariopai. Pirmiausia tai džiaugsmas ir paguoda, kylantys atgailaujančiojo sieloje, kai nuimama nuodėmių našta. Antra, tai gilūs džiaugsmo ir meilės jausmai, kylantys tiems, kurie padeda atgailauti kitiems. Ir galiausiai, tai mylinčio Gelbėtojo džiūgavimas, kai Jis mato mus laikantis Jo pamokymų ir pasitikint gydančia Jo apmokančios aukos galia.

Taikydami apmokėjimą savo gyvenime, galime mąstyti apie Gelbėtoją ir Jo beribę dovaną mums, naudoti tikėjimą Juo ir siekti Dvasios patvirtinimo, kad Jis gali išpirkti ir išpirks mus iš visų mūsų nuodėmių bei silpnybių. Tokiu būdu jausime džiaugsmą ir ramybę, kuriuos mums gali apreikšti tik Jo Šventoji Dvasia. Patirsime tai, ką patyrė Zarahemlos žmonės: „Viešpaties Dvasia atėjo ant jų, ir jie buvo pripildyti džiaugsmo, gavę savo nuodėmių atleidimą ir turėdami sąžinės ramybę, dėl savo nepaprasto tikėjimo Jėzumi Kristumi, kuris ateis“ (Mozijo 4:3).

„Kad atvesčiau sielas į atgailą“

Patyrę džiaugsmą, kuris ateina per apmokėjimo palaiminimus, mes taip pat galime rasti didį džiaugsmą, kviesdami kitus ateiti pas Kristų. Mokydamas savo sūnų Helamaną, Alma sakė: „Aš neatlyždamas dirbau, kad atvesčiau sielas į atgailą; idant atvesčiau jas ragauti nepaprasto džiaugsmo, kurio aš paragavau; kad jos taip pat galėtų užgimti iš Dievo ir būti pripildytos Šventosios Dvasios.

Taip, ir dabar štai, o mano sūnau, Viešpats duoda man nepaprastai didelį džiaugsmą mano darbo vaisiais“ (Almos 36:24–25).

Pats Gelbėtojas mokė: „Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!

Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“ (DS 18:15–16).

„Koks didis Jo džiaugsmas atgailaujančia siela“

Pagaliau negaliu neįsivaizduoti pasitenkinimo, kurį Gelbėtojas turėtų jausti kiekvieną kartą, kai mes atgailaujame dėl savo nuodėmių ir panaudojame Jo apmokančią auką savo gyvenime. Jonas tikrai išreiškė Gelbėtojo jausmus, sakydamas: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“(3 Jono 1:4). Kristus, kalbėdamas apie save, sakė: „Ir koks didis jo džiaugsmas atgailaujančia siela“ (DS 18:13).

Pamokęs nefitus apie Savo apmokėjimą ir ką jie turi daryti, kad stovėtų nepeiktini priešais Jį, Jėzus išreiškė savo jausmus jiems, sakydamas: „Ir dabar, štai, mano džiaugsmas didelis, netgi iki pilnatvės, dėl jūsų …; taip, ir pats Tėvas ir taip pat visi šventieji angelai džiaugiasi dėl jūsų ir šitos kartos; nes nė vienas iš jų neprapuolė… Dėl jų mano džiaugsmas yra pilnas“ (3 Nefio 27:30–31).

Aš liudiju, kad ir mes galime patirti džiaugsmą šiame ir ateinančiame gyvenime „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis, dėl jam skirto džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (žr. Karaliaus Jokūbo Bibliją, Hebrajams 12:2, kursyvas pridėtas).

Atgailaujančios sielos džiaugsmas

Apie džiaugsmą, kylantį iš tikros atgailos, daug galime sužinoti studijuodami apaštalo Pauliaus ir Almos jaunesniojo patyrimus, nors mūsų patyrimai gali būti ir ne tokie dramatiški (žr. Apaštalų darbai 8:1–3; 9:1-31; Mozijo 27:8–31; Almos 36:5–24). Paulius ir Alma buvo įtakingi vyrai, kurie vaikščiojo persekiodami šventuosius. Dirbdami savo griovimo darbą abu susilaukė dangiškų pasiuntinių. Almai pasirodė Viešpaties angelas, o Pauliui kalbėjo pats Jėzus, klausdamas: „Kam mane persekioji?“ (Apaštalų darbai 9:4).

Dėl to, ką pamatė ir išgirdo, abu vyrai parpuolė ant žemės. Alma neteko žado, o Paulius apako. Dar svarbiau, kad abu vyrai išsivadavo iš savo nelabos ir puolusios būsenos panašiu būdu. Paulius paklausė paprastai: „Viešpatie, ką man daryti?“ (Apaštalų darbai 9:6). Jis nedelsdamas perorientavo savo gyvenimą į Gelbėtoją ir tiksliai vykdė Viešpaties nurodymus. Alma taip apibūdino savo atgailą:

„Kol buvau taip kankinamas kančiomis, kol buvau akėjamas daugybės savo nuodėmių prisiminimu, štai, taip pat aš prisiminiau girdėjęs savo tėvą pranašaujant žmonėms apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių.

Dabar, kada mano protas pasigavo šitą mintį, aš šaukiau savo širdyje: O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, kuris esu karčiojoje tulžyje ir aprištas amžinomis mirties grandinėmis.

Ir dabar štai pagalvojęs apie tai, aš jau nebegalėjau prisiminti savo skausmų; taip, aš jau nebebuvau akėjamas savo nuodėmių prisiminimu.

O, kokį džiaugsmą ir kokią nuostabią šviesą aš išvydau; taip, mano siela buvo pripildyta džiaugsmo, tokio pat didelio, kokia buvo mano kančia!“ (Almos 36:17–20; kursyvas pridėtas).

Vyresnysis Kreigas C. Kristensenas iš Septyniasdešimties.