Visuotinė konferencija
    Būkime tikintys, o ne netikintys
    Footnotes
    Theme

    Būkime tikintys, o ne netikintys

    Kasdien turime sąmoningai atsijungti nuo pasaulio ir prisijungti prie dangaus.

    Ne taip seniai prabudau ir ruošiausi studijuoti Raštus. Paėmęs išmanųjį telefoną, atsisėdau į kėdę šalia lovos. Ketinau atsidaryti programėlę „Evangelijos biblioteka“. Atsirakinau telefoną ir jau ruošiausi pradėti studijuoti, kai pamačiau pustuzinį pranešimų apie per naktį atėjusias tekstines žinutes ir elektroninius laiškus. Pamaniau: „Greitai peržiūrėsiu žinutes, o po to iš karto imsiuosi Raštų.“ Ką gi, po dviejų valandų aš vis dar skaičiau tekstines žinutes, el. laiškus, naujienas ir įrašus socialiniuose tinkluose. Suvokęs, kuri valanda, lyg pašėlęs šokau ruoštis dienai. Tą rytą praleidęs Raštų studijavimą negavau dvasinio maisto, kaip to vyliausi.

    Dvasinis maistas

    Esu tikras, kad taip būna daugeliui jūsų. Šiuolaikinės technologijos mus laimina įvairiais būdais. Jomis palaikome ryšį su draugais ir šeima, per jas mus pasiekia informacija bei svarbiausios pasaulio naujienos. Tačiau jos taip pat gali mus atitraukti nuo paties svarbiausio ryšio – ryšio su dangumi.

    Pakartosiu, ką yra pasakęs mūsų pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Gyvename sudėtingame ir vis labiau besivaidijančiame pasaulyje. Nuolat pasiekiama socialinė žiniasklaida ir 24 valandas per parą transliuojamos žinios mus nepaliaujamai bombarduoja informacija. Jei tikimės atsirinkti tiesą per daugybės ją puolančių žmonių balsus ir filosofijas, privalome išmokti gauti apreiškimą.“

    Toliau prezidentas Raselas M. Nelsonas perspėjo, kad „ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos“1.

    Prieš daugelį metų prezidentas Boidas K. Pakeris papasakojo apie elnių bandą, kuri dėl smarkaus snygio įstrigo nenatūralioje buveinėje ir kuriai iškilo bado grėsmė. Norėdami išgelbėti elnius, keli gerų ketinimų kupini žmonės toje apylinkėje iškrovė daug šieno; nors tai nebuvo įprastas elnių pašaras, geradariai vylėsi, kad jis padės elniams ištverti žiemą. Deja, dauguma tų elnių vėliau buvo rasti nugaišę. Jie ėdė šieną, tačiau jis jų nesotino, tad galiausiai elniai nugaišo, nors jų skrandžiai buvo pilni.2

    Daug šiame informacijos amžiuje mus atakuojančių žinučių yra dvasinis elnių šėrimo šienu atitikmuo – galima jomis maitintis visą dieną, tačiau jomis nepasisotinsime.

    Tad kaip gauti to tikrojo dvasinio maisto? Dažniausiai jis tikrai nebus populiarus socialiniuose tinkluose. Jį gausime verždamiesi pirmyn savo sandoros keliu, „nuolat tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos“ ir ragaudami gyvybės medžio vaisiaus.3 Tai reiškia, kad kasdien turime sąmoningai atsijungti nuo pasaulio ir prisijungti prie dangaus.

    Lehis susapnavo to vaisiaus ragavusius, bet po to dėl didžiulio ir erdvaus pastato – pasaulio išdidumo – įtakos tų vaisių atsisakiusius žmones.4 Būna taip, kad jaunuoliai auga pastarųjų dienų šventųjų namuose, lankosi visuose tinkamuose Bažnyčios susirinkimuose ir klasėse, net dalyvauja šventyklos apeigose, bet po to nuklysta „į uždraustus kelius ir pasimet[a]“5. Kodėl taip nutinka? Daugeliu atvejų tai nutinka todėl, kad dvasiniame gyvenime jie dalyvavo paviršutiniškai ir nepatyrė tikrojo atsivertimo. Jie valgė, bet nesisotino.

