Visuotinė konferencija
    Pasitikėkite Viešpačiu
    Footnotes
    Theme

    Pasitikėkite Viešpačiu

    Vienintelis kelias – pasitikėti Viešpačiu ir Jo meile savo vaikams.

    Mano brangūs broliai ir seserys, laiškas, kurį neseniai gavau, supažindina su mano kalbos tema. Laiško autorė rašė apie šventyklos santuoką su vyru, kurio amžinoji bendražygė yra mirusi. Ji būtų antroji žmona. Ji klausia: ar galės kitame gyvenime turėti savo namus, ar turės gyventi su savo vyru ir jo pirmąja žmona? Pasiūliau jai pasitikėti Viešpačiu.

    Mano artimam kolegai leidus, pasidalysiu jo patyrimu. Mirus jo mylimai žmonai, jo vaikų motinai, jis dar kartą susituokė. Keli suaugę vaikai antrai santuokai stipriai prieštaravo ir paprašė artimo giminaičio, gerbiamo Bažnyčios vadovo, patarimo. Išklausęs jų prieštaravimo priežastis, kurios buvo susijusios su sąlygomis ir ryšiais dvasių pasaulyje arba šlovės karalystėse po paskutinio teismo, tas vadovas pasakė: „Nerimaujate dėl neteisingų dalykų. Turėtumėte nerimauti, ar jūs į tas vietas pateksite. Susitelkite į tai. Jei ten pateksite, visa tai bus nuostabiau, nei galite įsivaizduoti.“

    Koks paguodžiantis mokymas! Pasitikėkite Viešpačiu!

    Iš gautų laiškų sužinojau, kad kitus neramina klausimai apie dvasių pasaulį, kuriame gyvensime po mirties, kol būsime prikelti. Kai kas mano, kad dvasių pasaulyje bus dauguma žemiško gyvenimo aplinkybių ir problemų, kurias čia patiriame. Ką iš tiesų žinome apie sąlygas dvasių pasaulyje? Manau, vieno BJU religijos profesoriaus straipsnyje ta tema yra taikliai pasakyta: „Kai klausiame savęs, ką žinome apie dvasių pasaulį iš patvirtintų Raštų, atsakymas yra „ne tiek daug, kiek dažnai manome.“1

    Be abejo, iš Raštų žinome, kad po to, kai mūsų kūnai mirs, dvasių pasaulyje toliau gyvensime kaip dvasios. Raštuose taip pat mokoma, kad tas dvasių pasaulis yra padalytas: yra tie, kurie gyvendami buvo „teisūs“ arba „teisingi“, ir tie, kurie buvo nelabi. Juose taip pat aprašoma, kaip kai kurios ištikimos dvasios mokys Evangelijos tuos, kurie buvo nelabi arba maištingi (žr. 1 Petro 3:19; Doktrinos ir Sandorų 138:19–20, 29, 32, 37). Svarbiausia tai, kad šiuolaikiniai apreiškimai atskleidžia, jog išgelbėjimo darbas tęsiasi dvasių pasaulyje (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:30–34, 58), ir nors esame skatinami neatidėlioti atgailos mirtingajame gyvenime (žr. Almos 13:27), esame mokomi, kad kažkiek atgailauti ten yra įmanoma (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:58).

    Išgelbėjimo darbas dvasių pasaulyje neatsiejamas nuo dvasių išlaisvinimo iš to, kas Raštuose dažnai apibūdinama kaip „vergija“. Visi dvasių pasaulyje yra tam tikroje vergijoje. Prezidento Džozefo F. Smito didingame apreiškime, kanonizuotame Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje, pareiškiama, kad teisūs mirusieji, tarp kurių „buvo ramybė“ (Doktrinos ir Sandorų 138:22), laukdami prikėlimo (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:16), „žiūrėjo į ilgą jų dvasių atskyrimą nuo jų kūnų kaip į vergiją“ (Doktrinos ir Sandorų 138:50).

    Nelabieji dar kenčia papildomą vergiją. Dėl nuodėmių, už kurias nebuvo atgailauta, jie yra dvasių „kalėjime“, kaip tai apibūdino apaštalas Petras (1 Petro 3:19; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 138:42). Tos dvasios apibūdinamos kaip supančiotos, arba belaisvės (Doktrinos ir Sandorų 138:31, 42), arba kaip „išmestos į išorinę tamsą“, kur verkdamos, aimanuodamos ir grieždamos dantimis lauks prikėlimo ir teismo (žr. Almos 40:13–14).

