Visuotinė konferencija
    Gelbėtojo prisilietimas
    Footnotes
    Theme

    Gelbėtojo prisilietimas

    Jei tik eisime pas Dievą, Jis eis mūsų gelbėti: gydyti ar pastiprinti tiek, kad galėtume drąsiai sutikti bet kokias aplinkybes.

    Maždaug prieš 2000 metų Gelbėtojas nusileido nuo kalno, ant kurio pasakė Kalno pamokslą ir mokė kitų Evangelijos principų. Jam beeinant prie Jo prisiartino raupsais sergantis vyras. Rodydamas pagarbą jis parklupo priešais Kristų ir prašė išvaduoti nuo negandos. Jo prašymas skambėjo kukliai: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų.“

    Gelbėtojas tuomet ištiesė Savo ranką ir jį palietęs tarė: „Noriu, būk švarus!“1

    Taigi sužinome, kad Gelbėtojas visuomet nori mus laiminti. Kai kurios palaimos gali ateiti iš karto, kai kurių gali tekti palaukti, o dar kitos gali ateiti net po šio gyvenimo, tačiau palaimos ateis savo laiku.

    Kaip ir tas raupsuotasis, šiame gyvenime stiprybės ir paguodos galime rasti priimdami Jo valią ir žinodami, kad Jis nori mus palaiminti. Galime rasti stiprybės drąsiai sutikti bet kuriuos išbandymus, įveikti pagundas ir suprasti bei ištverti savo nelengvas aplinkybes. Tikrai, nes vieną iš labiausiai slegiančių Savo gyvenimo akimirkų Gelbėtojo stiprybė ištverti išaugo dėl to, kad Savo Tėvui Jis ištarė: „Tebūnie Tavo valia!“2

    Tas raupsuotasis savo prašymą išsakė ne kokia nors pretenzinga ar įsakmia maniera. Jo žodžiai bylojo apie jo nuolankų požiūrį, kupiną didelių lūkesčių, tačiau ir nuoširdaus troškimo, kad tebūna Gelbėtojo valia. Toks požiūris yra pavyzdys, kaip turėtume eiti pas Kristų. Eiti pas Kristų galime būdami įsitikinę, kad Jis tiek dabar, tiek ir visada mūsų žemiškam ir amžinajam gyvenimui nori paties geriausio. Kitaip nei mes, Jis žvelgia iš amžinosios perspektyvos. Eiti pas Kristų turime nuoširdžiai trokšdami, kad mūsų valia pasiduotų Tėvo valiai, kaip tai padarė Jis Pats.3 Visa tai mus paruoš amžinajam gyvenimui.

    Labai sunku įsivaizduoti, kokia fizinė ir emocinė kančia slėgė tą pas Gelbėtoją atėjusį raupsuotąjį. Paveikę nervus ir odą, raupsai subjauroja žmogų ir sukelia negalią. Be to, jie uždeda didelę socialinę stigmą. Susirgusieji raupsais turėdavo palikti savo artimuosius ir atsiskirti nuo visuomenės. Raupsuotieji buvo laikomi tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai nešvariais. Dėl šios priežasties Mozės įstatymas reikalavo, kad raupsuotieji vilkėtų skarmalais ir eidami šauktų: „Nešvarus, nešvarus!“4 Ligoti ir atstumti raupsuotieji galiausiai apsigyvendavo apleistuose namuose ar kapuose.5 Tad nesunku suprasti, jog prie Gelbėtojo prisiartinęs raupsuotasis buvo palūžęs.

    Kartais, vienaip ar kitaip, mes irgi galime jaustis palūžę: dėl savo pačių ar kitų žmonių veiksmų arba dėl įvairių aplinkybių, kurias ne visuomet galime kontroliuoti. Tokiomis akimirkomis savo valią galime atiduoti į Jo rankas.

    Prieš kelerius metus, likus vos dviem savaitėms iki vieno iš mūsų vaikų vestuvių, Zulma, mano žmona, mano geresnioji pusė, mano geriausioji pusė, išgirdo blogą žinią. Paausinėje liaukoje sparčiai plėtėsi auglys. Jos veidas ėmė tinti, tad jai skubiai reikėjo atlikti sudėtingą operaciją. Ji daug svarstė ir tai ją labai slėgė. Ar tai piktybinis auglys? Ar jos kūnas pasveiks? Ar jos veido neparalyžiuos? Ar labai skaudės? Ar jos veide visam laikui liks randas? Ar pašalintas auglys neatsinaujins? Ar ji galės būti mūsų sūnaus vestuvėse? Taip palaužta ji gulėjo operacinėje.

    Tačiau tą labai svarbią akimirką Dvasia jai pakuždėjo, kad ji turi atsiduoti Tėvo valiai. Tuomet ji nusprendė atsiduoti Dievui. Ji stipriai pajuto: kad ir kas nutiktų, Jo valia jai bus geriausia. Netrukus ji paniro į operacinį miegą.

    Vėliau savo dienoraštyje ji poetiškai parašė: „Gulėdama ant operacinės stalo nusilenkiau Tau ir pasidavusi Tavo valiai užmigau. Žinojau: galiu patikėt Tau save, nes nieko bloga negali ateit iš Tavęs.“

    Pasidavusi Tėvo valiai, ji atrado stiprybę ir paguodą. Tądien Dievas ją labai palaimino.

    Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, panaudodami turimą tikėjimą galime eiti pas Kristų ir surasti patikimą Dievą. Vienas iš mano vaikų, Gabrielius, kartą rašė:

    Pasak pranašo, Dievo veidas švyti labiau nei saulė,

    Jo plaukai yra baltesni už sniegą,

    Jo balsas šniokščia lyg srauni upė,

    Atsidūręs prie Jo jautiesi niekas. […]

    Supratęs savo menkumą jaučiuosi palūžęs.

    Ir tik tuomet apgraibomis susirandu patikimą dievą.

    Ir tik tuomet atrandu patikimą Dievą.6

    Dievas, kuriuo galime pasitikėti, mums suteikia viltį. Pasikliaukime Juo, nes Jis myli mus ir esant bet kokioms aplinkybėms nori mums tik geriausio.

    Tas raupsuotasis priėjo pasinaudojęs vilties galia. Pasaulis jam nebegalėjo pasiūlyti nieko, net paguodos. Tad paprasčiausias Gelbėtojo prisilietimas tikriausiai jam buvo lyg visos sielos švelnus prisiglaudimas. Galime tik įsivaizduoti tuos gilius dėkingumo jausmus, kuriuos raupsuotasis pajuto prisilietus Gelbėtojui, ypač išgirdus žodžius: „Noriu, būk švarus!“

    Toji istorija byloja, kad raupsai tuojau išnyko.7

    Mes irgi galime pajusti Gelbėtojo mylinčios ir gydančios rankos prisilietimą. Argi mūsų sielos neprisipildo džiaugsmo, vilties ir dėkingumo, žinant, kad Jis nori mums padėti būti švariems! Jei tik eisime pas Dievą, Jis eis mūsų gelbėti: gydyti ar pastiprinti tiek, kad galėtume drąsiai sutikti bet kokias aplinkybes.

    Kad ir kaip būtų, priimdami Jo valią – ne savo – lengviau suprasime savo pačių aplinkybes. Iš Dievo negali ateiti nieko bloga. Jis žino, kas mums geriausia. Galbūt mūsų naštų Jis nenuims iš karto. Kartais tas naštas Jis palengvina, kaip Jis padarė Almai ir jo tautai.8 Tačiau galiausiai, dėl sandorų, tos naštos bus paimtos,9 ar šiame gyvenime, ar per šventąjį prisikėlimą.

    Nuoširdus troškimas, kad būtų Jo valia, o taip pat mūsų Išpirkėjo dieviškumo supratimas mums padeda išsiugdyti tokį tikėjimą, kokį norėdamas būti apvalytas parodė tas raupsuotasis. Jėzus Kristus yra meilės Dievas, vilties Dievas, išgydymo Dievas, mus laiminantis Dievas, norintis padėti mums būti apvalytiems. Būtent to Jis norėjo prieš ateidamas į šią žemę, kai pasisiūlė gelbėti mus, įpulsiančius į prasižengimą. Būtent to Jis norėjo Getsemanėje, kai per nuodėmės apmokėjimo agoniją susidūrė su žmogaus protui nesuvokiamu skausmu. Būtent to Jis nori ir dabar, kai mus užtaria priešais Tėvą.10 Štai kodėl Jo balsas vis dar aidi: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“11

    Mus pagydyti ir pakylėti Jis gali todėl, kad tai Jis sugeba. Ant Savęs visus kūno ir dvasios skausmus Jis paėmė todėl, kad Jo vidus būtų sklidinas gailestingumo, reikalingo mums padėti, pagydyti ir pakylėti, kad ir kokios būtų aplinkybės.12 Tai gražiai ir jaudinančiai perteikia Izaijo žodžiai, kuriuos citavo Abinadis:

    „Iš tikrųjų jis nešė mūsų širdgėlas ir pakėlė sielvartus; […]

    Jis buvo sužeistas už mūsų prasižengimus, sumuštas už mūsų nedorybes; dėl mūsų ramybės jis buvo baudžiamas; ir jo rėžiais mes išgydyti.“13

    Tokios pačios idėjos mokoma šiame eilėraštyje:

    O, Nazareto Dailide,

    širdį nepataisomai sudužusią,

    šį gyvenimą, mirtinai sulaužytą,

    Dailide, ar gali pataisyti?

    Jis malonia ir pasiruošusia ranka,

    mūsų gyvenimo šipulius

    supina su mielu savo gyvenimu,

    kol jie – naujas kūrinys, „visa nauja“.

    Sudužusias, neišsipildžiusias svajas,

    troškimą, siekį, viltį ir tikėjimą,

    paverski tobula lemtim,

    o, Nazareto Dailide!“14

    Jei jaučiate, kad dėl kažko nesate švarus, jei esate palūžęs, prašau, žinokite, kad jūs galite tapti švarus, jums įmanoma pasitaisyti, nes Jis jus myli. Pasitikėkite – iš Jo negali ateiti nieko bloga.

    Kadangi Jis „nusileido žemiau visko“15, Jo dėka galima sutvarkyti visa tai, kas mūsų gyvenime yra sudužę, ir taip susitaikyti su Dievu. Per Jį viskas sutaikoma, tiek tai, kas čia, žemėje, tiek tai, kas ten, danguje, „darant Jo kryžiaus krauju taiką“16.

    Tad pas Kristų eikime žengdami visus reikalingus žingsnius. Tai darykime taip nusiteikę, lyg sakytume: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų.“ Jei tai darysime, galėsime patirti gydantį Mokytojo prisilietimą, o kartu ir malonų Jo balso aidą: „Noriu, būk švarus!“

    Gelbėtojas yra Dievas, kuriuo galime pasitikėti. Jis yra Kristus, Pateptasis, Mesijas, apie kurį liudiju Jo šventu, paties Jėzaus Kristaus vardu, amen.