Visuotinė konferencija
    Tikrieji Gelbėtojo mokiniai
    Footnotes
    Theme

    Tikrieji Gelbėtojo mokiniai

    Kai mūsų Gelbėtojas ir Jo Evangelija tampa karkasu, ant kurio kuriame savo gyvenimą, galime jausti ilgalaikį džiaugsmą.

    Šiek tiek rečiau skaitomoje Senojo Testamento Agėjo knygoje apibūdinami žmonės, kuriems būtų pravertęs vyresniojo Holando patarimas. Jie suklydo nesutelkdami savo gyvenimo ir tarnystės į Kristų. Agėjas keliais susimąstyti kviečiančiais vaizdingais žodžiais papeikia tuos žmones už tai, kad jie, užuot statę Viešpaties šventyklą, pasiliko jaukiuose namuose:

    „Ar laikas jums gyventi lentomis apmuštuose namuose, kai šventykla tebeguli griuvėsiuose?

    Todėl dabar taip sako kareivijų Viešpats: „Apsvarstykite savo kelius!

    Jūs daug pasėjate, bet mažai pjaunate; valgote, bet nepasisotinate; geriate, bet troškulio nenumalšinate. Jūs apsirengiate, bet nesušylate; o kas dirba už algą, deda ją į kiaurą maišą.“

    Taip sako kareivijų Viešpats: „Apsvarstykite savo kelius!“1

    Argi ne gerai aprašytas to, kas neturi amžinos vertės, iškėlimo virš Dievo dalykų beprasmiškumas?

    Neseniai lankiausi viename sakramento susirinkime, kuriame grįžęs misionierius citavo tėvą, tą mintį tobulai apibendrinusį, kai pasakė savo vaikams: „Mums reikia mažiau bevielio interneto ir daugiau Nefio!“

    Penkerius metus gyvendamas Vakarų Afrikoje mačiau daugybę pavyzdžių, kaip žmonės natūraliai ir nesigėdydami teikė prioritetą Evangelijai. Vienas tokių pavyzdžių yra padangų taisymo ir ratų suvedimo įmonės Ganoje pavadinimas. Savininkas ją pavadino „Tavo valios suvedimas“.

    Kai mūsų Gelbėtojas ir Jo Evangelija tampa karkasu, ant kurio kuriame savo gyvenimą, galime jausti ilgalaikį džiaugsmą.2 Tačiau labai nesunkiai karkasu tampa pasaulio dalykai, o Evangelija laisvai pasirenkamu priedu arba apsiribojama dvi valandas trunkančiu apsilankymu bažnyčioje sekmadieniais. Jei taip yra, tai tolygu savo algos dėjimui „į kiaurą maišą“.

    Agėjas sako mums būti pasišventusiems – Evangelijos atžvilgiu būti, kaip mes sakome Australijoje, „fair dinkum“. Žmonės yra „fair dinkum“, kai jie yra tokie, kokie sako esą.

    Šiek tiek daugiau sužinojau, kaip būti „fair dinkum“ ir būti atsidavusiam, žaisdamas regbį. Sužinojau, kad žaidimu labiausiai mėgavausi tuomet, kai stengiausi žaisti iš visų jėgų.

    Terence M. Vinson

    Mano mėgstamiausi regbio metai buvo metai po to, kai baigiau vidurinę mokyklą. Komanda, kurioje žaidžiau, buvo ir talentinga, ir pasišventusi. Tais metais mes buvome čempionai. Tačiau vieną dieną turėjome žaisti su žemesnio lygio komanda, o po tų rungtynių visų mūsų laukė pasimatymai su merginomis, kurias turėjome vestis į didžiulius kasmetinius koledžo šokius. Pamaniau: bus lengvos rungtynės, todėl galiu pabandyti apsisaugoti nuo traumų, kad galėčiau iš visos širdies mėgautis šokiais. Kadangi tose rungtynėse per stipresnius susirėmimus nežaidėme taip pasiaukojančiai, kaip galėjome, mes pralaimėjome. Buvo dar blogiau, rungtynes baigiau su stipriai ištinusia lūpa, kuri nepadarė manęs gražesnio per didįjį pasimatymą. Turbūt man reikėjo kai ko pasimokyti.