    Visų, esančių dvasių pasaulyje, prikėlimą garantavo Jėzaus Kristaus prisikėlimas (žr. 1 Korintiečiams 15:22), nors skirtingoms grupėms tai vyks skirtingu metu. Tai, kas Raštuose mums sakoma apie darbą dvasių pasaulyje iki to paskirto laiko, yra susiję su išgelbėjimo darbu. Dar labai mažai kas atskleista. Evangelija skelbiama neišmanėliams, neatgailaujantiems ir maištingiems, kad jie galėtų išsivaduoti iš vergijos ir siekti palaimų, kurias mylintis Dangiškasis Tėvas yra jiems paruošęs.

    Vergija, kurią dvasių pasaulyje patiria teisios atsivertusiųjų sielos, yra ta, jog joms reikia laukti – o gal net leidžiama raginti, – kad už jas būtų atliktos apeigos žemėje ir jos galėtų būti pakrikštytos ir patirti Šventosios Dvasios palaiminimus (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:30–37, 57–58).2 Tos žemiškos vikarinės apeigos taip pat leidžia joms per kunigystės įgaliojimą pagausinti būrius teisiųjų, kurie gali skelbti Evangeliją dvasioms kalėjime.

    Be šių pagrindų, mūsų Raštų kanone yra labai nedaug parašyta apie dvasių pasaulį, esantį tarp mirties ir paskutinio teismo.3 Taigi, ką dar žinome apie dvasių pasaulį? Daug Bažnyčios narių yra matę regėjimus arba gavę kitus įkvėpimus, pranešančius jiems, kaip viskas vyks arba yra organizuota dvasių pasaulyje, tačiau tie asmeniniai dvasiniai patyrimai neturi būti suprantami arba laikomi oficialia Bažnyčios doktrina. Be abejo, yra daug bažnyčios narių ir kitų žmonių spėliojimų spausdintuose šaltiniuose, tokiuose kaip knygos apie patyrimus esant arti mirties.4

    Jiems visiems pravartu prisiminti išmintingus vyresniųjų D. Todo Kristofersono ir Nylo L. Anderseno ankstesnėse visuotinėse konferencijose išsakytus įspėjimus. Vyresnysis Kristofersonas mokė: „Turime atminti, kad ne kiekvienas Bažnyčios vadovo teiginys, praeityje ar dabar, yra doktrina. Bažnyčioje suprantama, kad vieną kartą vieno vadovo išsakytas teiginys dažnai reiškia asmeninę, nors ir gerai apgalvotą, nuomonę, nesitikint, jog tai bus oficialus ar visą Bažnyčią įpareigojantis nurodymas.“5

    Kitoje konferencijoje vyresnysis Andersenas mokė šio principo: „Doktrinos moko visi 15 Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narių. Ji nėra slepiama kokioje nors miglotoje vienos kalbos pastraipoje.“6 Pareiškimas apie šeimą, kurį pasirašė visi 15 pranašų, regėtojų ir apreiškėjų, yra nuostabus to principo pavyzdys.

    Be tokio oficialaus pavyzdžio kaip pareiškimas apie šeimą, kitas pavyzdys yra Bažnyčios prezidentų pranašiški mokymai, kuriuos patvirtino kiti pranašai ir apaštalai. Artėjant savo tarnystei į pabaigą, pranašas Džozefas Smitas apie sąlygas dvasių pasaulyje pateikė du mokymus, kurių dažnai mokė po jo buvę pranašai. Vienas iš tų mokymų yra Kingo Foleto pamoksle, kad teisieji šeimos nariai dvasių pasaulyje bus kartu.7 Kitą jis pasakė paskutiniais savo gyvenimo metais vienose laidotuvėse: „Teisiųjų dvasios yra išaukštinamos į didesnį ir šlovingesnį darbą […] dvasių pasaulyje. […] Jie yra netoli mūsų ir žino bei supranta mūsų mintis, jausmus ir veiksmus, ir dažnai jų yra skaudinami.“8