    New Zealand: Youth

    Ir atvirkščiai, esu sutikęs daugybę jaunų pastarųjų dienų šventųjų – šviesių, stiprių ir tikinčių. Jūs žinote, kad esate Dievo sūnūs ir dukterys ir kad Jis jums turi darbo. Dievą mylite visa „širdimi, galia, protu ir stiprybe“6. Jūsų sandorų laikymasis ir tarnavimas kitiems prasideda namuose. Kasdien naudodami tikėjimą, atgailaudami ir tobulėdami patirsite ilgalaikį džiaugsmą. Jūs ruošiatės šventyklos palaiminimams ir kitoms progoms, kurios pasitaikys jums, kaip tikriems Gelbėtojo pasekėjams. Jūs padedate pasaulį ruošti antrajam atėjimui, kviesdami visus ateiti pas Kristų ir gauti Jo Apmokėjimo palaiminimus. Jūs esate prisijungę prie dangaus.

    Bountiful Utah Temple: Youth Temple Trip

    Taip, jūs susiduriate su iššūkiais. Bet su jais susiduria kiekviena karta. Tai mūsų laikai, tad turime būti tikintys, o ne netikintys. Liudiju, kad Viešpačiui žinomi mūsų iššūkiai ir kad per prezidento Nelsono vadovavimą Jis ruošia mus juos įveikti. Esu įsitikinęs, kad pranašo neseniai išsakytas kvietimas bažnyčią orientuoti į namus ir juos palaikyti tuo, ką darome savo pastatuose7, yra skirtas mums padėti išgyventi – netgi klestėti – šiais prastos dvasinės mitybos laikais.

    Į namus orientuota

    Ką reiškia būti į namus orientuota bažnyčia? Pasaulyje namų būna visokių. Galbūt esate iš šeimos, kuri Bažnyčiai priklauso jau daugelį kartų. O galbūt šeimoje esate vienintelis Bažnyčios narys. Galbūt esate susituokę, o gal nesusituokę; galbūt namie turite vaikų, o galbūt jų neturite.

    Kad ir kokios būtų jūsų aplinkybės, savo namus galite paversti Evangelijos mokymosi ir taikymo gyvenime centru. Paprastai kalbant, tai reiškia prisiimti asmeninę atsakomybę už savo atsivertimą ir dvasinį augimą. Tai reiškia sekti prezidento Nelsono patarimu savo „namus […] [pertvarkyti] į tikėjimo šventovę“8.

    Priešininkas bandys įtikinti, kad dvasinis maistas nėra būtinas arba, dar gudriau, – kad jis palauks. Jis yra dėmesio blaškymo meistras ir atidėliojimo kūrėjas. Jūsų dėmesį jis patrauks atseit skubaus dėmesio reikalaujančiais dalykais, tačiau iš tikrųjų jie nėra tokie svarbūs. Jis padarys taip, kad imsite „nerimauti dėl daugelio dalykų“ ir visai pamiršite vieną, tikrai reikalingą.9

    Esu labai dėkingas už savo „gerus gimdytojus“10, kurie savo šeimą užaugino pastovaus dvasinio maitinimo namuose, kupinuose meilaus bendravimo ir visaverčių laisvalaikio užsiėmimų. Jaunystėje iš jų gauti pamokymai man išėjo tik į naudą. Tėveliai, prašau jūsų stiprinti ryšius su savo vaikais. Jiems reikia daugiau jūsų laiko, o ne mažiau.

