Visuotinė konferencija
    Atrasti džiaugsmą dalijantis Evangelija
    Footnotes
    Theme

    Atrasti džiaugsmą dalijantis Evangelija

    Turime mylintį Tėvą Danguje, kuris laukia, kada atsigręšime į Jį, kad galėtų palaiminti mūsų ir mūsų aplinkinių gyvenimą.

    Vienoje iš mano mėgstamiausių pradinukų dainelių yra tokie žodžiai:

    [Priklausau] Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia[i] […]

    Žinau, kas esu, […]

    tai Dievo valia […]

    Šviesa Jo seku […]

    Tikiu Išpirkėju Kristumi.1

    Kaip paprastai ir nuostabiai pateiktos tiesos, kuriomis tikime!

    Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes žinome, kas esame. Žinome, kad „Dievas yra mūsų dvasių Tėvas. Mes […] esame Jo vaikai, ir Jis mus myli. Prieš gimdami žemėje, mes gyvenome […] [su Juo] danguje.“

    Žinome Dievo planą. Buvome su Juo, kai Jis pristatė jį. Mūsų Tėvo danguje „tikslas – Jo darbas ir šlovė – yra suteikti mums galimybę džiaugtis visais Jo palaiminimais. Kad pasiektų Savo tikslą, Jis parengė tobulą planą. Prieš atvykdami į žemę, mes supratome ir priėmėme Jo [laimės…, išpirkimo… ir išgelbėjimo] planą.

    Jėzus Kristus yra Dievo plano šerdis. Per Savo Apmokėjimą Jėzus Kristus įvykdė Savo Tėvo tikslą ir kiekvienam iš mūsų suteikė galimybę džiaugtis nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu. Šėtonas, arba velnias, yra Dievo plano priešas“ ir toks buvo nuo pradžios.

    „Laisva valia, arba galimybė rinktis, yra viena iš didžiausių Dievo dovanų Savo vaikams. […] Turime pasirinkti, ar sekti Jėzumi Kristumi, ar Šėtonu.“2

    Tai paprastos tiesos, kuriomis galime dalytis su kitais.

    Leiskite man papasakoti, kaip mano mama pasidalijo tokiomis paprastomis tiesomis tiesiog atvirai bendraudama ir atpažinusi galimybę.

    Prieš daugelį metų mama, aplankiusi mano brolį, ruošėsi vykti atgal į Argentiną. Ji paprašė vieno iš mano sūnų suteikti jai paguodos ir apsaugos palaiminimą, nes jai niekada nepatiko skristi lėktuvu. Mano sūnus pajuto raginimą palaiminti savo senelę ypatingu Šventosios Dvasios vadovavimu, kad sustiprintų ir paliestų širdis daugelio, kurie trokšta mokytis Evangelijos.

    The Pol Family

    Solt Leiko oro uoste mano mama ir brolis sutiko septynerių metų mergaitę, kuri su savo šeima buvo pakeliui namo iš slidinėjimo kurorto. Pastebėję, kaip ilgai ji kalbasi su mano mama ir broliu, jos tėvai nusprendė prisijungti prie jų. Jie prisistatė kaip Eduardas ir Marija Suzana bei Gijada Polai. Su šia malonia šeima užsimezgė natūrali ir šilta pažintis.

    Abi šeimos apsidžiaugė, kad keliaus drauge tuo pačiu lėktuvu į Buenos Aires Argentinoje. Jų pokalbiui tęsiantis mano mama pastebėjo, kad jie niekada nebuvo girdėję apie atkurtąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

    Vienas iš pirmų klausimų, kuriuos uždavė Suzana, buvo: „Ar galėtum papasakoti man apie tą nuostabų muziejų su auksine statula viršuje?“

    Mano mama paaiškino, kad nuostabus statinys ne muziejus, bet Viešpaties šventykla, kurioje sudarome sandoras su Dievu, kad vieną dieną galėtume grįžti ir gyventi su Juo. Suzana prisipažino mano mamai, jog prieš kelionę į Solt Leiką meldėsi, kad jos tikėjimas būtų sustiprintas.

    Jiems skrendant mano mama paprastai, tačiau stipriai paliudijo apie Evangeliją ir paragino Suzaną susirasti misionierius savo mieste. Suzana mano mamos paklausė: „Kaip juos surasiu?“

    Mano mama atsakė: „Negali jų nepastebėti. Jie gali būti du vaikinai, vilkintys baltais marškiniais su kaklaraiščiais, arba dvi gražiai apsirengusios merginos. Jie visuomet segi misionieriaus kortelę, ant kurios užrašytas jų vardas ir pavadinimas „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“.

    Buenos Airių oro uoste šeimos apsikeitė telefono numeriais ir atsisveikino. Suzana, kuri nuo tada tapo mano gera drauge, daug kartų pasakojo, kad jai buvo labai liūdna oro uoste atsisveikinti su mano mama. Ji sakė: „Tavo mama švytėjo. Negaliu to paaiškinti, bet ji skleidė šviesą, kurios nenorėjau palikti.“

    Vos tik grįžusi į savo miestą, Suzana su savo dukterimi Gijada išvyko pasidalyti šiuo patyrimu su mama, kuri gyveno vos už kelių kvartalų nuo jų namų. Joms važiuojant Suzana pastebėjo du vaikinus, einančius gatve ir apsirengusius taip, kaip apibūdino mano mama. Ji sustabdė savo automobilį vidury gatvės, išlipo ir jų paklausė: „Ar jūs esate iš Jėzaus Kristaus Bažnyčios?“

    Jie atsakė: „Taip.“

    „Misionieriai?“ – paklausė ji.

