Neapgaudinėk manęs
Jei laikysimės Dievo įsakymų, visuomet būsime vedami teisingu keliu ir nebūsime apgauti.
Šiandien tariu patarimo žodžius visiems, bet ypač jums, augančiai kartai, – pradinukams, vaikinams ir merginoms. Šių dienų Viešpaties pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, jus labai myli – tiek, kad praeitais metais daugeliui jūsų kalbėjo pasaulinėje dvasinėje valandėlėje jaunimui tema „Izraelio viltis“1. Dažnai girdime, kad prezidentas Nelsonas būtent taip jus ir vadina – „Izraelio viltis“, sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios augančioji karta ir ateitis.
Mano jaunieji draugai, norėčiau pradėti papasakodamas dvi šeimos istorijas.
102-as dalmatinas
Prieš daugelį metų grįžau namo iš darbo ir nustėrau pamatęs visur: ant žemės, garažo durų ir mūsų raudonų plytų namo, ištaškytus baltus dažus. Atidžiau apžiūrėjau veiksmo vietą ir pastebėjau, kad dažai dar nebuvo išdžiūvę. Dažų pėdsakai vedė į kiemą, todėl nusekiau jais. Ten aptikau penkiametį sūnų, su teptuku rankose besivaikantį mūsų šunį. Mūsų nuostabus juodas Labradoro retriveris buvo beveik pusiau aptaškytas balta spalva!
„Ką čia darai?“ – žaismingai paklausiau.
Mano sūnus sustojo, pažvelgė į mane, pažvelgė į šunį, pažvelgė į teptuką, nuo kurio varvėjo balti dažai, ir pasakė: „Aš tik norėjau, kad jis atrodytų taip pat, kaip tie šunys juodais taškais filme – na žinai, tame su 101 dalmatinu.“
Mylėjau mūsų šunį. Maniau, kad jis tobulas, tačiau mano sūnus manė kitaip.
Dryžuotas kačiukas
Mano antrasis pasakojimas susijęs su mano žmonos tėvo dėde Groveriu, kuris gyveno toli vienkiemyje, atokiai nuo miesto. Dėdė Groveris pradėjo labai senti. Pamanėme, kad mūsų sūnums reikia su juo susitikti, kol jis nenumirė. Taigi vieną popietę leidomės į tolimą kelionę į jo kuklų namą. Susėdome kartu pasišnekučiuoti ir supažindinti jo su savo sūnumis. Vos pradėjus kalbėtis, du mūsų jauniausi berniukai, kurie tada galbūt buvo penkerių ir šešerių, panoro išeiti į lauką pažaisti.
Išgirdęs jų prašymą, dėdė Groveris pasilenkė į priekį veidas į veidą su jais. Jo veidas atrodė toks vėjo nugairintas ir nepažįstamas, kad berniukai truputį išsigando. Gergždžiančiu balsu jis jiems tarė: „Būkite atsargūs! Ten yra labai daug skunkų.“ Tai išgirdę, mudu su Lesa nemenkai išsigandome; mes bijojome, kad jų neapipurkštų skunkas! Berniukai greitai išėjo į lauką žaisti, o mes toliau šnekučiavomės.
Vėliau, kai ėjome į automobilį, kad važiuotume namo, paklausiau berniukų: „Ar matėte skunką? Vienas iš jų atsakė: „Ne, nematėme jokių skunkų, bet matėme juodą kačiuką su baltomis juostomis ant nugaros!“
Didysis apgavikas
Tie pasakojimai apie nekaltus vaikus, sužinančius kažką apie gyvenimą ir realybę, gali sukelti mums šypsenas, bet jie taip pat pavaizduoja gilesnę mintį.
Pirmajame pasakojime mūsų sūnus jau turėjo nuostabų šunį kaip naminį gyvūnėlį; nepaisant to jis pagriebė kelis litrus dažų ir teptuką, apsisprendęs sukurti savąją įsivaizduojamą realybę.
Antrajame pasakojime berniukai nieko nenutuokė apie bjaurų pavojų, kuris jų laukė susidūrus su skunku. Negalėdami tinkamai nustatyti, su kuo tiksliai susidūrė, jie galėjo patirti tam tikras nemalonias pasekmes. Tai pasakojimai apie netikrą tapatybę – kai tikrovę laikome kažkuo kitu. Abiem atvejais viskas palyginti gerai baigėsi.
Visgi daugelis šiandien grumiasi su panašiomis problemomis didesniu mastu. Jie arba negali tikrai matyti dalykų, kokie jie iš tiesų yra, arba yra nepatenkinti tiesa. Dar daugiau, šiais laikais veikia jėgos, tikslingai sukurtos mums nuklaidinti nuo absoliučios tiesos. Tie melai ir apgaulės siekia kur kas toliau nei klaidingai suprasta tapatybė ir dažnai neša baisias, o ne nežymias pasekmes.
