Visuotinė konferencija
    Laikykimės savo pažadų ir sandorų
    Footnotes
    Theme

    Laikykimės savo pažadų ir sandorų

    Kviečiu jus labai sąžiningai apsvarstyti savo pažadus, duotus Viešpačiui ir žmonėms, ir su jais sudarytas sandoras, atmenant, kad jūsų žodis yra įsipareigojimas.

    Brangūs broliai ir seserys, baigiantis šiai sesijai, kviečiu mus visus išlaikyti savo širdyje šiandien išsakytus liudijimus apie Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas. Esame palaiminti galimybe drauge leisti šį šventą laiką ir stiprinti savo pažadus Viešpačiui Jėzui Kristui, kad mes esame Jo tarnai, o Jis – mūsų Gelbėtojas.

    Jau kurį laiką daug mąstau apie pažadų davimo bei sandorų sudarymo ir jų laikymosi svarbą. Kiek jums svarbu laikytis duoto žodžio? Išlaikyti pasitikėjimą? Padaryti tai, ką sakote, kad darysite? Stengtis laikytis sudarytų šventų sandorų? Išlikti sąžiningiems? Ištikimai laikydamiesi Viešpačiui ir kitiems duotų pažadų, einame sandoros keliu, kuris veda atgal pas mūsų Dangiškąjį Tėvą, ir gyvenime jaučiame Jo meilę.

    Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra didis pavyzdys to, kaip duoti pažadus, sudaryti sandoras ir jų laikytis. Jis atėjo į žemę, pažadėjęs vykdyti Tėvo valią. Jis mokė Evangelijos principų žodžiais ir darbais. Jis apmokėjo mūsų nuodėmes, kad mes vėl galėtume gyventi. Jis išpildė visus savo pažadus.

    Ar galima tą patį pasakyti apie kiekvieną iš mūsų? Kuo rizikuojame, jei truputį sukčiaujame, truputį suklumpame ar ne iki galo vykdome savo įsipareigojimus? O kas, jeigu nusisukame nuo savo sandorų? Ar „ateis pas Kristų“ kiti, matydami tokį mūsų pavyzdį? Ar jūsų žodis yra įsipareigojimas? Pažadų laikymasis yra ne įprotis, tai Jėzaus Kristaus mokinį apibūdinanti savybė.

    Visada atmindamas mūsų silpnumą mirtingajame gyvenime Viešpats pažadėjo: „Būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų.“1 Jaučiau Jo artumą, kada man reikėjo nuraminimo, paguodos, didesnės dvasinės įžvalgos ar stiprybės, ir didį nuolankumą ir dėkingumą už Jo dievišką bendrystę.

    Viešpats sakė: „Bus taip, kad kiekviena siela, kuri atsisako savo nuodėmių ir ateina pas mane, ir šaukiasi mano vardo, ir paklūsta mano balsui, ir laikosi mano įsakymų, matys mano veidą ir žinos, kad aš esu.“2 Tai turbūt Jo didžiausias pažadas.

    Jaunystėje išmokau, kaip svarbu laikytis žodžio. Vienas to pavyzdys: kai po komandos „ramiai“ stovėjau tiesiai ir kartojau skauto priesaiką. Mūsų bendradarbiavimas su Amerikos skautų organizacija, nors artėja prie pabaigos, bet visada išliks svarbiu palikimu man ir Bažnyčiai. Skautų organizacijai, tai daugybei skautų vadovais uoliai tarnavusių vyrų ir moterų, mamoms – jums didžiulis pagyrimas – ir vaikinams, dalyvavusiems skautų programoje, sakome: „Ačiū.“

    Būtent šioje sesijoje mūsų brangus pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas ir vyresnysis Kventinas L. Kukas pranešė apie pakeitimus, kurie iš naujo nukreips mūsų dėmesį į jaunimą ir su apreikšta tiesa suderins mūsų organizacijas. Be to, kaip tik praeitą sekmadienį prezidentas Nelsonas ir prezidentas M. Raselas Balardas visai Bažnyčiai paaiškino naująją Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vaikų ir jaunimo programą. Tai pasaulinė iniciatyva, kurios dėmesio centre yra mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas yra vieningi dėl šios naujos krypties, ir aš asmeniškai liudiju, kad kiekviename žingsnyje mus veda Viešpats. Džiaugiuosi, kad Bažnyčios vaikai ir jaunimas patirs šį visa apimantį dėmesį sau tiek namuose, tiek bažnyčioje – per Evangelijos mokymąsi, tarnavimą, veiklas ir asmeninį vystymąsi.

