Kodėl Dvasia man sakė?
1980-ųjų metų vasarą mano tarnystė Masačiusetso Bostono misijoje ėjo į pabaigą. Vieną vakarą mes turėjome susitikimą su jaunu daug žadančiu koledžo studentu ir mokėme jį apie Išgelbėjimo planą.
To susitikimo metu net kelis kartus mane beveik užliedavo Šventoji Dvasia, vis liudydama man apie mūsų mokomų principų tikrumą. Aš pamenu, kad beveik balsu meldžiausi: „Aš jau tai žinau. Per pastaruosius dvejus metus aš to mokiau jau daugybę kartų. Esu dėkingas už tai, kad jaučiu tavo Dvasią, bet, prašau, paliudyk ir mūsų besidominčiajam!“
Netrukus po to vakaro aš susitikau su savo misijos prezidentu, ir jis mane informavo, kad autoavarijoje tragiškai žuvo mano mama. Natūralu, kad ši staigi netektis smarkiai sukrėtė mano šeimą ir visą mūsų bendruomenę. Bet kai emocijos nuslūgo ir pagaliau turėjau galimybę ramiai pamąstyti, aš tobulai prisiminiau tą galingą Dvasios liudijimą, kurį gavau per Išgelbėjimo plano pamoką. Aš žinojau, kad tai buvo mylinčio Dangiškojo Tėvo, ruošiančio mane artėjančiai netekčiai, darbas.
Nebūna tokių dienų, kada aš nepasigesčiau savo mamos mokymo ir bendravimo. Bet nebūna ir tokių dienų, kada man neprimenama apie tai, kaip mylintis Dangiškasis Tėvas rūpestingai mane ruošė artėjančiai netekčiai.