    Visai ką kita patyriau vėlesnėse rungtynėse, kurioms buvau visiškai atsidavęs. Vieną akimirką, kai bėgau tikrai ketindamas susidurti su priešininku, staiga pajutau skausmą veide. Savo tėvo pamokytas niekada neparodyti priešininkui, kad esu susižeidęs, toliau rungtyniavau iki galo. Tą vakarą, bandydamas valgyti, supratau, jog negaliu kąsti. Kitą rytą nuvykau į ligoninę, kurioje rentgeno nuotrauka patvirtino, jog mano žandikaulis buvo lūžęs. Ateinančias šešias savaites mano burna buvo užčiaupta ir sukabinta vielomis.

    Iš ištinusios lūpos ir sulaužyto žandikaulio palyginimo buvo išmoktos pamokos. Nepaisant prisiminimų apie šešias savaites trukusį nenumalšinamą norą valgyti kietą maistą, kai galėjau gerti tik skysčius, nejaučiu jokio apgailestavimo dėl sulaužyto žandikaulio, nes tada atidaviau visą save. Tačiau apgailestauju dėl ištinusios lūpos, nes ji simbolizavo mano neatsidavimą.

    Jei atiduosime visas jėgas, tai nereiškia, kad mus nuolat sups palaimos arba visada seksis. Tačiau tai reiškia, jog patirsime džiaugsmą. Džiaugsmas nėra praeinantis malonumas ir net ne laikina laimė. Džiaugsmas yra ilgalaikis ir jis priklauso nuo mūsų pastangų būti priimtiniems Viešpačiui.3

    Tokio priimtinumo pavyzdys yra Oliveris Greindžeris. Kaip pastebėjo prezidentas Boidas K. Pakeris: „Kai šventieji buvo vejami iš Kirtlando, […] Oliveris buvo paliktas parduoti jų nuosavybę už įmanomą gauti kainą. Nebuvo daug šansų, kad jam galėtų pavykti. Ir, tiesą sakant, jam nepavyko!“4 Pirmoji Prezidentūra jam pavedė užduotį, kuri buvo sunki, o gal net ir neįmanoma. Tačiau Viešpats pagyrė jį už jo akivaizdžiai nesėkmingas pastangas šiais žodžiais:

    „Ir vėl sakau jums: aš prisimenu savo tarną Oliverį Greindžerį; štai, iš tiesų sakau jam, kad jo vardas bus minimas kaip šventas iš kartos į kartą, per amžių amžius, – sako Viešpats.

    Todėl tegul jis uoliai kovoja dėl mano Bažnyčios Pirmosios Prezidentūros išpirkimo, – sako Viešpats; ir kai jis parkris, jis vėl kelsis, nes man jo auka bus šventesnė už jo pelną, – sako Viešpats.“5

    Tai gali būti taikoma kiekvienam iš mūsų – Viešpačiui rūpi ne mūsų sėkmė, bet auka ir pastangos.

    Kitas tikro Jėzaus Kristaus mokinio pavyzdys yra brangi mūsų draugė iš Dramblio Kaulo Kranto Respublikos Vakarų Afrikoje. Ši nuostabi ištikima sesuo ilgą laiką jautė baisų emocinį ir net tam tikrą fizinį savo vyro smurtą, kol galiausiai jie išsiskyrė. Jos tikėjimas ir dora niekada nesumenko, bet dėl savo vyro žiaurumo ji ilgą laiką buvo stipriai įskaudinta. Tai, kas nutiko, ji apibūdino taip:

    „Nors ir sakiau, kad jam atleidau, visada eidavau miegoti su žaizda; su žaizda gyvenau. Ji buvo lyg nudegimas mano širdyje. Daug kartų meldžiausi Viešpačiui, kad ją išgydytų, bet man taip skaudėjo, jog tikrai maniau, kad su ja turėsiu praleisti visą savo gyvenimą. Skaudėjo labiau nei tuomet, kai jaunystėje netekau mamos; skaudėjo labiau nei tuomet, kai netekau savo tėvo ir netgi sūnaus. Tas skausmas, rodos, plėtėsi ir apėmė visą mano širdį, sukeldamas jausmą, kad bet kada galiu numirti.