    Jie abu atsakė: „Taip!“

    Tada ji pasakė: „Lipkit į automobilį. Važiuojate į mano namus manęs mokyti.“

    The Pol Family

    Po dviejų mėnesių Marija Suzana buvo pakrikštyta. Jos duktė Gijada taip pat buvo pakrikštyta, kai jai sukako devyneri. Mes vis dar darbuojamės su Eduardu, kurį besąlygiškai mylime.

    Nuo tada Suzana tapo viena iš aktyviausių misionierių, kuriuos buvau sutikusi. Ji tarsi Mozijo sūnūs veda daugelį sielų pas Kristų.

    Vieną kartą mums bekalbant, paklausiau jos: „Kokia tavo paslaptis? Kaip dalijiesi Evangelija su kitais?“

    Ji man pasakė: „Tai labai paprasta. Kiekvieną dieną prieš išeidama iš namų meldžiuosi prašydama Dangiškojo Tėvo nukreipti mane pas ką nors, kam reikia Evangelijos gyvenime. Kartais pasiimu Mormono Knygą, kad pasidalyčiau su jais, arba misionierių duotas skrajutes, o tada imu kalbėti su kuo nors. Aš tiesiog paklausiu jų, ar jie yra girdėję apie Bažnyčią.“

    Suzana taip pat papasakojo: „Kartais tiesiog šypsausi laukdama traukinio. Vieną dieną pažvelgęs į mane vyriškis pasakė: „Dėl ko šypsotės?“ Jis užklupo mane netikėtai.

    Atsakiau: „Šypsausi, nes esu laiminga!“

    Jis tada paklausė: „O dėl ko esate tokia laiminga?“

    Atsakiau: „Esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė ir tai daro mane laimingą. Ar esate girdėjęs apie ją?“

    Kai jis pasakė ne, ji padavė jam skrajutę ir pakvietė apsilankyti ateinančio sekmadienio susirinkimuose. Kitą sekmadienį ji pasitiko jį prie įėjimo.

    Prezidentas Dalinas H. Ouksas mokė:

    „Yra trys dalintis evangelija padedantys dalykai, kuriuos visi nariai gali daryti. […]

    Pirma, visi galime melsti troškimo padėti įvykdyti šią svarbią gelbėjimo darbo dalį. […]

    Antra, […] galime laikytis įsakymų. […] Su ištikimais nariais visada bus Gelbėtojo Dvasia, kad vadovautų jiems, kai jie stengsis dalyvauti didžiajame dalinimosi sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija darbe.

    Trečia, galime melsti įkvėpimo dėl to, ką mes […] galime padaryti, kad pasidalintume Evangelija su kitais. […] [Ir] mels[tis] įsipareigodami veikti pagal gautą įkvėpimą.“3

    Broliai, seserys, vaikai ir jaunuoliai, ar galime būti tokie kaip Suzana ir dalytis Evangelija su kitais? Ar galime pakviesti ne mūsų tikėjimo draugą sekmadienį ateiti į bažnyčią su mumis? Arba gal galime padovanoti Mormono Knygą giminaičiui ar draugui? Ar galime padėti kitiems rasti jų protėvius FamilySearch svetainėje ar pasidalyti su kitais, ko per savaitę išmokome studijuodami „Ateik ir sek paskui mane“? Ar galime būti panašesni į savo Gelbėtoją Jėzų Kristų ir dalytis su kitais tuo, kas teikia džiaugsmo mūsų gyvenime? Atsakymas į visus šiuos klausimus – taip! Mes tai galime!

    Raštuose skaitome, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai yra pašaukti „darbuotis jo vynuogyne dėl žmonių sielų išgelbėjimo“ (Doktrinos ir Sandorų 138:56). Šis išgelbėjimo darbas apima misionierišką narių darbą, atsivertusiųjų išlaikymą, mažiau aktyvių narių aktyvinimą, šventyklos bei šeimos istorijos darbą ir Evangelijos mokymą.“4

    Mano brangūs draugai, Viešpačiui reikia mūsų surenkant Izraelį. Doktrinoje ir Sandorose Jis sako: „Ir nesirūpinkite iš anksto, ką sakysite; bet nuolat kraukitės savo protuose gyvenimo žodžius, ir reikiamą valandą jums bus duota ta dalis, kuri bus skirta kiekvienam žmogui.“5

    Be to, Jis pažadėjo mums:

    „Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!

    Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“6

    Pradinukų dainelėje, kuria pradėjau, yra toks išmintingas teiginys:

    Tikiu Išpirkėju Kristumi,

    Jo vardą gerbiu,

    [Elgiuosi teisiai],

    Šviesa Jo seku, […]

    Ir tiesą Jo skelbiu.7

    Liudiju, kad šie žodžiai yra tiesa ir kad turime mylintį Tėvą danguje, kuris laukia, kada atsigręšime į Jį, kad galėtų palaiminti mūsų ir mūsų aplinkinių gyvenimą. Tad turėkime troškimą atvesti savo brolius ir seseris pas Kristų. To meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.