    Taigi grįžkime prie mano anksčiau paminėto klausimo, kur gyvena dvasios? Jei tas klausimas jums atrodo keistas arba nereikšmingas, pagalvokite apie daugybę jums kylančių klausimų arba netgi tuos, į kuriuos buvote gundomi atsakyti remdamiesi tuo, ką kažkada praeityje girdėjote iš kito žmogaus. Į visus klausimus apie dvasių pasaulį siūlau du atsakymus. Pirma, atminkite, kad Dievas myli savo vaikus ir tikrai padarys, kas geriausia kiekvienam iš mūsų. Antra, prisiminkite šį gerai žinomą biblinį mokymą, kuris labiausiai man padėjo, susidūrus su daugybę neatsakytų klausimų:

    „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.

    Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus“ (Patarlių 3:5–6).

    Panašiai Nefis užbaigė savo didžią psalmę tokiais žodžiais: „O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius. Aš nepasitikėsiu kūno ranka“ (2 Nefio 4:34).

    Visi galime pavieniui galvoti apie sąlygas dvasių pasaulyje arba net diskutuoti apie jas ar kitus neatsakytus klausimus šeimoje ar artimų žmonių draugijoje. Tačiau nemokykime ir nenaudokime kaip oficialios doktrinos to, kas neatitinka oficialios doktrinos standartų. Tokie dalykai nepadeda Viešpaties darbui judėti į priekį ir netgi atima norą žmonėms siekti paguodos arba pamokymo per asmeninį apreiškimą, kuris Viešpaties plane numatytas kiekvienam iš mūsų. Per didelis rėmimasis asmeniniais mokymais ar spėlionėmis gali net atitraukti mus nuo susitelkimo į pastangas, kurios praplės mūsų supratimą ir padės mums toliau eiti sandoros keliu.

    Pasitikėti Viešpačiu tai gerai žinomas ir tikras Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios mokymas. To mokė Džozefas Smitas, kai pirmieji šventieji patyrė sunkius persekiojimus ir, rodos, neįveikiamas kliūtis.9 Tai vis dar geriausias principas, kuriuo galime remtis, kai, stengdamiesi mokytis arba bandydami rasti paguodą, susiduriame su kliūtimis dėl tų dalykų, kurie dar neapreikšti arba nėra pripažinti kaip oficiali Bažnyčios doktrina.

    Tas pats principas tinka neatsakytiems klausimams dėl užantspaudavimo kitame gyvenime arba trokštamų pertvarkymų dėl įvykių ar prasižengimų mirtingajame gyvenime. Mes tiek daug nežinome, tad pasitikėti galime vien Viešpačiu ir Jo meile savo vaikams.

    Apibendrinant, ką žinome apie dvasių pasaulį, galima pasakyti, kad tenai tęsiasi Tėvo ir Sūnaus išgelbėjimo darbas. Mūsų Gelbėtojas pradėjo laisvės skelbimo belaisviams darbą (žr. 1 Petro 3:18–19; 4:6; Doktrinos ir Sandorų 138:6–11, 18–21, 28–37) ir tas darbas tęsiasi, kada verti pasiuntiniai toliau skelbia Evangeliją, taip pat ir atgailą tiems, kuriems vis dar reikia apvalančio poveikio (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:57). Viso to tikslas apibūdintas šiuolaikiniame apreiškime, pateiktame oficialioje Bažnyčios doktrinoje.

    „Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams,

    ir po to, kai jie sumokės bausmę už savo prasižengimus ir bus švariai nuplauti, gaus atlygį pagal savo darbus, nes jie yra išgelbėjimo paveldėtojai“ (Doktrinos ir Sandorų 138:58–59).

    Kiekvieno iš mūsų pareiga – mokyti sugrąžintosios Evangelijos doktrinos, laikytis įsakymų, mylėti vienam kitą, padėti vienas kitam ir šventose šventyklose dirbti išgelbėjimo darbą.

    Liudiju apie tiesą to, ką čia kalbėjau, ir apie tiesas, kurių buvo mokoma ir kurių dar bus mokoma šioje konferencijoje. Visa tai galima dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo. Kaip sužinome iš šių laikų apreiškimo, Jis „šlovina Tėvą ir išgelbėja visus savo rankų darbus“ (Doktrinos ir Sandorų 76:43; kursyvas pridėtas). Jėzaus Kristaus vardu, amen.