Šėtonas, melų tėvas ir didysis apgavikas, nori, kad abejotume, ar viskas tikrai yra taip, kaip yra, ir arba ignoruotume amžinąsias tiesas arba keistume jas į kažką, kas atrodo maloniau. „Jis kariauja su Dievo šventaisiais“2 ir ištisus tūkstantmečius leido planuodamas ir pritaikydamas gebėjimą įtikinti Dievo vaikus tikėti, kad gera yra pikta ir pikta yra gera.
Jis susikūrė reputaciją įtikinėdamas mirtinguosius, kad skunkai yra tik kačiukai arba kad panaudodami dažus galite Labradoro retriverį paversti dalmatinu!
Pažiūrėkime į to paties principo pavyzdį Raštuose, kai Viešpaties pranašas Mozė tiesiogiai susidūrė su ta pačia problema. „Mozė buvo pagautas aukštyn į nepaprastai aukštą kalną […], jis matė Dievą veidas į veidą, ir kalbėjo su juo.“3 Dievas mokė Mozę apie jo amžiną tapatybę. Nors Mozė buvo mirtingas ir netobulas, Dievas mokė, kad Mozė buvo „pagal mano Viengimio panašumą; ir mano Viengimis […] bus Gelbėtojas“4.
Apibendrinant, šiame nuostabiame regėjime Mozė matė Dievą ir sužinojo kai ką apie save: jis tikrai buvo Dievo sūnus.
Atidžiai paklausykite, kas nutiko, kai jo nuostabus regėjimas baigėsi. „Ir buvo taip, kad […] atėjo Šėtonas, gundydamas jį, sakydamas: Moze, žmogaus sūnau, garbink mane.“5 Mozė drąsiai paklausė: „Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus, pagal jo Viengimio panašumą; o kur tavo šlovė, kad turėčiau tave garbinti?“6
Kitaip sakant, Mozė pasakė: „Negali manęs apgauti, nes aš žinau, kas esu. Buvau sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Tu neturi Jo šviesos ir šlovės. Tad kodėl turėčiau tave garbinti, tai yra tapti tavo apgaulės auka?“
Dabar atkreipkite dėmesį, kaip Mozė atsako toliau. Jis pareiškia: „Eik šalin, Šėtone; neapgaudinėk manęs.“7
Iš Mozės galingo atsakymo į priešininko gundymą galime daug ko pasimokyti. Kviečiu jus tokiu pačiu būdu atsakyti, kai jaučiatės veikiami pagundos. Savo sielos priešui įsakykite sakydami: „Eik šalin! Neturi šlovės. Negundyk, tai yra nemeluok man! Nes žinau, kad esu Dievo vaikas. Ir visada šauksiuosi savo Dievo pagalbos.“
Tačiau savo destruktyvių siekių apgauti ir sumenkinti mus priešininkas taip lengvai neatsisako. Ir jis tikrai jų neatsisakė gundydamas Mozę, bet norėjo priversti jį užmiršti savo amžiną tapatybę.
Tarytum rodydamas vaikišką kaprizą „Šėtonas sušuko garsiu balsu ir rėkė žemėje, ir įsakė, sakydamas: Aš esu Viengimis, mane garbink“8.
Dabar apžvelkime. Ar pastebėjote, ką jis ką tik pasakė? „Aš esu Viengimis, Mane garbink!“
Didysis apgavikas iš tiesų pasakė: „Nesijaudink, aš tau nepakenksiu – nesu skunkas; esu tik nekaltas juodai baltas kačiukas.“
Mozė tada šaukėsi Dievo ir gavo Jo dieviškos stiprybės. Netgi kai priešininkas tirtėjo ir žemė drebėjo, Mozė nepasidavė. Jis kalbėjo aiškiai neabejodamas. Jis pareiškė: „Eik šalin nuo manęs, Šėtone, nes aš garbinsiu tik šį vienintelį Dievą, kuris yra šlovės Dievas.“9
Galiausiai jis „pasišalino […] iš Mozės akivaizdos“10.
Tada Viešpats pasirodė ir palaimino Mozę už jo paklusnumą, ir pasakė:
„Palaimintas tu, Moze, nes […] būsi padarytas stipresnis už daugybę vandenų […].
Ir štai, aš esu su tavimi, net iki tavo dienų pabaigos.“11
Mozės atsispyrimas priešininkui yra ryškus ir pamokantis pavyzdys kiekvienam iš mūsų bet kokiame mūsų gyvenimo tarpsnyje. Tai galinga žinia jums asmeniškai – žinoti, ką daryti, kai jis bando jus apgauti. Jūs, kaip ir Mozė, buvote palaiminti dieviškos pagalbos dovana.