    Kartais klausdavau savęs, ką mano situacijoje būtų daręs Gelbėtojas, ir tiesiog sakydavau: „Viešpatie, to per daug.“

    Tada vieną rytą ieškojau to skausmo, kuris būdavo mano širdyje, o tada dar giliau, ieškojau jo savo sieloje. Jo niekur nesimatė. Greitai mintyse apžvelgiau visas priežastis, kodėl turėjau jausti skausmą, bet skausmo nejaučiau. Laukiau ištisą dieną, stebėdama, ar jausiu skausmą savo širdyje – jo nejaučiau. Tada atsiklaupiau ir padėkojau Dievui už tai, kad Jis padarė, jog Viešpaties apmokančioji auka veiktų man.“6

    Ši sesuo dabar laimingai užantspauduota su nuostabiu, ištikimu vyru, kuris ją labai myli.

    Taigi, koks turėtų būti mūsų požiūris, jeigu esame tikri Kristaus mokiniai? Ko verta mums Evangelija, kai „apsvarst[ome] savo kelius“, kaip mums patarė Agėjas?

    Man patinka tinkamo požiūrio pavyzdys, kurį parodė karaliaus Lamonio tėvas. Prisimenate, kad iš pradžių jis supyko, pamatęs savo sūnų drauge su Amonu, nefitu, – o nefitų lamanitai nekentė. Jis išsitraukė savo kalaviją, kad kovotų su Amonu, ir greitai ties savo gerkle pamatė Amono kalaviją. „Dabar karalius, bijodamas, kad praras gyvybę, tarė: Jei tu pasigailėsi manęs, aš tau duosiu, ko tik paprašysi, net iki pusės karalystės.“7

    Atkreipkite dėmesį į jo pasiūlymą – už savo gyvybę pusę karalystės.

    Tačiau vėliau, supratęs Evangeliją, jis pateikė kitą pasiūlymą. „Karalius tarė: Ką man daryti, kad turėčiau šitą amžinąjį gyvenimą, apie kurį tu kalbėjai? Taip, ką man daryti, kad užgimčiau iš Dievo ir kad ši nelaba dvasia būtų išrauta iš mano krūtinės ir gaučiau jo Dvasią, kad galėčiau būti pripildytas džiaugsmo, idant paskutiniąją dieną nebūčiau išmestas? Štai, – sakė jis, – aš atiduosiu viską, ką turiu, taip, atsižadėsiu savo karalystės, kad gaučiau šitą didžiulį džiaugsmą.“8

    Šį kartą jis buvo pasiruošęs atsisakyti visos savo karalystės, nes Evangelija buvo vertingesnė už viską, ką jis turėjo! Jo požiūris į Evangeliją buvo „fair dinkum“.

    Taigi klausimas kiekvienam iš mūsų – ar mūsų požiūris į Evangeliją „fair dinkum“? Nes svyravimas nėra buvimas „fair dinkum“! O Dievas negiria tų, kurie yra drungni.9

    Nėra tokio turto, pomėgio, padėties, socialinių tinklų, kompiuterinių žaidimų, sporto, įžymybių ar ko nors kito žemėje, kas būtų brangiau už amžinąjį gyvenimą. Todėl Viešpaties patarimas kiekvienam yra: „Apsvarstykite savo kelius.“

    Mano jausmus geriausiai nusako Nefio žodžiai: „Aš džiūgauju aiškumu; aš džiūgauju tiesa; aš džiūgauju mano Jėzumi, nes jis išpirko mano sielą iš pragaro.“10

    Ar esame tikri pasekėjai To, kuris už mus atidavė visą Save? To, kuris yra mūsų Išpirkėjas ir mūsų Užtarėjas pas Tėvą? To, kuris Pats buvo visiškai atsidavęs, atlikdamas apmokančiąją auką, ir yra toks dabar Savo meile, Savo malone ir Savo troškimu, kad patirtume amžiną džiaugsmą? Maldauju visų, kurie girdi ir skaito šiuos žodžius: prašau, prašau neatidėlioti savo visiško pasišventimo, kol kada nors, kažkokioje neegzistuojančioje ateityje prie jo sugrįšite. Tapkite „fair dinkum“ dabar ir patirkite džiaugsmą! Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.