    Bažnyčios palaikoma

    Kai tai darysite, prie jūsų prisidės Bažnyčia. Mūsų patyrimai bažnyčioje gali praturtinti namuose vykstantį dvasinį maitinimą. Šiais metais tokį Bažnyčios palaikymą matėme Sekmadieninėje mokykloje ir Pradinukų organizacijoje. Tačiau tas palaikymas netrukus išsiplės į Aarono kunigijos ir Merginų organizacijos susirinkimus. Nuo ateinančio sausio šių susirinkimų mokomoji medžiaga bus nežymiai pakoreguota. Ji vis dar bus orientuota į Evangelijos temas, tačiau tos temos bus suderintos su Ateik ir sek paskui mane – pavieniams asmenims iš šeimoms. Tai nežymus pakeitimas, tačiau galintis turėti didelę įtaką dvasiniam jaunimo maitinimuisi.

    Kokį dar palaikymą teikia Bažnyčia? Bažnyčioje priimame sakramentą, kiekvieną savaitę mums padedantį iš naujo įsipareigoti Gelbėtojui. Bažnyčioje susirenkame su kitais tikinčiaisiais, kurie priima tas pačias sandoras. Tie meilės kupini ryšiai, kuriuos sukuriame su tokiais pat Jėzaus Kristaus mokiniais kaip ir mes, gali tapti galinga parama mūsų į namus orientuotai mokinystei.

    Kai man buvo 14, mano šeima persikraustė į kitą vietą. Galbūt jums tai neatrodo baisi tragedija, tačiau tuomet man tai buvo pasaulio pabaiga. Tai reiškė, kad būsiu tarp nepažįstamų žmonių. Tai reiškė, kad visi kiti mano apylinkės vaikinai lankys ne mano mokyklą. O mano, keturiolikmečio, galvoje sukosi viena mintis: „Kaip tėvai galėjo su manimi taip pasielgti?“ Jaučiausi, lyg mano gyvenimas būtų sudužęs į šipulius.

    Tačiau Vaikinų organizacijos veiklose užsimezgė nauji ryšiai su mano kvorumo nariais, kurie tapo mano draugais. Be to, vyskupijos nariai ir Aarono kunigijos patarėjai ėmė labiau domėtis mano gyvenimu. Jie lankydavosi mano sporto varžybose. Jie man rašydavo padrąsinančius raštelius, kuriuos esu išsaugojęs iki šiol. Su manimi ryšius jie palaikė net tada, kai studijavau universitete ir kai išvykau į misiją. Vienas jų net atvyko į oro uostą pasitikti manęs grįžtančio. Liksiu amžinai dėkingas tiems geriems broliams už jų parodytą meilę bei didelius lūkesčius. Jie parodė kelią į dangų, tad mano gyvenimas tapo šviesus, laimingas ir džiaugsmingas.

    Tad kaip mes, būdami tėveliai ir vadovai, galime padėti jaunimui žinoti, kad sandoros keliu jie eina ne vieni? Mes ne tik stipriname asmeninius ryšius su jais, bet ir kviečiame juos į didesnes ar mažesnes veiklas – pradedant nuo jaunimo konferencijų ir stovyklų ir baigiant kassavaitinėmis kvorumų ir klasių veiklomis. Niekada nenuvertinkite stiprybės, kylančios iš susirinkimo su tais, kurie taip pat stengiasi būti stiprūs. Vyskupai ir kiti vadovai, prašau sutelkti dėmesį į savo apylinkės vaikų ir jaunimo dvasinį maitinimą. Jiems reikia daugiau jūsų laiko, o ne mažiau.

    Nesvarbu, ar esate vadovas, kaimynas, kvorumo narys ar tiesiog bendratikis šventasis – jei tik atsiranda proga kaip nors prisiliesti prie jaunuolio gyvenimo, padėkite jam ar jai užmegzti ryšį su dangumi. Jūsų įtaka galbūt bus kaip tik tas „palaikymas iš Bažnyčios“, kurio tam jaunuoliui reikia.

    Broliai ir seserys, liudiju, kad Jėzus Kristus yra šios Bažnyčios vadovas. Jis įkvepia mūsų vadovus, o mus veda link to dvasinio maisto, kuris padės išgyventi ir suklestėti pastarosiomis dienomis. Tas dvasinis maistas mums padės būti tikintiems, o ne netikintiems. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.