Įsakymai ir palaiminimai
Kaip galite gauti tą dievišką pagalbą, netgi kaip Mozė, ir nebūti apgauti, ir nepasiduoti pagundai? Aiškų dieviškos pagalbos kanalą pats Viešpats patvirtino šiame Evangelijos laikotarpyje pareikšdamas: „Todėl aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą Jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus.“12 Paprastesniais žodžiais galėtume pasakyti, kad Viešpats, kuris žino „pabaigą nuo pradžios“13, žino konkrečius mūsų laikų sunkumus. Todėl Jis parūpino mums būdą, kaip atsispirti pagundoms ir iššūkiams, daugelis kurių yra tiesioginė apgaulingos priešininko ir jo išpuolių įtakos pasekmė.
Tas būdas yra paprastas. Per savo tarnus Dievas kalba mums, Savo vaikams, ir duoda įsakymus. Galime perfrazuoti mano ką tik cituotą eilutę ir pasakyti: „Aš, Viešpats, […] pašaukiau savo tarną [prezidentą Raselą M. Nelsoną] ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus.“ Argi tai ne šlovinga tiesa?
Iškilmingai liudiju, kad Viešpats tikrai kalbėjo Džozefui Smitui iš dangaus, pradedant didžiuoju pirmu regėjimu. Jis taip pat kalba prezidentui Nelsonui mūsų laikais. Liudiju, kad Dievas bendravo su pranašais senovės amžiais ir davė jiems įsakymus, skirtus vesti Jo vaikus į laimę šiame gyvenime ir šlovę kitame gyvenime.
Dievas toliau duoda įsakymus savo dabartiniam pranašui mūsų laikais. Gausu pavyzdžių: labiau į šeimą sutelktas, Bažnyčios remiamas subalansuotas Evangelijos mokymas, namų ir lankomojo mokymo pakeitimas tarnyste, šventyklos procedūrų ir apeigų pakeitimai ir naujoji vaikų bei jaunimo programa. Stebiuosi mylinčio Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, kurie dar kartą sugrąžino Gelbėtojo Bažnyčią žemėje ir pašaukė pranašą mūsų laikais, gerumu ir gailestingumu. Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas sunkius laikus atsveria laikų pilnatve.
Nelabumas niekada nebuvo laimė
Paklusnumas įsakymams, duotiems mūsų pranašui, tai būdas ne tik išvengti apgaviko įtakos, bet ir patirti ilgalaikį džiaugsmą ir laimę. Formulė gana paprasta: teisumas, arba paklusnumas įsakymams, atneša palaimas, o palaimos į mūsų gyvenimą atneša laimę, arba džiaugsmą.
Tačiau, kaip priešininkas bandė apgauti Mozę, taip jis bando apgauti ir jus. Jis visada apsimetinėjo tuo, kuo nėra. Jis visuomet bando nuslėpti, kas jis yra iš tiesų. Jis teigia, kad paklusnumas padarys jūsų gyvenimą nelaimingą ir atims iš jūsų laimę.
Ar galite prisiminti kokias nors jo klaidinančias gudrybes? Pavyzdžiui, jis paslepia narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimo griaunančias pasekmes teigdamas, kad tai atneša malonumą. Jis panardina mus į įvairų negatyvų turinį, kuris egzistuoja socialiniuose tinkluose, įskaitant nesveiką lyginimąsi ir idealizuotą realybę. Be to, jis užmaskuoja kitą tamsų, žalingą turinį internete, tokį kaip pornografija, šiurkštūs puolimai prieš kitus per kibernetinį priekabiavimą, ir sėja dezinformaciją, siekdamas mūsų protuose ir širdyse sukelti abejones ir baimę. Jis klastingai šnibžda: „Tiesiog sek paskui mane ir tikrai būsi laimingas.“
Prieš daugybę šimtmečių Mormono Knygos pranašo užrašyti žodžiai yra ypač svarbūs mūsų laikais: „Nelabumas niekada nebuvo laimė.“14 Matykime Šėtono apgaules tokias, kokios jos iš tiesų yra. Atsilaikykime ir matykime, kas slepiasi už melo ir įtakos to, kuris siekia sunaikinti mūsų sielas ir pavogti mūsų dabartinį džiaugsmą ir būsimą šlovę.
Mano brangūs broliai ir seserys, turime likti ištikimi ir budrūs, nes tik taip galima įžvelgti tiesą ir išgirsti Viešpaties balsą per Jo tarnus. „Nes Dvasia kalba tiesą ir nemeluoja. […] Todėl tai mums atskleista aiškiai, mūsų sieloms išgelbėti. […] nes Dievas tai kalbėjo ir senovės pranašams.“15 Esame Visagalio Dievo šventieji, Izraelio viltis! Ar susvyruosime? „Nes į kovą stot baisu? Ne! […] Už Dievą mūs stosim kartu siela, galia, širdimi ir protu.“16
Palieku jums savo ypatingą liudijimą apie Izraelio Šventąjį – apie Jėzaus Kristaus vardą. Liudiju apie Jo tvarią meilę, tiesą ir džiaugsmą, kurie galimi per Jo beribę ir amžiną auką. Jei laikysimės Jo įsakymų, visuomet būsime vedami teisingu keliu ir nebūsime apgauti. Šventu mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.