    Ateinančių 2020 metų jaunimo temoje kalbama apie Nefio klasikinį pažadą „eisiu ir padarysiu“. Jis rašė: „Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasakiau savo tėvui: Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“3 Nors tas pažadas buvo ištartas prieš daugelį metų, mes Bažnyčioje jo laikomės ir šiais laikais.

    „Eiti ir padaryti“ reiškia nesielgti taip kaip pasaulis, gauti asmeninį apreiškimą ir juo vadovautis, gyventi teisiai viliantis ir tikintis geresnės ateities, sudaryti sandoras sekti Jėzumi Kristumi ir jų laikytis ir per tai stiprinti savo meilę Jam, pasaulio Gelbėtojui.

    Sandora yra abipusis mūsų ir Viešpaties pažadas. Kaip Bažnyčios nariai, per krikštą mes sudarome sandorą priimti Jėzaus Kristaus vardą, gyventi taip, kaip Jis gyveno. Kaip tie, pasikrikštijusieji Mormono vandenyse, mes sudarome sandorą tapti Jo žmonėmis, „nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos; […] gedėti su tais, kurie gedi; […] guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtum[e]“4. Mūsų tarpusavio tarnystė Bažnyčioje atspindi mūsų įsipareigojimą išpildyti tuos pažadus.

    Priimdami sakramentą atnaujiname sandorą priimti Jo vardą ir vėl pažadame tapti geresni. Kasdienės mūsų mintys ir poelgiai, dideli ir maži, atspindi mūsų įsipareigojimą Jam. Atsakydamas Jis šventai pažada, kad „jeigu visuomet prisiminsite mane, mano Dvasia bus su jumis“5.

    Tad šiandien klausiu, ar laikomės savo pažadų ir sandorų, o gal jie kartais tėra nenuoširdūs įsipareigojimai, atsainiai prisiimti ir todėl lengvai sulaužomi? Kai kam nors sakome: „Aš melsiuosi dėl tavęs“, ar taip ir darome? Kai pažadame: „Aš ateisiu padėti“, ar tikrai ateiname? Kai įsipareigojame sumokėti skolą, ar ją sumokame? Kai pakeliame ranką savo apylinkėje palaikydami narį, gavusį naują pašaukimą, o tai reiškia, kad jį paremsime, ar taip ir darome?

    Kai buvau jaunas, vieną vakarą mudu su mama atsisėdome ant jos lovos krašto ir ji karštai mokė, kaip svarbu gyventi pagal Išminties Žodį. „Ji sakė: „Iš kitų žmonių ilgametės patirties žinau, jog dėl Išminties Žodžio nesilaikymo prarandamas dvasingumas ir jautrumas Dvasiai.“ Ji pažvelgė man tiesiai į akis ir aš pajutau, kad jos žodžiai skverbiasi man į širdį: „Roni [ji vadino mane Roniu], šiandien pažadėk man, kad visada gyvensi pagal Išminties Žodį.“ Aš iškilmingai jai pažadėjau, ir visus šiuos metus to pažado laikausi.

    Tas įsipareigojimas labai man pasitarnavo jaunystėje ir vėliau, kai sukausi verslo verpetuose, kur būdavo daug svaigalų. Iš anksto nusprendžiau laikytis Dievo įstatymų, ir man niekada nereikėjo to persvarstyti. Viešpats sakė: „Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“6 Tad ką Jis sako tiems, kurie gyvena pagal Išminties Žodį? Kad mums galios tas pažadas dėl sveikatos, stiprybės, išminties, pažinimo ir mus saugančių angelų.7

    Prieš kelerius metus mudu su seserimi Resband buvome Solt Leiko šventykloje vienos iš mūsų dukterų užantspaudavime. Mums stovint prie šventyklos su jaunesne dukra, dar nepakankamai subrendusia dalyvauti toje ceremonijoje, kalbėjomės apie tai, kaip svarbu būti užantspauduotam šventoje Dievo šventykloje. Kaip prieš daugelį metų mane mokė mama, taip ir mes sakėme savo dukrai: „Norime, kad tu būtum saugiai užantspauduota šventykloje, ir norime, jog mums pažadėtum, kad radusi savo amžinąjį bendražygį, drauge su juo pasirinksi datą, kada būsite užantspauduoti šventykloje.“ Ji davė mums žodį.

