Pastovus ir tvirtas pasitikėjimas
Pasitikėjimas Viešpačiu apima pasitikėjimą Jo nustatytu laiku ir reikalauja kantrybės bei ištvermės, trunkančių ilgiau už gyvenimo audras.
Mūsų sūnus Danas, tarnaudamas misijoje Afrikoje, stipriai susirgo ir buvo nugabentas į medicinos įstaigą su ribotais ištekliais. Skaitydami jo pirmą laišką, parašytą susirgus, tikėjomės, kad sūnus bus nusivylęs, tačiau jis rašė: „Net gulėdamas skubios pagalbos palatoje jaučiu ramybę. Niekada mano gyvenime laimė nebuvo tokia pastovi ir tvirta.“
Mudu su žmona skaitydami tuos žodžius buvome pergalėti jausmų. Pastovi ir tvirta laimė. Niekada negirdėjome, kad laimė būtų taip apibūdinta, tačiau jo žodžiai skambėjo įtikinamai. Žinojome, kad jo apibūdinta laimė buvo ne paprastas malonumas arba pakili nuotaika, bet ramybė ir džiaugsmas, kurie kyla, kai pasiduodame Dievui ir pasitikime Juo visomis aplinkybėmis.1 Mes taip pat savo gyvenime patyrėme akimirkas, kai Dievas kalbėjo ramybę mūsų sieloms ir suteikė vilties Kristumi, net kai gyvenimas buvo sunkus ir nepastovus.2
Lehis moko, kad jei Adomas ir Ieva nebūtų puolę, „būtų pasilikę nekaltumo būsenoje, neturėdami džiaugsmo, nes nepažinojo nelaimės […].
Bet štai, visa tai padaryta pagal išmintį to, kuris žino viską.
Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės; o žmonės yra, kad galėtų džiaugtis.“3
Paradoksaliu būdu suspaudimai ir širdgėla paruošia mus, kad galėtume patirti džiaugsmą, jei pasitikime Viešpačiu ir Jo planu mums. Šią tiesą nuostabiai išreiškė XIII amžiaus poetas: „Sielvartas paruošia jus džiaugsmui. Jis audringai viską iššluoja iš jūsų namų, kad atsirastų vietos naujam džiaugsmui ateiti. Jis nupurto pageltusius širdies šakų lapus, kad jų vietoje galėtų užaugti nauji žali lapai. Jis išrauna supuvusias šaknis, kad būtų vietos augti naujoms giliau pasislėpusioms šaknims. Kad ir ką sielvartas nupurtytų nuo jūsų širdies, to vietą užims daug geresni dalykai.“4
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad „Gelbėtojas siūlo džiaugsmą, kuris yra pastovus, ir patikina mus, kad „suspaudimai truks tik trumpą akimirką“ [Doktrinos ir Sandorų 121:7] ir bus pašvęsti mūsų labui“5. Mūsų išbandymai ir suspaudimai padaro vietos didesniam džiaugsmui.6
Geroji Evangelijos žinia nežada gyvenimo be sielvarto ir vargų, bet gyvenimą, kupiną tikslo ir prasmės – gyvenimą, kur mūsų sielvartas ir suspaudimai gali būti „praryt[i] Kristaus džiaugsmo“7. Gelbėtojas yra pareiškęs: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“8 Evangelija tai vilties žinia. Sielvartą, susietą su vylimusi Jėzumi Kristumi, lydi ilgalaikio džiaugsmo pažadas.
Pasakojimą apie jareditų kelionę į pažadėtąją žemę galima palyginti su mūsų kelione per mirtingąjį gyvenimą. Viešpats pažadėjo Jaredo broliui ir jo žmonėms, kad Jis „[eis] priešaky [jų] į žemę, kuri yra rinktinė tarp visų Žemės žemių“9. Jis įsakė jiems statyti baržas ir jie paklusniai ėmėsi jas statyti pagal Viešpaties nurodymus. Tačiau jiems dirbant Jaredo broliui kilo įtarimų, kad Viešpaties baržų konstrukcija nebuvo pakankama. Jis sušuko:
„O Viešpatie, aš atlikau darbą, kurį įsakei man, ir padariau baržas taip, kaip man nurodei.
Ir štai, o Viešpatie, jose nėra šviesos.“10
„Štai, o Viešpatie, argi tu leisi, kad keltumėmės per šituos didžiulius vandenis tamsoje?“11
Ar kada esate panašiai išlieję savo sielą Dievui? Ar jums kada nors, besistengiant gyventi, kaip įsako Viešpats, ir teisiems lūkesčiams nesipildant, nekilo klausimų, ar turite leistis šiuo gyvenimu tamsoje?12
Po to Jaredo brolis išreiškė dar didesnį susirūpinimą jų galėjimu išgyventi baržose. Ir jis sušuko: „Ir taip pat mes žūsime dėl to, kad jose nėra kuo kvėpuoti, išskyrus orą, kuris yra jose.“13 Ar nuo gyvenimo sunkumų kada nors jums buvo pasidarę sunku kvėpuoti ir buvote priversti susimąstyti, kaip išgyvensite tą dieną, ką jau kalbėti apie saugų grįžimą į dangiškus namus?