    Ryan and Robin

    Po to ji pasakojo, kad tas mūsų pokalbis ir jos pažadas apsaugojo ją ir priminė, „kas yra svarbiausia“. Vėliau ji sudarė šventas sandoras, kai su vyru buvo užantspauduota šventykloje.

    Prezidentas Nelsonas mokė: „Gauname daugiau Gelbėtojo galios savo gyvenime, kai sudarome šventas sandoras ir tiksliai jų laikomės. Mūsų sandoros suriša mus su Juo ir teikia dieviškos galios.“8

    Kai laikomės pažadų vieni kitiems, labiau tikėtina, kad laikysimės ir pažadų Viešpačiui. Atminkite Viešpaties žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“9

    Drauge apmąstykime duotų pažadų pavyzdžius Raštuose. Amonas ir Mozijo sūnūs, aprašyti Mormono Knygoje, įsipareigojo „skelbti Dievo žodį“10. Lamanitų karių sučiuptas Amonas buvo atvestas prieš lamanitų karalių Lamonį. Karaliui jis pažadėjo: „Aš būsiu tavo tarnas.“11 Kai plėšikai atėjo vogti karaliaus avių, Amonas nukirto jiems rankas. Karalius buvo taip apstulbęs, kad išklausė Amono perduotą Evangelijos žinią ir atsivertė.

    Senajame Testamente Rūta pažadėjo savo anytai: „Kur tu eisi, ir aš eisiu.“12 Ji tvirtai laikėsi savo žodžio. Gerasis samarietis iš palyginimo Naujajame Testamente pažadėjo užeigos šeimininkui, jei šis pasirūpins sužeistu keliautoju: „Jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu.“13 Mormono Knygoje Zoramas pažadėjo eiti į tyrus su Nefiu ir jo broliais. Nefis pasakojo: „Zoramui prisiekus mums, mes liovėmės baimintis dėl jo.“14

    O kaip dėl Raštuose aprašyto senovėje „tėvams duoto“ pažado, kad „vaikų širdys atsigręš į savo tėvus“?15 Ikižemiškajame gyvenime pasirinkę Dievo planą mes pažadėjome padėti rinkti Izraelį abiejose uždangos pusėse. Prieš daugelį metų vyresnysis Džonas A Vidsou tai paaiškino: „Mes tapome Viešpaties bendradarbiais. Taigi plano vykdymas tapo ne tik Tėvo ir Gelbėtojo, bet ir mūsų darbu.“16

    Keliaudamas po pasaulį prezidentas Nelsonas sakė: „Šis surinkimas yra pats svarbiausias dalykas, šiandien vykstantis žemėje.“ „Kalbėdami apie surinkimą, mes tiesiog pasakome tokią pagrindinę tiesą: kiekvienas mūsų Dangiškojo Tėvo vaikas abiejose uždangos pusėse turi išgirsti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią.“17

    Kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalas, baigiu kvietimu ir pažadu. Pirmiausia kvietimas. Kviečiu jus labai sąžiningai apsvarstyti savo su Viešpačiu sudarytas sandoras ir Jam bei kitiems duotus pažadus, atmenant, kad jūsų žodis yra įsipareigojimas. Antra, pažadu jums, kad, jei tai padarysite, Viešpats sutvirtins jūsų žodžius ir palaimins jūsų darbus, kai su nenuilstamu stropumu stengsitės kurti savo gyvenimą, šeimą ir Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Jis bus su jumis, mano brangūs broliai ir seserys, ir galėsite su pasitikėjimu laukti žvelgdami į ateitį, kol būsite „pri[imti] į dangų, kad gyvent[umėte] su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje […], nes tai pasakė Viešpats Dievas“18.

    Tai liudiju ir pažadu Jėzaus Kristaus vardu, amen.