Padėjęs Jaredo broliui išspręsti kiekvieną jo klausimą, Viešpats po to paaiškino: „Jūs negalite persikelti per šitą didžiąją gelmę, jeigu aš neparuošiu jūsų jūros bangoms ir vėjams, kurie išėjo, ir potvyniams, kurie užeis.“14
Viešpats aiškiai pasakė, kad be Jo pagalbos jareditai negalės pasiekti pažadėtosios žemės. Jie nekontroliavo padėties ir vienintelis būdas, kaip persikelti per didžiąją gelmę, buvo pasitikėti Juo. Tie patyrimai ir Viešpaties pamokymas sustiprino Jaredo brolio tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu.
Atkreipkite dėmesį, kaip pasikeitė jo maldos nuo klausimų iki tikėjimo ir pasitikėjimo išraiškos.
„Aš žinau, o Viešpatie, kad tu turi visą galią ir dėl žmogaus gali padaryti, ką tik panorėsi […].
Štai, o Viešpatie, tu gali tai padaryti. Mes žinome, kad tu gali parodyti didelę galią, kuri žmonių supratimu atrodo maža.“15
Yra parašyta, kad po to jareditai „įlipo į […] baržas, ir leidosi į jūrą, atsiduodami Viešpačiui, savo Dievui“16. Atsiduoti reiškia patikėti save arba pasiduoti. Jareditai lipo į baržas ne dėl to, kad tiksliai žinojo, kaip susiklostys jų kelionė. Jie lipo į jas, nes išmoko pasitikėti Viešpaties galia, gerumu bei malone, ir todėl jie buvo pasiryžę patys pasiduoti Viešpačiui ir atiduoti jam bet kokias jaučiamas abejones ar baimes.
Neseniai mūsų anūkas Eibas bijojo sėstis ant aukštyn ir žemyn judančio karuselės gyvūno. Jam labiau patiko nejudantis. Jo senelė galiausiai įtikino jį, kad bus saugus, todėl, pasitikėdamas ja, jis užsėdo. Tada plačiai šypsodamasis jis pasakė: „Esu saugus, nors nesijaučiu saugus.“ Galbūt taip jautėsi ir jareditai. Pasitikėti Dievu nereiškia visada iš karto jaustis saugiam, bet džiaugsmas ateina.
Jareditams kelionė nebuvo lengva. „Bangos kaip kalnai, griūvančios ant jų, […] daugybę kartų palaidojo juos jūros gelmėse.“17 Tačiau užrašyta, kad „vėjas nesiliovė pūtęs [jų] link pažadėtosios žemės“18. Kad ir kaip būtų sunku suprasti, ypač kai mūsų gyvenime stipriai pučia priešpriešiniai vėjai ir jūra įsiaudrina, mes galime rasti paguodą žinodami, kad Dievas dėl Savo beribio gerumo visada pūs mus link namų.
Toliau pasakojama: „Ir taip jie buvo genami pirmyn; ir jokia jūrų pabaisa negalėjo jų sutraiškyti, nė banginis, kuris galėtų sudarkyti juos; ir jiems nuolat švietė šviesa, tiek virš vandens, tiek po vandeniu.“19 Gyvename pasaulyje, kuriame ant mūsų griūna milžiniškos mirties, fizinių ir protinių negalių, išbandymų ir visokių suspaudimų bangos. Visgi per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir rinkdamiesi pasitikėti Juo mes taip pat galime nuolat turėti šviesą tiek virš vandens, tiek ir po vandeniu. Mes galime būti tikri, kad Dievas niekada nesiliauna pūtęs mūsų link dangiškųjų namų.
Kol buvo blaškomi baržose, jareditai „giedojo šlovės giesmes Viešpačiui; […] ir [jie] dėkojo ir šlovino Viešpatį visą dieną; ir nakčiai atėjus jie nesiliovė šlovinę Viešpatį“20. Net patirdami suspaudimus jie jautė džiaugsmą ir dėkingumą. Jie dar nebuvo atvykę į pažadėtąją žemę, tačiau džiūgavo dėl pažadėtos palaimos, nes pastoviai ir tvirtai pasitikėjo Juo.21
Jareditai buvo genami vandeniu 344 dienas.22 Ar galite tai įsivaizduoti? Pasitikėjimas Viešpačiu apima pasitikėjimą Jo nustatytu laiku ir reikalauja kantrybės ir ištvermės, trunkančių ilgiau už gyvenimo audras.23
Galiausiai jareditai „pasiekė pažadėtosios žemės krantą. Ir pastatę koją ant pažadėtosios žemės krantų, jie nusilenkė ant žemės veido ir nusižemino prieš Viešpatį, ir liejo džiaugsmo ašaras prieš Viešpatį už daugybę jo švelnių pasigailėjimų jiems.“24
Jei ištikimai laikomės savo sandorų, mes taip pat vieną dieną saugiai atvyksime namo ir nusilenksime priešais Viešpatį bei liesime džiaugsmo ašaras dėl daugybės Jo švelnių pasigailėjimų mūsų gyvenime, įskaitant sielvartą, kuris padarė vietos didesniam džiaugsmui.25
Liudiju, kad jei patikėsime save Viešpačiui ir pastoviai bei tvirtai pasitikėsime Jėzumi Kristumi ir Jo dieviškais tikslais mūsų gyvenime, Jis aplankys mus patikinimais, kalbės ramybę mūsų sieloms ir padarys, kad „iš jo tikėtumės savo išvadavimo“26.
Liudiju, kad Jėzus yra Kristus. Jis yra viso džiaugsmo šaltinis.27 Jo malonė pakankama, ir Jis pajėgus išgelbėti.28 Jis yra pasaulio šviesa, gyvybė ir viltis.29 Jis neleis mums pražūti.30 Jėzaus Kristaus vardu, amen.